Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Dėl ko? – galbūt paklausi tu.

Jis buvo sausas, pamaitintas, išsimiegojęs. Pamėgindavau jį užkloti ir nukloti; jam nebūdavo nei karšta, nei šalta. Jis būdavo atsirūgęs, o nuojauta man kužda, kad pilvo jam nepūtė; Kevinas žviegė ne iš skausmo, o iš pykčio. Virš galvos jam kabėjo žaislai, lovytėje būdavo guminių kubelių. Motina šešis mėnesius nedirbo, kad galėtų visą dieną leisti su juo, nešiodavau jį, kol rankos paskausdavo; niekaip nepasakysi, kad jam stigo dėmesio. Kaip po šešiolikos metų su pasimėgavimu rašė laikraščiai, Kevinas turėjo viską.

Esu sukūrusi teoriją, kad daugumą žmonių galima išdėstyti labai aptakiame spektre, ir su padėtimi jame susijęs bet kuris kitas jų bruožas: kiek tiksliai jiems patinka čia būti, tiesiog būti gyviems. Man atrodo, kad Kevinas to negalėjo pakęsti. Manau, Kevinas nė nepakliuvo į spektrą, jis tiesiog negalėjo pakęsti, kad yra čia. Galbūt jis net išsaugojo kokį nors pėdsaką dvasinės atminties iš laiko prieš savo prasidėjimą, ir šlovingos nebūties jis ilgėjosi daug labiau negu mano įsčių. Kevinas, regis, širdo dėl to, kad niekas jo nepasiklausė, ar jis pageidautų atsidurti lopšyje, laike, kuris vis bėga ir bėga, nes tame lopšyje visiškai niekas jo nedomina. Tokio nesmalsaus berniuko nebuvau regėjusi, o nuo kelių išimčių iš tos taisyklės mane krečia šiurpas.

Vieną popietę pasijutau dar labiau apsnūdusi negu visada, kartais net truputį sukosi galva. Jau keletą dienų neįstengiau sušilti, o buvo gegužės pabaiga; niujorkiečiai lauke vaikščiojo su šortais. Kevinas suskėlė virtuozišką rečitalį. Susirangiusi ant sofos, susisupusi į apklotą, apdujusi mąsčiau, kad tu dirbi dar daugiau negu paprastai. Žinoma, būdamas laisvai samdomas darbuotojas, nenorėjai, kad ilgalaikiai klientai susirastų tau pamainą, o mano įmonę buvo galima patikėti valdiniams, ir ji niekur nedings. Bet kažkodėl tai reiškė, kad aš visą dieną tupiu šitame pragare, o tu sau linksmai važinėjiesi kūdikiškai mėlynu pikapu ir dairaisi po laukus, ieškodamas reikiamos spalvos karvių. Įtariu, jei apsikeistume vietomis – tu būtum klestinčios įmonės vadovas, o aš – vieniša laisvai samdoma vietų ieškotoja – Eva turėtų tučtuojau mesti darbą lyg karštą bulvę.

Kai sužvangėjo ir sudrebėjo liftas, kaip tik pastebėjau nedidelį lopinėlį po dešine krūtimi, kuris pasidarė ryškiai raudonas, skaudus ir keistai pastiręs, toks pat kaip daug didesnis panašus lopinėlis ant kairiosios krūties. Tu atidarei lifto vartelius ir nuėjai tiesiai prie lovelės. Džiaugiausi, kad tapai tokiu dėmesingu tėvu, bet iš dviejų kitų mūsų lofto gyventojų tik tavo žmona mokėjo įvertinti, ką reiškia žodis labas .

– Būk geras, nepabudink jo, – sukuždėjau. – Jis užsnūdo vos prieš dvidešimt minučių, o šiandien tiesiog draskėsi. Abejoju, ar jis kada nors užmiega. Jis netenka sąmonės.

– Na, o ar jis pamaitintas? – kurčias mano maldavimams, tu pasiguldei jį ant peties ir ėmei baksnoti ramų veidelį. Jis atrodė apgaulingai patenkintas. Tikriausiai sapnavo nebūtį.

– Taip, Franklinai, – atsakiau, tvardydamasi iš visų jėgų. – Maždaug keturias ar penkias valandas klausiusi, kaip mažasis Kevinas siautėja, apie tai pagalvojau… Kam tau viryklė?

– Mikrobangų krosnelėje žūva maistingosios medžiagos, – pietaudamas McDonald’s , tu skaitydavai knygas apie kūdikius.

– Čia ne taip paprasta, kaip tiesiog suprasti, ko jis nori ir negali pasakyti. Dažniausiai jis nė nenutuokia, ko nori, – paaiškinau: tavo akys užvirto į lubas, lyg sakytų „po galais, ir vėl prasideda“. – Manai, aš perdedu .

– Aš taip nesakiau.

– Manai, jis „irzlus“. Jis kartais „nerimsta“, nes yra alkanas…

– Klausyk, Eva. Tikiu, kad kartais jis būna prastos nuotaikos…

– Matai? Prastos nuotaikos , – nusvirduliavau į virtuvę su visu apklotu. – Tu manim netiki! – mane ėmė pilti šaltas prakaitas, ir aš tikriausiai buvau arba išraudusi, arba išblyškusi. Einant skaudėjo padus, skausmas varstė kairiąją ranką.

– Tikiu, kad sakai tiesą, kaip tau tai atrodo sunku. Bet ko gi tu tikėjaisi, išeiginės?

– Gal ir ne atsainaus pasivaikščiojimo, bet jaučiuosi lyg apiplėšta !

– Klausyk, jis ir mano sūnus. Aš taip pat kasdien jį matau. Kartais jis truputį paverkia. Tai kas. Jaudinčiausi, jei neverktų.

Šit kaip, mano liudijimas nepatikimas. Teks iškviesti kitų liudytojų.

– Ar girdėjai, kad Džonas apačioje grasina išsikraustyti?

– Džonas – žydras, o tokie nemėgsta kūdikių. Visa šita šalis nusistačiusi prieš vaikus, tik dabar ėmiau pastebėti, – toks griežtumas tau nebuvo būdingas, tik tu pagaliau ėmei kalbėti apie tikrąją šalį, o ne žvaigždėtą Valhalą savo galvoje. – Matai? – Kevinas nubudo ant tavo peties, tuomet ramiai, nė neatsimerkdamas, ėmė žįsti buteliuką. – Atleisk, bet dažniausiai jis man atrodo visai draugiškas.

– Dabar jis nėra draugiškas , jis nusikalęs! Ir aš taip pat. Žinau, kad esu pavargusi, bet jaučiuosi prastai. Svaigsta galva. Krečia šaltis. Galbūt kyla temperatūra.

– Na, labai gaila, – oficialiai pareiškei tu. – Tuomet pailsėk. Aš paruošiu vakarienę.

Dėbtelėjau. Tau visai nebūdinga būti tokiam šaltam! Aš turėjau menkinti savo negalavimus, o tu – šokinėti aplink mane. Versdama tave laikytis senosios mudviejų tvarkos, atėmiau buteliuką ir prispaudžiau tavo ranką sau prie kaktos.

– Mažumėlę šilta, – pasakei, tuojau atitraukdamas ranką.

Deja, nebeįstengiau išstovėti ant kojų, o visur, kur lietėsi apklotas, tvilkė odą. Todėl vėl nusvirduliavau ant sofos, lyg atšokusi nuo suvokimo: tu ant manęs pyksti. Tave nuvylė ne tėvystė, o aš. Maneisi vedęs didvyrę. O tavo žmona pasirodė esanti zyzla, tokia pat mimoza, kokias ji smerkdavo tarp nepatenkintųjų persivalgiusių amerikiečių, kuriems kasdienis vargelis, pavyzdžiui, tris kartus iš eilės dingęs FedEx siuntinys, dėl kurio tenka eiti į depą, kelia nepakenčiamą „stresą“, vertą brangių psichoterapijų ir farmacinės pagalbos. Tu neaiškiai kaltinai mane net dėl to, kad Kevinas nežinda mano krūties. Aš iš tavęs atėmiau motinystės paveikslą, tą mielą sekmadienio ryto snaudulį pataluose su sviestuotu skrebučiu: sūnus žinda, žmona švyti, ant pagalvės virsta goslios krūtys, kol tenka keltis iš lovos pasiimti fotoaparato.

Maniau, ligi tol sėkmingai nuslėpiau tikruosius jausmus, kuriuos man kelia motinystė, kol jie pranyko; kaip daug melo santuokoje yra tiesiog nutylėjimai. Susilaikiau nenutėškusi ant kavos staliuko akivaizdžios depresijos po gimdymo diagnozės kaip kokio trofėjaus, o pasilaikiau šią akreditaciją sau. Tuo metu nešdavausi namo daugybę redagavimo, bet iš tikrųjų įveikiau vos kelis puslapius; prastai redagavau, prastai miegojau, o po dušu palįsti gaudavau geriausiu atveju kas trečią dieną; su niekuo nesusitikdavau ir retai išeidavau iš namų, nes Kevino įsiūtis viešoje vietoje buvo socialiai nepriimtinas; ir kasdien grumdavausi su įraudusiu, urzgiančiu, nepasotinamu įsiūčiu, o pati sau bukai, nieko nesuvokdama, vis kartojau: turiu jį mylėti .

– Jei tau sunku susitvarkyti, išteklių mums netrūksta, – tu stovėjai prie sofos su sūnumi, lyg galingas kaimietiškas pasiaukojimo šeimai ir tėvynei paveikslas sovietinėse freskose. – Galėtume pasamdyti merginą.

– Ak, pamiršau tau pasakyti, – sumurmėjau. – Šiandien telefonu kalbėjausi su kontora. Mes tiriame Afrikos leidimo paklausą. AFRIWAP. Man regis, gražiai skamba.