Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Daktarė Rainštein išvardijo rekomenduojamus vitaminus ir atskaitė paskaitą apie tai, kokie pavojai gresia, jei nesiliausiu žaisti skvošo.

Turėjau visą popietę virsti švytinčia būsima motina. Instinktyviai pasirinkau kuklią medvilninę suknelę, ne seksualią, o dailią, paskui surinkau produktus agresyviai maistingai vakarienei (troškintas jūrų upėtakis nebus apvoliotas trupiniuose, į salotas įbersiu daigų). Tuo metu repetavau įvairius būdus suvaidinti nuvalkiotą sceną: drovią, neskubią; susimąsčiusią, apsimestinai atsainią; spygaujančią – ak, mielasis ! Netiko nė viena. Blaškydamasi po loftą ir sprausdama į žvakides naujas žvakes, narsiai pamėginau niūniuoti, bet į galvą atėjo tik melodijos iš didelio biudžeto miuziklų, pavyzdžiui, Hello, Dolly!

Nekenčiu miuziklų.

Paprastai paskutinis darbas šventine proga būdavo išrinkti vyną. Graudžiai žvelgiau į turtingą mūsų stovą, kuriam dabar lemta apdulkėti. Na ir šventė.

Kai mūsų aukšte sužvangėjo liftas, neatsigręždama nutaisiau išraišką. Vos dirstelėjęs į varganą visokiausių trūkčiojimų rinkinį, kaip būna, kai „nutaisome“ miną, tu manęs pagailėjai.

– Tu laukiesi.

Gūžtelėjau pečiais.

– Regis, taip.

Tu pabučiavai mane, skaisčiai, be liežuvio.

– Tai kai sužinojai – kaip jauteisi?

– Tiesą sakant, vos nenualpau.

Švelniai prilietei mano plaukus.

– Sveikinu su naujo gyvenimo pradžia.

Kadangi alkoholis mano motinai kėlė ne menkesnį šiurpą negu gretima gatvė, taurė vyno man visada atrodė gundomai uždrausta. Nors nemaniau, kad turiu problemą , godus gurkšnis sodraus raudonojo po sunkios dienos man seniai reiškė suaugusio žmogaus gyvenimą, tą trokštamą amerikietišką Šventąjį Laisvės Gralį. Bet ėmiau nujausti, kad tikra branda nedaug kuo skiriasi nuo vaikystės. Kraštutiniu pavidalu ir viena, ir kita visų pirma reiškia laikytis taisyklių.

Todėl įsipyliau spanguolių sulčių į šampano taurę ir džiugiai pasiūliau tostą:

– La chaim!

Keista, kaip galima šaukštuku išsikasti sau kapą – menkiausiais kompromisais, nedideliais nugludinimais ar nežymiai suvaldytomis emocijomis, kad būtų mažumėlę mandagesnės ar pagarbesnės. Atsisakyti taurės vyno iš esmės man nebuvo labai sunku. Bet kaip į tą legendinę kelionę, kuri prasideda nuo vieno žingsnio, aš jau leidausi į savo pirmąją nuoskaudą.

Menką, bet nuoskaudos dažniausiai menkos. Ir dar tokią, kad dėl menkumo jaučiau pareigą ją nuryti. Tiesą sakant, juk tokia ir yra nuoskaudos prigimtis, prieštaravimas, kurio negalime pareikšti. Šią emociją tokią nuodingą daro ne pats nusiskundimas, o tyla, lyg kokie nuodai, nepašalinami su šlapimu. Taigi, kad ir kaip stengiausi brandžiai žiūrėti į spanguolių sultis, kruopščiai pasirinktas dėl panašumo į jauną beaujolais , giliai širdyje buvau padauža. Kol tu galvojai vardus (berniukui), aš sukau galvą, mėgindama suprasti, kur visur čia – sauskelnės, bemiegės naktys, važinėjimai į futbolo treniruotes – aš turėčiau rasti, ko laukti.

Norėdamas prisidėti, tu pasisiūlei irgi negerti, kol aš lauksiuosi, nors kūdikis ir nebus nė kiek žvitresnis nuo to, kad tu atsisakysi taurelės prieš vakarienę. Tad ėmei šventiškai maukti spanguolių sultis kaip už tėvynę. Regis, džiaugeisi proga parodyti, kaip mažai tau reiškia alkoholis. Aš susierzinau.

Kita vertus, pasiaukojimas tave visada žavėjo. Kad ir koks pagirtinas, tavo troškimas paskirti savo gyvenimą kitam žmogui iš dalies galėjo būti susijęs su tuo, kad visas tavo gyvenimas priklausė tau ir tu nežinojai, ką su juo veikti. Pasiaukojimas buvo lengva išeitis. Žinau, skamba užgauliai. Bet tikrai manau, kad šita tavo desperacija – atsikratyti pačiam savęs, jei ne per daug abstrakčiai pasakyta – labai slėgė mūsų sūnų.

Prisimeni tą vakarą? Juk reikėjo taip daug ką apšnekėti, bet buvo nejauku, pokalbis nesirišo. Nebebuvome Eva ir Franklinas, o mamytė ir tėtukas; tai buvo pirmoji mūsų šeimos vakarienė, o man ir šis žodis, ir pati idėja visada atrodė miglota. Aš buvau irzli, atmesdavau visus vardus, kuriuos tik tu siūlei: Stivą, Džordžą ir Marką, nes jie „baisiai paprastučiai“, o tu užsigavai.

Negalėjau su tavim kalbėtis. Jaučiausi užtvenkta, užsikimšusi. Norėjau pasakyti: Franklinai, nežinau, ar gerai sugalvojome. Girdėjai, kad paskutinius tris mėnesius nė nebeįleidžia į lėktuvą? Ir negaliu pakęsti viso šito uolaus pamaldumo , sveikos mitybos, gero pavyzdžio, geros mokyklos…

Buvo per vėlu. Mes turėjome švęsti, o aš turėjau skrajoti iš džiaugsmo.

Karštligiškai trokšdama susigrąžinti „atsarginio plano“ ilgesį, dėl kurio į tai ir įsivėliau, budinau prisiminimą apie tą naktį, kai tu užstrigai pušyne – bergždžias 1, ar dėl to viską išsigalvojau? Bet skubotas to gegužės vakaro sprendimas buvo iliuzija. Tikrai buvau apsisprendusi, bet daug anksčiau, tada, kai taip stipriai ir neatšaukiamai pamilau tavo atlapaširdišką amerikietišką šypseną, tavo širdį veriantį tikėjimą iškylomis. Kad ir kaip būčiau nuvargusi, aprašinėdama svečias šalis, pamažu maistas, gėrimai, spalvos ir medžiai – pats buvimas gyvam neišvengiamai nusidėvi. Jei jo spindesys nublanko, tokį gyvenimą vis tiek mylėjau, o vaikams jame iš tikrųjų nebuvo vietos. Vienintelis dalykas, kurį mylėjau labiau, buvo Franklinas Plasketas. Tu taip mažai geidei; mano valioje buvo suteikti tau tik vieną tikrai reikšmingą dalyką. Kaip būčiau galėjusi atsakyti tau tos šviesos veide, kai iškeldavai krykštaujančias Brajano mergytes?

Negalėdami pavakaroti prie butelio, atsigulėme gana anksti. Tu jaudinaisi, ar mums „galima“ mylėtis, ar nepakenks kūdikiui, ir man ėmė stigti kantrybės. Aš ir taip buvau auka, lyg kokia princesė, kamuojama žirnio dydžio organizmo. Aš pirmą kartą per kelias savaites nuoširdžiai norėjau mylėtis, nes pagaliau galėsime dulkintis todėl, kad norim pasikrušti, o ne tam, kad pratęstume giminę. Tu sutikai. Bet buvai švelnus iki ašarų.

Nors maniau, kad mano dvejonės išsisklaidys, tokie jausmų konfliktai tik aštrėjo, todėl vis labiau juos slėpiau. Pagaliau reikia viską išpažinti. Manau, dvejonės neišsisklaidė dėl to, kad jos buvo ne tokios, kokios atrodė. Tiesa, kad „dvejojau“ dėl motinystės. Tu norėjai vaiko. Pusiausvyros dėlei aš nenorėjau. Sudėjus viena ir kita, tai atrodo kaip dvejonė, bet nors mudu buvome šauni pora, nebuvome tas pats žmogus. Baklažanų tu taip ir nepamėgai.

Eva

1 Žodžių žaismas: pine barrens – pušynas; barren – bergždžias. (Čia ir toliau – vert. past.)

2000 M. GRUODŽIO 9 D.

Mielas Franklinai ,

žinau, kad rašiau vos vakar, bet dabar šita korespondencija vienintelė man padeda atsitokėti nuo Čatamo. Kevino nuotaika buvo ypač karinga. Vos man įėjus, jis puolė:

– Tu visai nenorėjai manęs susilaukti, taip?

Supančiotas lyg besikandžiojantis naminis gyvūnas, Kevinas nebuvo linkęs klausinėti apie mane, ir klausimas man net pasirodė šį tą žadantis. Ak, jis griebėsi jo iš buko nerimo, žingsniuodamas pirmyn atgal po savo narvą, bet kraustytis iš proto nuo nuobodulio vis dėlto verta. Jis tikriausiai ir anksčiau pripažino, jog gyvenu gyvenimą, kad šitaip tikslingai imtųsi jį sugriauti. Bet dabar jis dar ir pripažino, kad turiu valią: nusprendžiau susilaukti vaiko ir turėjau kitų siekių, kuriuos jo gimimas galėjo sutrikdyti. Tokia nuojauta taip prieštaravo psichoterapeutų „empatijos stokos“ diagnozei, kad, mano galva, jis nusipelnė sąžiningo atsakymo.