Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Deja, iš tikrųjų troškau ne viešo išteisinimo, ir galbūt todėl dabar kas vakarą mėginu surašyti kiekvieną savo nusikaltimo smulkmeną. Žiū, koks apgailėtinas egzempliorius: subrendusi, laimingai ištekėjusi beveik trisdešimt septynerių metų motina sužino, kad laukiasi, ir kone nualpsta iš siaubo, bet tokią reakciją nuslepia nuo džiūgaujančio vyro po dailia languota suknute. Apdovanota naujos gyvybės stebuklu, ji mieliau burnoja dėl to, kad tenka atsisakyti taurės vyno ir kad plečiasi kojų venos. Ji blaškosi po svetainę pagal pigios popmuzikos melodiją, nė nesusimąstydama apie negimusį kūdikį. Užuot giliai širdyje mokiusis suvokti, ką iš tikrųjų reiškia mūsų , ji verčiau suka galvą, ar laukiamas kūdikis yra jos . Nors jau seniai turėjo būti pasimokiusi, ji vis dar burnoja dėl filmo, kuriame žmogaus gimimas painiojamas su peraugusio kirmino atsivedimu. Ji tokia veidmainė, kad jai neįmanoma įtikti: pripažinusi, kad trankymasis po pasaulį nėra stebuklingoji kelionė, kaip ji anksčiau vaizduodavo – kad tokios paviršutiniškos klajonės iš tikrųjų ėmė varginti ir pasidarė monotoniškos, – vos tokiam blaškymuisi iškelia grėsmę kito žmogaus poreikiai, ji ima svaigti dėl idiliško gyvenimo, kai žymėdavosi užrašų knygelėje, ar Jorkšyro jaunimo hosteliuose esama virtuvių. O blogiausia, jos niekuo nenusikaltusiam sūnui nė nespėjus ištverti nesvetingo jos užrukusių, nepatenkintų įsčių klimato, ji padaro tai, ką tu pats, Franklinai, oficialiai paskelbei neapsakomu siaubu: ji kaprizingai persigalvoja, lyg vaikai būtų tik drabužėliai, kuriuos parsineši namo pasimatuoti ir – kritiškai pasisukiojusi prieš veidrodį ir nusprendusi, kad, deja, ne, gaila, bet kažkaip netinka – nugabeni atgal į parduotuvę.

Suprantu, kad portretas, kurį čia nupiešiau, nėra patrauklus , tiesą sakant, nė neprisimenu, kada paskutinį sykį jaučiausi patraukli sau ar kam nors kitam. Dar daug metų prieš tai, kai pati pastojau, White Horse vyninėje Vilidže susitikau merginą, su kuria kartu studijavau koledže Grin Bėjuje. Nors nuo tada nebuvome bendravusios, ji buvo neseniai pagimdžiusi pirmąjį kūdikį, ir vos aš spėjau pasisveikinti, ji ėmė lieti tulžį. Smulki, neįprastai plačiais pečiais ir trumpais garbanotais juodais plaukais, Rita buvo patraukli moteris – fizine prasme. Mano nė neprašoma, ji ėmė šlovinti nepriekaištingą savo formą prieš pastojant. Ji kasdien treniruodavosi Nautilus treniruokliais, ir jos raumenys niekada nebuvo tokie ryškūs, raumenų ir riebalų santykis buvo neįtikėtinas, aerobinė būklė aukščiausio lygio. Tuomet nėštumas, na, tikras siaubas . Nautilus tiesiog nebebuvo smagu , ir jau teko liautis… O dabar, dabar ji visai ištežo , ji nesugeba net atsilenkimo padaryti, kur ten tris ratus žmoniškų preso pratimų, ji pradeda nuo nulio ar dar blogiau !.. Toji moteris tiesiog siuto, Franklinai; ji tikriausiai murmėdavo apie savo pilvo raumenis, kulniuodama gatve. Tačiau ji nė sykio nepaminėjo savo vaiko vardo, lyties, amžiaus ar tėvo. Prisimenu, atsitraukiau, atsiprašiusi nuėjau prie baro, tuomet išsmukau, neatsisveikinusi su Rita. Visų baisiausia, nuo ko turėjau pabėgti, buvo tai, kad ji atrodė ne tik nejautri ir narciziška, bet ir visai kaip aš .

Aš jau nebežinau, ar buvau nepatenkinta mūsų pirmuoju vaiku jam dar nė negimus. Sunku tiksliai prisiminti tą metą, neužteršiant jo milžiniškomis vėlesnių metų nuoskaudomis, kurios prasiveržia pro laiko ribas ir plūsta į metą, kai Kevino dar nebuvo, kai dar netroškau, kad jo nebūtų. Bet tikrai nenoriu pagražinti savo vaidmens šioje siaubingoje istorijoje. Kita vertus, esu pasiryžusi prisiimti deramą atsakomybę už kiekvieną nedorą mintį, kiekvieną kaprizą, kiekvieną savanaudiškumo akimirką ne tam, kad prisiimčiau sau visą kaltę, bet kad pripažinčiau, jog dėl to esu kalta, ir dėl ano taip pat, bet štai čia, čia , tiksliai čia brėžiu ribą, o už jos, dėl to, dėl to , Franklinai , dėl to kalta nesu.

Tačiau, kad nubrėžčiau tą ribą, bijau, teks prisiartinti prie pat jos.

Paskutinį mėnesį būti nėščiai pasidarė beveik smagu. Buvau tokia negraži, kad net jaučiausi linksmai ir įdomiai, o moteriai, kuri ligi tol buvo tokia stropiai lieknutė, virtus karve net palengvėjo. Jei nori, patyriau, kaip gyvena kita pusė – kiek suprantu, daugiau negu pusė, bent jau nuo 1998-ųjų, pirmųjų metų, kai oficialiai nutukusių žmonių JAV pasidarė daugiau negu lieknų.

Kevinas gimė dviem savaitėmis pavėlavęs. Dabar esu prietaringai įsitikinusi, kad jis net įsčiose vilko kojas – slapstėsi. Galbūt ne aš viena turėjau abejonių dėl šio eksperimento.

Kodėl tavęs nekamavo tokia negera nuojauta kaip mūsų? Turėjau atkalbinėti tave, kad nepirktum tiek triušiukų, vežimėlių ir minkštutėlių apklotėlių prieš gimdymą. O jei, sakydavau, nutiks kas nors bloga? Gal tu tik didini būsimą sielvartą? Tu prunkščiojai, kad ruoštis katastrofoms – tai jų prašytis. (Taigi įsivaizduodama juodesnį nuostabiai sveiko ir laimingo berniuko, kurio tu tikėjaisi, dvynį, paleidau į šį pasaulį laumės vaiką.) Aš buvau motina, vyresnė negu trisdešimt penkerių, todėl labai norėjau patikrinti, ar vaisius neturi Dauno sindromo; tu baisiai priešinaisi. Sakei, kad tyrimai parodo tik tikimybę procentais. Nejau nori pasakyti, kad jei tikimybė bus vienas iš penkių šimtų, vaikelį gimdysim, o jei vienas iš penkiasdešimties – išmesim ir pradėsim iš naujo? Žinoma, ne, atsakiau aš. Tuomet vienas iš dešimties. Vienas iš trijų. Kur riba? Kam versti save šitaip rinktis?

Tavo argumentai buvo įtikinami, nors kažin ar po jais neslypėjo neapgalvotai romantiškas požiūris į neįgalų vaiką: tokį nerangų, bet meilų Dievo pasiuntinį, kuris išmoko savo tėvus, kad gyvenime esama daug svarbesnių dalykų už protą, naivią būtybę, kuri taip pat glostoma ir dusinama dėmesiu kaip šeimos naminis gyvūnėlis. Ištroškęs nuryti bet kokį genetinį kokteilį, kokį tik patieks mūsų DNR, tu tikriausiai visai žavėjaisi visų papildomų taškų už pasiaukojimą galimybe: savo kantrybe, kai mūsų mielajam debilui teks pusę metų rodyti, kaip užsirišti batus, kuri pasirodo esanti antžmogiška. Atkaklus, pasirengęs mūru stoti už kūdikį, tu atrandi turįs, regis, neišsemiamą dosnumo šaltinį, iš kurio tavo žmona, ryt lekianti kur nors į Gajaną, niekada nesisemia, ir galiausiai tu paliauji ieškoti vietų reklamai, kad visą savo laiką paaukotum mūsų penkių pėdų ūgio trimečiui. Visi kaimynai giria tavo sugebėjimą susitaikyti su tuo, ką duoda Gyvenimas, ir siekti geriausia, ko tik gali, tavo brandumą, su kuriuo priimi tai, kas kitiems mūsų rasės ir klasės atstovams būtų triuškinamas smūgis. Tu tiesiog troškai stačia galva pulti į tėvystę, tiesa? Šokti nuo skardžio, mestis ant laužo. Nejau mūsų bendras gyvenimas tau atrodė toks nepakeliamas, toks nykus?

Niekada tau to nesakiau, bet tau nežinant vis tiek pasitikrinau. Optimistiškas rezultatas (maždaug vienas iš šimto) man leido dar sykį apeiti milžiniškus mūsų skirtumus. Aš buvau išranki. Mano požiūris į tėvystę buvo sąlygiškas, o sąlygos griežtos. Nenorėjau gimdyti imbecilo ar paralitiko; kaskart, matydama nualintas moteris, Najako ligoninėje stumdančias savo perkarusias, raumenų distrofijos perkreiptas atžalas į vandens terapiją, visai nesilydydavau, o tik šiurpdavau. Tiesą sakant, jei sąžiningai surašyčiau viską, ko nenorėjau auginti, nuo paprasčiausio kvailelio iki groteskiško nutukėlio, savo didžiausiai gėdai, ko gero, netilpčiau į vieną puslapį. Bet dabar manau, jog suklydau ne dėl to, kad tikrinausi slapčia, o dėl to, kad sužinojusi rezultatą nusiraminau. Daktarės Rainštein tyrimais nebuvo ieškoma pagiežos, pikto abejingumo ar įgimto blogio. Jei tai būtų galima patikrinti, kažin kiek žuvelių paleistume atgal į vandenį.