Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

– Aš neturiu galvoje, – pritūpei tu, žemu balsu karštai kuždėdamas man į ausį, – kad kas nors kitas augintų mūsų sūnų, kol tu medžiosi pitonus Belgijos Konge.

– Zaire, – atsakiau aš.

– Čia mudviejų bendras reikalas, Eva.

– Tuomet kodėl tu visada gini jį?

– Jam tik septynios savaitės! Jis dar per mažas pulti!

Šiaip ne taip atsistojau. Galbūt tau pasirodė, kad ašaroju, bet iš akių skystis plūdo savaime. Kai nušliaužiau į vonią, ne tiek norėjau atsinešti termometrą, kiek pabrėžti, kad tu man jo nepadavei. Kai grįžau, įsikišusi jį į burną, ar man pasirodė, ar tu vėl nukreipei žvilgsnį į lubas?

Įdėmiai pažvelgiau į gyvsidabrio stulpelį lempos šviesoje.

– Štai – tu pažiūrėk. Man liejasi akyse.

Tu atsainiai pakišai termometrą, kur šviesiau.

– Eva, tu viską sugadinai. Tikriausiai prikišai jį prie lemputės, ar ką, – tu nupurtei gyvsidabrį, įkišai termometro galą man į burną ir nuėjai pakeisti Kevinui sauskelnių.

Aš nurėpliojau prie vystymo stalo ir ištiesiau savo atnašą. Tu pažvelgei į termometrą ir pervėrei mane tamsiu žvilgsniu.

– Nejuokinga, Eva.

– Ką čia šneki? – šįsyk iš tikrųjų apsiašarojau.

– Pakaitinti termometrą. Šūdinai juokauji.

– Aš jo nekaitinau. Tik pasidėjau lemputę po liežuviu…

– Po galais, Eva, jis rodo beveik 104 laipsnius.

– Ak.

Tu pažvelgei į mane. Pažvelgei į Keviną, bent sykį sudvejojęs, kuris tau svarbesnis. Skubiai pakėlei jį nuo stalo, tuomet taip paskubomis paguldei, kad jis pamiršo savo griežtą teatro tvarkaraštį ir paleido dieninę sireną, skelbiančią, kad nekenčia viso pasaulio. Su vyriškumu, kuriuo visada mane žavėjai, nekreipei į jį dėmesio.

– Atleisk man! – tu vienu mostu pakėlei mane nuo grindų ir nunešei atgal ant sofos. – Tu tikrai sergi. Paskambinsim daktarei Rainštein, nuvešim tave į ligoninę…

Mane ėmė miegas, jau snaudžiau. Bet prisimenu, pagalvojau, kad per daug prireikė. Svarsčiau, ar būtum uždėjęs man ant kaktos vėsų rankšluostį, atnešęs vandens su ledukais ir tris tabletes aspirino ir paskambinęs daktarei Rainštein, jei termometras būtų rodęs tik 101 laipsnį.

Eva

3 Užuomina į tai, kaip baltaodžiai kolonistai už bevertes smulkmenas nusipirko Manhatano salą iš indėnų.

2000 M. GRUODŽIO 21 D.

Mielas Franklinai ,

aš mažumėlę sudirgusi, nes ką tik suskambo telefonas, o aš nė neįsivaizduoju, iš kur tas Džekas Marlinas gavo neskelbiamą mano numerį. Jis prisistatė kaip NBC dokumentinių filmų kūrėjas. Turbūt žaismingas darbinis jo projekto pavadinimas „Užklasinė veikla“ skamba visai autentiškai, ir jis bent jau iškart atsiribojo nuo „Sielvarto Gladstouno gimnazijoje“, tos skubotos Fox laidos, kurioje, kaip man pranešė Džailsas, daugiausia verkiama prieš kameras ir rodomos pamaldos. Bet vis tiek paklausiau Marlino, kodėl, jo nuomone, turėčiau įsigeisti dalyvauti dar viename sensacingame postmortem dienos, kai visas mano gyvenimas sudužo į šipulius, o jis atsakė, kad galbūt norėčiau papasakoti „savo istorijos pusę“.

– O kokia gi tai būtų pusė? – juk gerai žinoma, kad stojau prieš jį dar tada, kai Kevinui buvo septynios savaitės.

– Pavyzdžiui, ar jūsų sūnus nebuvo seksualinės prievartos auka? – meilikavo Marlinas.

– Auka? Ar mes čia apie tą patį vaikiną kalbam?

– O kaip ten dėl to prozako? – taip supratingai murkti galima tik tyčia. – Tokia buvo jo gynyba teisme, ir ji buvo neblogai pagrįsta.

– Taip sugalvojo jo advokatas, – tyliai pratariau.

– Bet apskritai galbūt manot, kad Kevinas buvo nesuprastas?

Atleisk, Franklinai, žinau, kad reikėjo padėti ragelį, bet aš taip retai gaunu pasikalbėti su žmonėmis ne darbe… Ką pasakiau? Maždaug: „Deja, savo sūnų suprantu kuo puikiausiai.“ Ir dar pasakiau:

– Tiesą sakant, Kevinas – tikriausiai vienas iš geriausiai suprastų jaunuolių visoje šalyje. Mažiau kalbų, daugiau darbų, tiesa? Man regis, savo asmeninę pasaulėžiūrą jis išreiškė aiškiau už daugumą žmonių. Man regis, turėtumėte kalbinti vaikus, kurių saviraiška daug ribotesnė.

– Kaip manot, ką jis norėjo pasakyti? – paklausė Marlinas, nudžiugęs, kad nustvėrė tikrą, gyvą iš esmės uždaro tėvų elito egzempliorių, nes tokie nežinia kodėl visai netrokšta sulaukti savo penkiolikos minučių šlovės televizijoje.

Neabejoju, kad skambutis buvo įrašomas, ir reikėjo prikąsti liežuvį. O aš išpyškinau:

– Kad ir kokia buvo jo žinia , pone Marlinai, ji aiškiai buvo pasibaisėtina. Kodėl gi norite suteikti jam dar vieną progą jai kartoti?

Kai pašnekovas leidosi dėstyti kažkokias nesąmones apie tai, kad įžvalgos apie nestabilius vaikinus gyvybiškai būtinos, kad kitą kartą „būtume pasirengę iš anksto“, pertraukiau jį:

– Aš buvau tam pasirengusi šešiolika metų, pone Marlinai, – atkirtau. – Ir kažin kokia iš to nauda.

Ir padėjau ragelį.

Žinau, kad jis tik atliko savo darbą, bet man jo darbas nepatinka. Man bloga nuo žurnaliūgų, šniukštinėjančių aplink duris lyg šunys, užuodę mėsą. Pavargau nuo to, kad manimi visi minta.

Nudžiugau, kad daktarė Rainštein, atskaičiusi paskaitą, jog tai beveik negirdėta, buvo priversta pripažinti, kad man tikrai abiejų krūtų mastitas. Tos penkios dienos Bet Izraelyje su antibiotikų lašeline buvo skausmingos, bet fizinį skausmą jau ėmiau branginti kaip kančią, kuri man suvokiama, priešingai negu gluminanti motinystės neviltis. Paprasčiausia tyla nešė neapsakomą palengvėjimą.

Vis dar apimtas šeimos maitintojo įkarščio ir galbūt – prisipažink – nenorėdamas patikrinti „draugiško“ mūsų sūnaus temperamento, pasinaudojai proga ir pasamdei auklę. Ar, tiksliau, dvi aukles, nes kol aš grįžau namo, pirmoji jau spėjo mesti darbą.

Tik tu šito man nepranešei. Veždamas mane namo pikapu, tiesiog ėmei tarškėti apie pasakiškąją Šivoną, ir man teko tave pertraukti.

– Maniau, jos vardas Karlota.

– Ak, šita . Žinai, daug iš tų merginų – imigrantės, kurios ketina dezertyruoti, vos jų viza atvirs į moliūgą. Vaikų jos iš tikrųjų nemyli.

Vos pikapui krestelėjus, man degindavo krūtis. Su siaubu laukiau kankinamo proceso grįžus, kai teks nusiurbti pieną, kaip buvo prisakyta uoliai daryti kas kelias valandas dėl mastito, net jei pieną reikės išpilti į kanalizaciją.

– Tai su Karlota nieko neišėjo.

– Iškart jai sakiau, kad jis kūdikis . Kakojantis, perdžiantis, riaugėjantis…

– …klykiantis…

– … kūdikis . O ji tikėjosi gal kokios savaime išsivalančios orkaitės, ar ko.

– Tai tu ją atleidai.

– Ne visai. Šivona – tikra šventoji. Nepatikėsi, iš Šiaurės Airijos. Galbūt žmonės, pratę prie bombų ir kitų šūdų, moka ramiau žiūrėti į šiokį tokį zirzimą.

– Tai yra Karlota metė darbą. Vos po kelių dienų. Nes Kevinas buvo – kaip ten teisingai sakoma? Irzlus .

– Tik įsivaizduok, vos po dienos. O kai per pietus paskambinau paklausti, kaip einasi, ji turėjo įžūlumo pareikalauti, kad sutrumpinčiau savo darbo dieną ir pasiimčiau iš jos sūnų. Man kilo mintis nemokėti jai nė cento, bet nenorėjau atsidurti juoduosiuose jos agentūros sąrašuose.

(Pranašiška. Jos agentūros juoduosiuose sąrašuose atsidūrėme po dvejų metų.)

Šivona tikrai buvo šventoji. Iš pirmo žvilgsnio ne itin daili, pasišiaušusiomis juodomis garbanomis ir ta mirtinai išbalusia airių oda, o kūnas – kaip lėlės kūdikio, ties sąnariais ne susiaurėja, o tik truputį susiraukšlėja; nors buvo palyginti liekna, galūnės kaip malkos ir nesusiaurėjantis liemuo ją storino. Tačiau laikui bėgant man ji pasidarė gražesnė, nes buvo tokios geros širdies. Tiesa, mums susipažinus, ji užsiminė esanti Alpha kursus rengiančios krikščionių bendruomenės narė, ir man pasidarė truputį nejauku. Tokius žmones laikiau bukais fanatikais ir su siaubu tikėjausi kasdienių pamokslų. Stereotipas, ir Šivona jo nepatvirtino; vėliau ji retai apie tai užsimindavo. Galbūt toks nuošalus religijos takelis buvo jos būdas išvengti katalikų ir protestantų rietynių gimtojoje Antrimo grafystėje, apie kurią ji niekada nepasakodavo ir nuo kurios ji lyg dėl viso pikto atsitraukė per visą Atlanto vandenyną.