Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Rimtai, Franklinai, pasidarei toks savininkiškas, kad net nemalonu. Jei kada neatsargiai pereidavau per gatvę, tu rūpindavaisi ne mano pačios saugumu, bet siusdavai, kad aš tokia neatsakinga. Visa mano „rizika“ – kuri man atrodė tiesiog normalus mano gyvenimas – tau kažkodėl reiškė neatsargų elgesį su tavo asmenine nuosavybe. Kaskart, kai išeidavau pro duris, tu, dievaži, mažumėlę įtūždavai, lyg būčiau nepasiklaususi ir išsinešusi tavo vertingą daiktą.

Tu net neleidai man šokti , Franklinai! Tikrai, vieną popietę mano švelnus, bet neatlėgstantis nerimas, laimė, prasiblaivė. Pasileidau Talking Heads albumą Speaking in Tongues ir ėmiau žvaliai strikinėti po mūsų pustuštį loftą. Grojo vos pirma albumo daina Burning Down the House , o aš vos spėjau sušilti, tada sužvangėjo liftas, ir įžengei tu. Kai lyg perspėdamas pakėlei adatą, įbrėžei plokštelę, tad daina amžinai užstrigdavo ir kartodavo Baby what did you expect , niekaip nepasiekdama Gonna burst into fla-ame , todėl turėdavau švelniai paspausti volelį pirštu.

– Ei! – aiktelėjau. – Ką čia darai?

– Ką, po galais, čia sumanei?

– Bent sykį nutariau pasilinksminti. Uždrausi?

Tu stvėrei man už žasto.

– Tu stengiesi persileisti? Ar tau tiesiog kaifas tampyti liūtą už ūsų?

Išsivadavau.

– Kaip paskutinį kartą skaičiau, nėštumas nėra kalėjimas.

– Strakalioji čia, vartaisi ant baldų…

– Ak, liaukis, Franklinai. Dar neseniai moterys dirbdavo laukuose iki pat gimdymo, o tada pritūpdavo tarp daržovių lysvių. Senovėje vaikus tikrai rasdavo kopūstuose…

– Senovėje naujagimių ir gimdyvių mirtingumas buvo nežmoniškas!

– Ko tau parūpo gimdyvių mirtingumas? Jei tik iš mano bedvasio kūno iškrapštys vaiką, kol jo širdis dar plaks, tu pridėsi kelnes iš laimės.

– Kokias bjaurybes čia šneki.

– Man bjauri nuotaika, – niūriai atkirtau ir klestelėjau ant sofos. – Nors prieš grįžtant tėtušiui daktarui mano nuotaika buvo puiki.

– Dar du mėnesiai. Nejau taip sunku susitvardyti dėl naujo žmogaus gerovės?

Vaje, kaip man pabodo ta amžinai prikišama naujo žmogaus gerovė .

– Atrodo, mano gerovė dabar nė šūdo garo neverta.

– Muzikos gali klausytis, kiek tik nori – tik tokiu garsu, kad Džonas apačioje nedaužytų į lubas, – tu vėl uždėjai adatėlę A pusės pradžioje ir taip pritildei, kad Deividas Bernas pragydo Pelytės Minės balseliu. – Bet kaip normali nėščia moteris galėtum prisėsti ir trepsėti koja .

– Nežinau, – atsakiau. – Šitokia vibracija – ji gali pasiekti mažąjį lordą Fontlerojų ir sutrikdyti jo grožio miegelį. Ir juk reikia klausytis Mocarto? Galbūt Talking Heads knygoje neįrašyti. Galbūt leisdami Psycho Killer , kemšame jam į galvą Blogas mintis. Verčiau eik pasitikrink.

Tai tu skaitei visus tuos tėvystės vadovėlius apie kvėpavimą, dantų dygimą ir atjunkymą, o aš skaičiau Portugalijos istoriją.

– Liaukis savęs gailėtis, Eva. Maniau, kad norint tapti tėvais visų svarbiausia suaugti.

– Jei būčiau supratusi, kad tu šitaip galvoji, kad vaizduosi apsimetėlį niurzgą suaugusįjį, tikrai būčiau persigalvojusi.

– Niekada nedrįsk šitaip kalbėti , – pasakei išraudęs kaip burokas. – Dabar per vėlu persigalvoti. Niekada, niekada nesakyk, kad gailiesi pagimdžiusi mūsų vaiką.

Tuomet pravirkau. Kai dalydavausi su tavimi savo nešvankiausiomis seksualinėmis fantazijomis, taip prasilenkiančiomis su heteroseksualiomis normomis, kad, nepalaikoma tavo gėdingų dvokiančių minčių, nedrįstu jų čia aprašyti – nuo kada tarp mūsų esama ko nors, ko niekada, niekada negalima sakyti?

Baby what did you expect… Baby what did you expect…

Plokštelė užstrigo.

Eva

2000 M. GRUODŽIO 12 D.

Mielas Franklinai ,

na, šiandien užsibūti agentūroje neturėjau jokio noro. Iš geraširdiško pasikandžiojimo tarp darbuotojų įsiplieskė tikras karas. Nedidelėje mūsų kontorėlėje stebėti tuos susirėmimus ir nestoti į niekieno pusę darosi šiek tiek komiška, lyg abejingai spoksotum į televizorių išjungtu garsu.

Mažumėlę nesusivokiu, kaip „Florida“ virto rasės klausimu, nebent viskas šioje šalyje anksčiau ar vėliau virsta rasės klausimu – paprastai anksčiau. Tad trys kiti demokratai svaidosi tokiais terminais kaip „Džimas Krou“2 į du vargšus respublikonus, o šie gūžiasi kontoros gilumoje ir kalba prislopintais balsais, kurie visiems kitiems panašūs į sąmokslininkišką kietakakčių murmesį. Keista; iki rinkimų niekas čia nė iš tolo nerodė susidomėjimo tuo, ką visi laikė nuobodžiomis varžybomis.

Šiaip ar taip, šiandien turėjo būti paskelbtas kažkoks Aukščiausiojo teismo sprendimas, ir visą dieną birbė radijas. Darbuotojų kaltinimai lakstė taip greitai ir nirtulingai, kad ne vienas klientas, pamirštas prie prekystalio, tiesiog išėjo. Galiausiai išėjau ir aš. Nors du konservatoriai tiesiai gina savo pusę , liberalai visada mini tiesą, teisingumą ar žmoniją. Nors kadaise buvau arši demokratė, seniai lioviausi ginti žmoniją. Dažniausiai nė savęs neįstengiu apginti.

Kita vertus, nors tikiuosi, kad ši korespondencija nevirto spigiu pasiteisinimu, ne mažiau jaudinuosi, kad galbūt susidaro įspūdis, jog visą kaltę už Keviną ketinu prisiimti sau. Kartais tikrai leidžiu sau taip pasvaičioti, kalte malšinu galingą troškulį. Bet jau sakiau – pasvaičioti . Šitaip mėgautis mea culpa yra šiek tiek savimyliška, tuščia. Kaltė suteikia svaiginamų jėgų. Ir ji viską supaprastina, ne vien pašalinių ir aukų akimis, bet labiausiai pačių nusikaltėlių. Ji sutvarko šlaką. Kaltė nurodo aiškias pamokas, kuriomis kiti gali guostis: jei tik ji nebūtų… ir šitaip tragedija ima atrodyti išvengiama. Nusprendus prisiimti visą atsakomybę, net galima rasti trapią ramybę, ir retsykiais toks nurimęs man atrodo Kevinas. Šį jo bruožą prižiūrėtojai klaidingai laiko sąžinės neturėjimu.

Bet man toks godus kaltės grandymas niekada nepadeda. Niekaip neįstengiu savo viduje sutalpinti visos istorijos. Ji didesnė už mane. Ji sužalojo tiek žmonių, tetų, pusbrolių ir geriausių draugų, kurių niekada nepažinosiu ir nepažinčiau, jei susitikčiau. Negaliu vienu metu surinkti visos kančios iš tiek šeimos vakarienių su viena tuščia kėde. Nesigraužiau, kad amžiams suteršta ta nuotrauka ant pianino, nes ji buvo atiduota laikraščiams, ar kad iš šonų rikiuojami brolių ir seserų portretai ir toliau žymi brandesnius įvykius – koledžo baigimą, vestuves – o sustingusi gimnazijos laikų nuotrauka blunka saulėje. Nepatyriau, kaip vienas mėnuo po kito ỹra kadaise tvirtos santuokos; neužuodžiau šleikščiai salsvo džino kvapo, vis ankstesnę dienos valandą sklindančio iš burnos anksčiau darbščiam nekilnojamojo turto agentui. Nejutau, kaip slegia visos tos dėžės, velkamos į sunkvežimį, kai vešliais ąžuolais apaugęs rajonas, kunkuliuojantis per nugludintus akmenukus garmančiais upeliūkščiais ir trykštantis kitų žmonių sveikų vaikų juoku, staiga pasidarė nebepakeliamas. Atrodo, norėdama bent kaip nors prasmingai išgyventi kaltę, turėčiau galvoje užgniaužti visas tas netektis. Tačiau kaip tuose kelionės žaidimuose, kai sakai: Važiuoju į kelionę ir pasiimu apvalų arbūzą, burbuliuojantį bimbalą, cypiančią citriną… man visada prieš pat abėcėlės pabaigą pritrūksta vieno kito elemento. Imu žongliruoti nenatūraliai gražia Merės dukra, trumparegiu Fergiusonų vaikiščiu, pametusiu galvą dėl kompiuterių, išstypėliu Korbitų raudonplaukiu, kuris mokyklos spektakliuose vis persistengdavo, o tuomet pridedu tą nesuvokiamai grakščią anglų kalbos mokytoją Deiną Roko, ir kamuoliukai pažyra ant grindų.