Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Nebuvo prasmės ilgai kalbėtis, bet padėti ragelį atrodė tikra kankynė. Kai atsisveikinome, apsiašarojau iš gėdos, kad šūkteldavau: „Myliu!“, pakšteldama tave prie durų ir šitaip visiškai išjuokdama aistrą.

Manęs buvo pasigailėta. Per tą valandą, kol taksi tave parvežė į Manhataną, galėjau sau leisti grįžti į senąjį savo gyvenimą, kuriame jaudinausi dėl troškinių, gundžiau tave baklažanais ir ėsdavau, kad išskalbtum drabužius. Tokiame gyvenime galėjau atidėti progą susilaukti vaikų kitai nakčiai, nes mes dvejojome, o naktų bus dar daug.

Bet nenorėjau iškart atsipalaiduoti, suzmegti į atsainų lengvabūdiškumą, dėl kurio įmanomas kasdienis gyvenimas ir be kurio visi amžinai užsisklęstume savo svetainėje kaip mano mama. Tas kelias valandas tikriausiai kaip tik ir gavau patirti viso savo motinos pokario skonį, nes tai, ko jai stinga, galbūt yra ne drąsa, o būtina saviapgaulė. Jos tautą išskerdė turkai, jos vyrą danguje nuskynė klastingi geltoni žmogeliukai, ir mano motina regi prie slenksčio tykantį chaosą, o visi kiti gyvena dirbtiniame, žaisliniame pasaulyje, kurio geranoriškumas tėra kolektyvinė iliuzija. 1999 metais, kai visiems laikams nukeliavau į savo motinos visatą – tokią, kurioje bet kas gali nutikti, o dažnai ir nutinka, – ėmiau daug atlaidžiau žiūrėti į tai, ką mudu su Džailsu visada laikėme jos neuroze.

Tu tikrai grįši namo – bent šįsyk. Bet kai padėjau ragelį, jam spragtelint lyg kas sukuždėjo: dar gali ateiti diena, kai negrįši.

Todėl užuot atsileidęs ir virtęs begaliniu, laikas vis tiek atrodė šiurpiai trumpas. Kai įėjai, buvai toks pavargęs, kad vos įstengei ištarti žodį. Neverčiau tavęs vakarieniauti, bet miegoti neleidau. Esu patyrusi deginančių seksualinių geidulių, todėl užtikrinu, kad tai buvo kitokia nekantra. Norėjau pasiruošti atsarginį planą, tau ir mums, lyg įkiščiau kalkę į IBM Selectric . rašomąją mašinėlę. Norėjau užsitikrinti, kad jei kuriam nors iš mūsų kas nors nutiktų, liktų kas nors daugiau negu kojinės. Tą vakarą norėjau įkišti po kūdikėlį į kiekvieną užkampį kaip pinigus stiklainiuose, kaip išslapstytus degtinės butelius silpnavaliams alkoholikams.

– Aš neįsidėjau diafragmos, – sumurmėjau, kai baigėme.

Tu krustelėjai.

– Tai pavojinga?

– Labai pavojinga, – atsakiau. Tikrai, po devynių mėnesių galėjo išlįsti maža koks nepažįstamasis. Lyg būtume palikę neužrakintas duris.

Kitą rytą rengdamasis tu paklausei:

– Vakar naktį – tu juk ne šiaip sau pamiršai?

Patenkinta papurčiau galvą.

– Tikrai apsisprendei?

– Franklinai, mes niekada tikrai neapsispręsim. Mes nė neįsivaizduojam, ką reiškia turėti vaiką. O sužinoti yra tik vienas būdas.

Tu suėmei man už pažastų ir iškėlei virš galvos, o aš pažinau nušvitusį tavo veidą, tokį pat kaip tada, kai žaisdavai „lėktuvus“ su Brajano dukrelėmis.

– Fantastika!

Kalbėjau taip užtikrintai, bet kai nuleidai mane, ėmiau panikuoti. Ramybė sugeba grįžti savaime, ir jau buvau nustojusi jaudintis, ar šią savaitę liksi gyvas. Ką aš padariau? Kai vėliau tą mėnesį man prasidėjo mėnesinės, pasakiau tau, kad nusivyliau. Tada pirmą sykį apsimelavau, tiesiog miglas paleidau.

Kitas šešias savaites tu stengeisi kasnakt. Tau patiko turėti užduotį, ir mane apvaisinti mėginai taip pat išdidžiai trokšdamas, ką darai, daryti gerai, kaip ir kaldamas knygų lentynas. O man toks viduramžiškas dulkinimasis nebuvo taip labai prie širdies. Man visada patiko sekso žaismingumas, mėgau jį lengvabūdišką ir purviną. Nuo to, kad dabar į mane net Armėnų Ortodoksų Bažnyčia žvelgtų su širdingu palaiminimu, man visai dingo nuotaika.

Tada ėmiau suvokti savo kūną naujai. Pirmą sykį kauburėliai ant krūtinės man atrodė speniai, skirti jaunikliams žindyti, ir tai, kad jie fiziškai buvo panašūs į karvių tešmenis ar nutįsusius žindančios skalikės spenius, staiga pasidarė neišvengiama. Keista, kaip net moterys pamiršta, kam skirtos krūtys.

Pasikeitė ir plyšys mano tarpukojyje. Jis pasidarė nebe toks įžūlus, nešvankus, arba tapo kitaip nešvankus. Po jo skvernais dabar atsivėrė ne siaura, jauki aklavietė, o kažkokia kiaurymė. Pati anga virto keliu kažkur kitur, į tikrą vietą, o ne vien į mano minčių tamsą. Mėsos skiautelė priekyje pasidarė klastinga, akivaizdžiai pridėta turint slaptų kėslų, gundytoja, gardumynas už sunkiausią rūšies naštą, lyg ledinukai, kurių kadaise gaudavau pas dantų gydytoją.

Žiū, visa, dėl ko buvau graži, buvo neatsiejama nuo motinystės, ir pats mano troškimas patikti vyrams buvo kūno įranga savo pakaitalui išstumti. Neapsimesiu pirmąja moterimi, sužinojusia apie paukščiukus ir bitutes. Bet visa tai buvo nauja man . Ir tiesą sakant, aš tuo abejojau. Jaučiausi pakeičiama, vienkartinė, praryta biologinio projekto, kurio pati nepradėjau ir nepasirinkau, kuris sukūrė mane, bet taip pat mane sukramtys ir išspjaus. Jaučiausi išnaudojama.

Tu tikriausiai prisimeni, kaip pykomės dėl alkoholio. Anot tavęs, man apskritai negalima gerti. Aš raukiausi. Vos sužinosiu, kad laukiuosi – aš laukiausi, niekada nesakydavau, kad mes , – iškart nebegersiu. Bet pradėti kūdikį gali užtrukti keletą metų, ir aš neketinu visus juos kiekvieną vakarą lieti ašaras į pieno stiklinę. Daugybė moterų kartų linksmai girtuokliaudavo visą nėštumą, ir ką, nejau jos visos pagimdė atsilikėlius?

Tu piktinaisi. Užtildavai, jei tik aš įsipildavau antrą taurę vyno, ir priekaištingi tavo žvilgsniai gadino malonumą (kaip tu ir norėjai). Susiraukęs bambėdavai, kad, manim dėtas, tu nustotumei gerti, taip, jei reikėtų, ir ne vienus metus, o aš tuo nė neabejojau. Aš leidau tėvystei pakeisti mūsų elgesį; o tu norėjai, kad tėvystė jį diktuotų. Jei manai, kad tai subtilus skirtumas, iš tikrųjų jis – kaip dienos ir nakties.

Man nekliuvo ta filmų klišė, kai žiaukčiojama virš klozeto, bet, regis, filmų kūrėjams nepatogu pripažinti, jog kai kurių moterų rytais nepykina. Nors tu pasisiūlei palydėti mane su šlapimo mėginiu, aš tave atkalbėjau: „Juk ne dėl vėžio tiriuosi, ar ką.“ Prisimenu tą pastabą. Kaip ir juokaujant, kai žmonės pamini, ko nėra , tai būna labai iškalbinga.

Pas ginekologę pristačiau savo marinuotų artišokų stiklainį, skuba pridengdama gėdą, kad paduodu nepažįstamam žmogui dvokiančius kūno skysčius, ir laukiau kabinete. Daktarė Rainštein – kaip tokios profesijos, labai šalta jauna moteris, atsainaus, kliniško temperamento, kuris geriau derėtų farmaciniams žiurkių tyrimams – įlėkė po dešimties minučių ir palinko virš stalo kažko užsirašyti.

– Teigiama, – žvaliai pareiškė ji.

Kai pakėlė akis, net žengė atatupsta.

– Kas jums? Visa išbalot.

Mane tikrai nukrėtė keistas šaltukas.

– Eva, maniau, kad norit pastoti. Juk žinia turėtų būti gera.

Ji tai pasakė griežtai, lyg bardama. Man pasirodė, jei aš juo neapsidžiaugsiu, ji atims mano kūdikį ir atiduos tai, kuri galvoja teisingai – kuri šokinės iš džiaugsmo lyg televizijos žaidimo dalyvė, laimėjusi mašiną.

– Nuleiskit galvą tarp kojų.

Atrodo, ėmiau svirduliuoti.

Kai prisiverčiau atsisėsti tiesiai, bent jau dėl to, kad man pasirodė, jog jai baisiai nuobodu, daktarė Rainštein išvardijo ilgą sąrašą dalykų, kurių man negalima daryti, ko negalima valgyti ir gerti, kada turiu – nepaisant planų atnaujinti WEEWAP, kaip kontoroje tavo dėka buvo pramintas mūsų Vakarų Europos leidinys – ateiti pasitikrinti. Šitaip patyriau, kaip, peržengus motinystės slenkstį, tampama socialine nuosavybe, gyvu viešo parko atitikmeniu. Tas gudrus posakis „dabar valgai už du , mieloji“ tėra švelnus būdas parodyti, kad net vakarienė tau nebėra asmeninis reikalas; kai laisvųjų šalyje vis sparčiau daugėja landumo, tiksliau būtų sakyti „dabar valgai už mus “, maždaug du šimtus milijonų smalsuolių, iš kurių kiekvienas turi teisę prieštarauti, jei užsimanytum spurgos su džemu, o ne sotaus patiekalo iš neskaldytų grūdų ir lapinių daržovių, apimančio visas penkias pagrindines maistines grupes. Teisė nurodinėti nėščioms moterims tikrai netrukus paklius į Konstituciją.