Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

O pats gimdymas – visada vaizduodavau narsuolę skausmo akivaizdoje, o tai tiesiog reiškė, kad niekada nesirgau luošinama liga, nebuvau susilaužiusi nė vieno kaulelio, pakliuvusi į keturių mašinų avariją. Nuoširdžiai, Franklinai, nežinau, kodėl įsivaizdavau esanti tokia kieta. Buvau fizinio pasaulio Merė Vulford. Viską, ką sužinojau apie skausmą, patyriau užsigavusi kojos pirštą, nusibrozdinusi alkūnę ir iš mėnesinių spazmų. Žinojau, ką reiškia nedidelis maudulys po pirmosios skvošo sezono dienos; nė nenutuokiau, ką reiškia netekti rankos pramoniniame aparate arba kai Septintojo aveniu metro traukinys pervažiuoja koją. Bet kaip noriai mes patikime vieni kitų mitais, kad ir kokiais išpūstais. Mano narsą, įsipjovus pirštą virtuvėje – mano mielas, juk akivaizdžiai prašiausi tavo pagyrų – tu priėmei kaip pakankamą įrodymą, kad lygiai taip pat stojiškai pro angą, kurioje anksčiau nėra buvę nieko stambesnio už dešrelę, išstumsiu pavidalą, dydžio sulig statmenu šonkaulių kepsniu. Buvo tiesiog savaime aišku, kad anestetikų atsisakysiu.

Niekaip nesuprantu, ką mes taip stengėmės įrodyti. Tu – galbūt tai, kad aš esu pasakų didvyrė, kurią tu norėjai būti vedęs. Aš savo ruožtu galbūt įsivėliau į tas moterų varžytuves dėl gimdymo. Net nuolankioji Brajano žmona Luiza paskelbė, kad dvidešimt šešias Kailės gimdymo valandas ištvėrė vien gurkšnodama „aviečių lapų arbatėlę“, šią brangią šeimos paslaptį ji pakartojo tris kartus. Kaip tik nuo tokių pokalbių augo natūralaus gimdymo pamokėlių lankytojų gretos Naujojoje mokykloje, nors lažinuosi, kad dauguma tų mokinių, kurios narsiai kalbėjo „norinčios sužinoti, ką tai reiškia“, išskydo ir ėmė maldauti epidūro jau po pirmojo sąrėmio.

O aš ne. Nebuvau narsi, bet užsispyrusi ir išpuikusi. Bukas atkaklumas daug tvaresnis už drąsą, tik ne toks gražus.

Tad kai pirmą sykį viduriai susisuko lyg gręžiama šlapia paklodė, akys mažumėlę iššoko ant kaktos, iš nuostabos net išsipūtė; suspaudžiau lūpas. Mano ramybė tave sužavėjo. Aš to ir norėjau. Mes vėl pietavome Beach House , ir aitriųjų paprikų troškinio nusprendžiau nebaigti. Norėdamas pademonstruoti solidarumą, tu nurijai kąsnį kukurūzų paplotėlio, tada nuėjai į tualetą ir parnešei didžiausią stirtą švarių popierinių rankšluosčių; man nutekėjo vandenys, galonų galonai, ar bent taip atrodė, ir visas suoliukas permirko. Tu sumokėjai sąskaitą ir nepamiršai palikti arbatpinigių, o tada paėmei man už rankos ir parsivedei į loftą, vis dirsčiodamas į laikrodį. Mes nedarysim sau gėdos ir nelėksim į Bet Izraelio ligoninę neišlaukę kelių valandų, kol ims vertis gimdos kaklelis.

Vėliau tą popietę, kai vežei mane per Kanalo gatvę kūdikiškai melsvame pikape, tu murmėjai, kad viskas bus gerai, nors ką galėjai žinoti. Priimamajame mane pribloškė tai, kad mano būklė niekuo neišskirtinė; slaugė žiovavo, ir aš dar tvirčiau pasiryžau būti pavyzdinga pacientė. Žinojau, kad tai natūralus procesas, ir ketinau nezyzti. Tad kai nuo dar vieno sąrėmio susilenkiau dvilinka lyg gavusi smūgį į pilvą, tik patyliukais aiktelėjau.

Visa tai buvo kvailas ir visiškai beprasmis cirkas. Nebuvo jokios priežasties pakerėti daktarės Rainštein, kurios, tiesą sakant, nė nemėgau. Jei norėjau, kad tu manimi didžiuotumeisi, juk gimdžiau tau sūnų, to turėtų pakakti, kad pakęstum šiek tiek klyksmų ir keiksmų. Gal tau net būtų buvę sveika suvokti, kad tavo žmona – paprasta mirtingoji, kuri dievina patogumą ir nekenčia kančios, todėl kaip sveiko proto žmogus turėtų rinktis nuskausminimą. O aš, gulėdama ant vežimėlio koridoriuje, nevykusiai juokavau ir laikiau tau už rankos. Vėliau papasakojai, kad tos rankos vos nesulaužiau.

Ak, Franklinai, dabar nebėra reikalo apsimetinėti. Buvo tikras siaubas. Galbūt ir galiu šauniai ištverti tam tikrą skausmą, bet jei taip, mano jėga glūdi blauzdose ir rankose, o ne tarp kojų. Šios kūno dalies niekada nesiejau su ištverme, su tokiomis baisybėmis kaip mankšta. O valandoms slenkant, nejučia ėmiau įtarti, jog aš tam per sena, per daug neelastinga, būdama beveik keturiasdešimties, kad šitaip išsiskėsčiau naujai gyvybei. Daktarė Rainštein pasipūtusi sakė, kad aš ankšta, lyg nurodydama trūkumą, ir maždaug po penkiolikos valandų ji griežtai subarė: Eva! Pasistenkit pagaliau . Štai kaip ją pakerėjau.

Maždaug po dvidešimties valandų mano smilkiniais nusirito kelios ašaros, ir aš skubiai jas nusišluosčiau, kad tu nepamatytum. Man ne sykį siūlė epidūrą, o aš taip ryžtingai jo atsisakinėjau, kad tikriausiai buvo aptemęs protas. Laikiausi taip užsispyrusi, lyg svarbiausia būtų ištverti šį menką išmėginimą, o ne pagimdyti sūnų. Jei tik atsisakysiu adatos, nugalėsiu.

Galiausiai viską nulėmė grasinimas cezariu; daktarė Rainštein be užuolankų pareiškė, kad kabinete jos laukia kitos pacientės, o mano nevykęs pasirodymas jai atgrasus. Aš nesveikai bijojau būti prapjauta. Nenorėjau rando; kaip Rita, gėda prisipažinti, baiminausi dėl savo pilvo raumenų; o pati procedūra per daug priminė visus tuos siaubo filmus.

Todėl pasistengiau , ir tuomet teko pripažinti, kad ligi tol priešinausi gimdymui. Vos milžiniškas gumulas priartėdavo prie to siauro kanalo, aš įsiurbdavau jį atgal. Nes skaudėjo. Labai skaudėjo. Tuose Naujosios mokyklos kursuose mums kalė į galvas, kad skausmas yra geras , turi jam pasiduoti , stangintis per skausmą , ir tik atsigulusi aukštielninka supratau, koks silpnaprotiškas šitas patarimas. Skausmas geras ? Mane apėmė baisi panieka. Tiesą sakant, niekada anksčiau tau nesakiau, bet emocija, kurios stvėriausi, kad prasibraučiau pro lemtingąjį slenkstį, buvo pasibjaurėjimas . Buvo šlykštu gulėti išsiskėtus lyg gyvuliui, kai tarp iškeltų kelių lankstosi nepažįstami žmonės. Šlykštus buvo smailas lyg žiurkės daktarės Rainštein snukelis ir skubrios, griežtos manieros. Nekenčiau savęs, kad apskritai sutikau dalyvauti šitame žeminančiame spektaklyje, nors ligi tol man sekėsi puikiai , o kaip tik šiuo metu galėčiau būti Prancūzijoje . Keikiau visas savo drauges, kurios anksčiau išsakydavo pastabas apie pasiūlos požiūrio ekonomiką ar bent apsimesdavo susidomėjusios paskutine mano kelione į užsienį, o dabar tauškė vien apie strijas ir vaistus nuo vidurių užkietėjimo arba džiaugsmingai sekė siaubo pasakėles apie mirtiną preeklampsiją ir vaiką autistą, kuris visą dieną vien linguoja pirmyn atgal ir kandžioja joms rankas. Nuo tavo amžinai viltingos, drąsinančios minos man darėsi bloga . Lengva tau norėti būti tėčiu , įsijausti į visus tuos kimštus triušiukus, bet juk man tenka išsipūsti kaip paršavedei, tai man tenka virsti geručiuke ir ryti vitaminus, tai man tenka žiūrėti, kaip išpampsta, išbrinksta ir paskausta krūtys, nors anksčiau buvo tokios dailios ir stačios, ir tai aš suplyšiu į skutelius, mėgindama sugrūsti arbūzą pro daržo laistymo žarnos pločio kanalą. Tikrai, nekenčiau tavęs ir tavo gugavimų, tavo murmesių, pykau, kam šluostai man kaktą drėgnu rankšluosčiu, lyg nuo to man būtų bent kiek lengviau, ir, regis, supratau, kad skaudžiai gniaužiu tau ranką. Ir taip, nekenčiau ir kūdikio – kuris kol kas nesuteikė man jokios vilties ateičiai, istorijai , turiniui ir „naujam puslapiui“, bet tik spyriojosi, darė gėdą, grumėjo po žeme dugne vandenyno, kuris ligi tol buvau aš.

Bet prasibrovus pro tą slenkstį mane apakino tokia agonija, kad nebeliko jėgų pasišlykštėjimui. Nusispjoviau į viską ir ėmiau klykti. Tą akimirką būčiau padariusi bet ką, kad tik viskas liautųsi: uždariusi įmonę, pardavusi vaiką į vergiją, pažadėjusi sielą velniui. „Prašau… – vaitojau, – suleiskit… epidūrą!“