Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Tikriausiai atrodau išlepinta, bet tokia nebuvau. Ligi tol mano gimtadienis nebuvo didelė šventė. Net ir dabar jaučiuosi tiesiog apgailėtinai. Motina taip stengėsi. Jos verslas jau seniai nenešė didelio pelno; ji daugiau kaip valandą piešdavo vieną atviruką, paskui parduodavo jį už ketvirtį dolerio, o pirkėjai nuo tokios kainos vis tiek vaipydavosi. Ji tikriausiai visai suglumo; jei būtų kitokia motina, būtų išpėrusi man nedėkingą sėdynę. Kažin ko aš tikėjausi, prieš ką mano netikėta šventė šitaip nublanko?

Nieko. Arba nieko ypatinga, nieko, ką galėčiau konkrečiai įvardyti net mintyse. Čia ir bėda. Aš laukiau kažko didžiulio ir neaiškaus, milžiniško dalyko, tokio nuostabaus, kad negalėjau nė įsivaizduoti. Jos surengta šventė buvo per daug įsivaizduojama. Tiesą sakant, jei ji būtų atvesdinusi dūdų orkestrą ir burtininkus, vis tiek būčiau raudojusi. Jokie stebuklai man nebūtų įtikę, nes jie būtų baigtiniai ir nekintami, tokie, o ne kitokie. Jie būtų tik tokie, kokie yra.

Matai, aš tiksliai nežinau, kas, mano galva, turėjo man nutikti pirmą kartą priglaudus Keviną prie krūties. Nebuvau numačiusi nieko konkretaus . Norėjau to, ko negalėčiau įsivaizduoti. Norėjau būti perkeista; norėjau būti perkelta. Norėjau, kad atsivertų durys ir prieš mane nusidriektų neregėti toliai, kurių nė nežinojau esant. Norėjau mažų mažiausiai nušvitimo, o nušvitimo juk kaip tik ir neįmanoma numatyti; jis žada tai, kas nuo mūsų dar paslėpta. Bet jei iš dešimtojo savo gimtadienio ko nors išmokau, tai to, kad dideli ir neapibrėžti lūkesčiai pavojingi.

Galbūt klaidingai save vaizduoju. Žinoma, kad turėjau abejonių. Bet mano lūkesčiai motinystei tikrai buvo dideli, kitaip nebūčiau jai pasiryžusi. Aš godžiai klausiausi draugų pasakojimų: Nesuprasi, ką tai reiškia, kol nesusilauksi savo . Vos užsimindavau, kad kūdikiai ir maži vaikai manęs per daug nežavi, imdavo raminti: Ir man taip buvo! Kitų žmonių vaikų negalėdavau pakęsti! Bet kai jie tavo, būna kitaip – visai visai kitaip . Man tai labai patiko, kitos šalies viltis, svetimo krašto, kuriame įkyrūs neklaužados stebuklingai paverčiami, kaip tu pats sakei, atsakymu į „didįjį klausimą“. Tikrai, galbūt klaidingai aprašiau savo jausmus svečioms šalims. Taip, kelionės ėmė mane varginti, ir taip, prieš šokdama į lėktuvą, visada turėdavau įveikti paveldimą siaubą. Bet žengdama pirmą žingsnį Namibijoje, Honkonge, net Liuksemburge visada skrajodavau lyg aitvaras.

Žinai, ko aš nesuvokiau , – pasakojo Brajanas, – kad savo vaikus įsimyli. Ne šiaip sau myli. O įsimyli. Ir ta akimirka, kai pirmą sykį juos išvysti – ji neapsakoma . Kaip aš trokštu, kad jis vis dėlto būtų ją apsakęs. Kaip trokštu, kad būtų bent pamėginęs.

Daktarė Rainštein pamojavo kūdikiu man virš krūties ir nuleido mažąjį padarėlį – nudžiugau išvydusi, kad ji tai vis dėlto sugeba – nepaprastai švelniai. Kevinas buvo drėgnas, o jo kaklo ir galūnių raukšlėse buvo kraujo. Nedrąsiai jį apkabinau. Jo perkreiptas veidukas buvo nepatenkintas. Kūnas suglebęs; tokios apatijos negalėjau suprasti kitaip nei entuziazmo stoka. Žįsti – vienas iš nedaugelio įgimtų instinktų, bet kai prikišau jo burnytę tiesiai prie išsipūtusio rudo spenelio, jis pasišlykštėjęs nusuko galvytę.

Aš vis stengiausi; jis vis priešinosi; kitas spenelis jam irgi nepatiko. O aš visą laiką laukiau. Alsavau negiliai, laukiau. Ir vis laukiau. Bet visi sako… – pagalvojau. Ir tuojau aiškiai suvokiau: Pasisaugok to, ką „visi sako“.

Franklinai, jaučiausi išsiblaškiusi. Vis rausiausi savo širdyje, ieškodama tos naujosios neapsakomos emocijos, lyg naršyčiau perpildytą stalo įrankių stalčių, nerasdama bulvių skustuko, bet kad ir kiek tarškinau, kad ir ką pastūmiau į šalį, jo ten nebuvo. Bulvių skustukas visada galiausiai atsiranda stalčiuje. Jis būna po mentele, įkrinta tarp virtuvės kombaino garantijos linkių…

– Koks jis gražus, – murmėjau; griebiausi televizijos teksto.

– Galima? – droviai paklausei tu.

Pakėliau kūdikį. Nors naujagimis Kevinas nepatenkintas muistėsi prie mano krūties, tavo kaklą jis apkabino rankute, lyg būtų radęs savo tikrąjį globėją. Kai pažvelgiau į tavo veidą, užmerktas akis, prie naujagimio sūnaus priglaustą skruostą, neįsižeisk, bet supratau: štai kur bulvių skustukas. Atrodė taip neteisinga. Tu aiškiai kone ašarojai, iki galugerklio užlietas žodžiais neišreiškiamos nuostabos. Jaučiausi, lyg žiūrėčiau, kaip tu laižai ledus, o man neduodi.

Atsisėdau, ir tu nenoromis jį grąžinai, o tuomet Kevinas ėmė inkšti. Laikydama kūdikį, kuris vis tiek nežindo, aš vėl pajutau tą patį, ką ir per dešimtąjį savo gimtadienį: štai mes susirinkome kambaryje, ir nėra ką pasakyti ar padaryti. Minutės slinko, Kevinas kaukė, suglebęs gulėjo ir retsykiais nekantriai trūkčiodavo; pajutau, kaip mane pamažu ima, koks siaubas, nepavadinsi kitaip nei nuobodulys.

Ak, tik nepradėk. Žinau, ką tu pasakytum. Buvau nuvargusi. Trisdešimt septynias valandas gimdžiau, absurdas manyti, kad įstengsiu pajusti ką nors daugiau negu buką nuovargį. Ir buvo absurdiška įsivaizduoti fejerverkus; kūdikis yra kūdikis. Tu ragintum mane prisiminti tą pakvaišusią istoriją, kurią tau pasakojau, kaip studijuodama trečiame kurse Grin Bėjuje pirmą sykį nuskridau į užsienį, išlipau ant nusileidimo tako Madride ir nežinia kodėl baisiai nusivyliau, kad Ispanijoje taip pat auga medžiai. Aišku, kad auga! – šaipeisi tu. Aš susigėdau; juk ir aš, žinoma, tam tikra prasme supratau, kad auga, bet dangus, žemė, vaikštinėjantys žmonės – na, tiesiog viskas atrodė taip pat. Vėliau tu minėdavai tą nutikimą, iliustruodamas, kad mano lūkesčiai visada nežmoniškai per dideli; kad pats mano egzotikos alkis esąs autodestruktyvus, nes vos pastveriu kažką nežemiška, tai atsiduria šioje žemėje ir nebesiskaito.

Be to, įkalbinėtum tu, tėvais juk netampama akimirksniu. Tai, kad atsirado kūdikis – nors ką tik jo nebuvo – taip trikdo, kad tikriausiai dar nespėjau visko įsisąmoninti. Aš apspangusi. Žinoma, taip, buvau apspangusi. Nebuvau beširdė ar nenormali. Be to, kartais, kai per daug įdėmiai save seki, tyrinėji savo jausmus, jie sprunka, nesileidžia pagaunami. Aš per daug save stebiu, per daug stengiuosi. Įsivariau sau kažkokį emocinį paralyžių. Juk ką tik pati pastebėjau, kad tos spontaniškai liejamos taurios aistros priklauso nuo tikėjimo. Tad mano tikėjimas susvyravo; leidau, kad laikinai mane apimtų pobaimė . Man tik reikia atsipalaiduoti ir leisti gamtai dirbti savo darbą. Ir, dėl Dievo meilės, pailsėti. Žinau, kad visa tai pasakytum, nes pati sau taip sakiau. O nuo to niekas nė per plauką nepasikeitė – liko jausmas, kad viskas nuo pat pradžių negerai, kad nesilaikau programos, kad beviltiškai nuvyliau mus ir mūsų naujagimį. Kad, tiesiai šviesiai, esu išsigimėlė.

Kol man susiuvo plyšimą, tu pasisiūlei vėl palaikyti Keviną, ir aš žinojau, kad turėčiau priešintis. Nesipriešinau. Man vėrė širdį dėl to, kad su džiaugsmu jį atidaviau. Jei nori žinoti tiesą, aš pykau. Bijojau, gėdijausi, bet taip pat jaučiausi apgauta. Norėjau netikėtos šventės. Galvojau, jei moteris negali tikėtis sėkmingai pasirodyti šitokia proga, tuomet ji niekuo negali pasitikėti; nuo šiol pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Aukštielninka, išskėstomis kojomis, daviau sau žodį: gal ir išmokau parodyti visam pasauliui savo „slaptas“ vieteles, bet niekada niekam neprasitarsiu, kad gimdymas manęs visai nesujaudino. Tu turėjai savo nesakytiną dalyką: „Niekada, niekada nesakyk, kad gailiesi susilaukusi mūsų vaiko“; dabar ir aš turiu. Vėliau, draugijoje prisiminusi tą akimirką, griebdavausi to žodžio, neapsakoma . Brajanas tapo šauniu tėvu. Dienelei kitai pasiskolinsiu savo gero draugo švelnumą.