Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Dievo vaikams aiškiai skirta nemurmant džiaugtis didingomis Jo dovanomis, nes nesuvokiama Šivonos kantrybė galėjo kilti tik iš katekizmo. Kad ir kaip kamantinėjau, niekaip neišpešiau, dėl ko ji kiekvieną penktadienį atsiduria lovoje. Tad norėdama bent jau suteikti jai leidimą, ėmiau skųstis pati.

– Nesigailiu savo kelionių, – pratariau vieną ankstyvą vakarą, kai ji rengėsi išeiti, – bet gaila, kad mudu su Franklinu taip vėlai susipažinome. Ketverių metų su juo vienu tikrai per mažai, kad jis man pabostų! Manau, tikriausiai smagu sutikti savo partnerį iki trisdešimtmečio, kad pakaktų laiko pabūti bevaikiams ir, nežinau, gal net imti truputį nuobodžiauti. Tuomet, kai sueina trisdešimt, jau būni pasirengusi permainoms ir džiaugiesi kūdikėliu.

Šivona staiga pažvelgė į mane, ir nors tikėjausi jos žvilgsnyje išvysti priekaištą, pastebėjau tik keistą budrumą.

– Žinoma, nenorėjote pasakyti, kad Kevinu nesidžiaugiate.

Supratau, kad tokią akimirką derėtų skubiai patikinti, jog džiaugiuosi, bet niekaip neįstengiau. Vėlesniais metais man taip retsykiais nutiks: savaitė po savaitės nedvejodama sakysiu ir darysiu tai, kas priklauso, kol staiga atsitrenksiu lyg į sieną. Prasižiosiu, o žodžiai: Kaip gražiai nupiešei, Kevinai , arba Jei išrausim gėlytes iš žemės, jos mirs, negi nori, kad mirtų, ką? arba Taip, mes nepaprastai didžiuojamės savo sūnumi, pone Kartlandai , tiesiog nepasigirs.

– Šivona, – nenoromis pratariau. – Aš mažumėlę nusivyliau.

– Žinau, kad sirguliuoju, Eva…

– Ne tavimi, – pagalvojau, kad ji tikriausiai suprato mane visiškai teisingai, bet tyčia apsimetė nesupratusi. Nereikėjo užkrauti savo paslapčių naštos tai merginai, bet kažkodėl negalėjau susilaikyti. – Vien bliovimas ir bjaurūs plastikiniai žaislai… Gerai nežinau, ko tikėjausi, bet tikrai ne šito.

– Žinoma, jums galbūt po gimdymo šiokia tokia…

– Kad ir kaip tai pavadintum, aš nejaučiu džiaugsmo. Atrodo, Kevinas irgi.

– Jis kūdikis!

– Jam daugiau kaip pusantrų metų. Žinai, kaip žmonės vis aikčioja: Koks linksmas vaikutis! Na, tai reiškia, kad yra ir nelinksmų vaikų. Ir aš nieko negaliu pakeisti.

Ji rausėsi savo krepšyje, baisiausiai susikaupusi kraudama į jo angą paskutinius kelis daiktelius. Ji visada atsinešdavo knygą paskaityti, kol Kevinas miegos, ir galiausiai pastebėjau, kad ji jau kelis mėnesius krepšyje nešiojasi vieną ir tą pačią. Būčiau supratusi, jei tai būtų buvusi Biblija, bet tai buvo tik dvasingumo skaitiniai – plona knygelė, viršelis dabar jau labai dėmėtas, – o kadaise ji sakėsi esanti aistringa skaitytoja.

– Šivona, man su kūdikiais visai nesiseka. Su mažais vaikais niekada per daug gerai nesutardavau, bet tikėjausi… Na, kad motinystėje atsiskleis kitokia mano pusė, – pažvelgiau į skvarbias jos akis. – Bet neatsiskleidė.

Ji suglumo.

– Ar pasikalbat su Franklinu, kaip jaučiatės?

Trumpai juktelėjau.

– Tuomet reikėtų ko nors imtis . O ko?

– O nemanot, kad sunkiausi bus pora pirmų metų? Kad vėliau bus lengviau?

Apsilaižiau lūpas.

– Suprantu, kad negražiai šneku. Bet aš vis laukiu emocinės grąžos.

– Bet ką nors gauti galite tik duodama.

Ji mane gėdijo, bet paskui pagalvojau geriau.

– Atiduodu jam kiekvieną savo savaitgalį, kiekvieną vakarą. Net atidaviau jam savo vyrą, kuris nebenori kalbėti apie nieką, išskyrus mūsų sūnų, ir nebenori nieko kartu veikti, tik stumdyti vežimėlį Baterio parko taku. O už tai Kevinas varsto mane pikta akimi ir nepakenčia, kai paimu jį ant rankų. Man regis, apsikritai beveik nieko nepakenčia.

Nuo tokių kalbų Šivonai darėsi nejauku; tai naminės erezijos. Bet kažkas joje, regis, pasidavė, ir ji nebeįstengė strikinėti iš džiaugsmo. Tad užuot ėmusi pranašauti, kokie džiaugsmai manęs laukia, kai Kevinas taps savarankiška asmenybėle, ji niauriai pritarė:

– Taigis suprantu.

– Pasakyk, ar Kevinas į tave reaguoja?

– Reaguoja? – ji niekada nebūdavo šitokia sardoniška. – Galima sakyti ir taip.

– Kai dieną būni su juo, ar jis juokiasi? Patenkintas guguoja? Miega? – suvokiau, kad šitiek mėnesių stengiausi tokių dalykų jos neklausti, o tai reiškia, kad naudojausi jos skųstis nelinkusia prigimtimi.

– Jis tąso mane už plaukų, – tyliai pratarė ji.

– Bet visi kūdikiai – jie nežino…

– Jis pešiojasi labai skaudžiai. Dabar jau paaugo tiek, kad suprastų, jog man skauda. Ir, Eva, tas gražus šilkinis šalis iš Bankoko. Liko vieni skutai.

Džergžt dzin! Džergžt dzin! Kevinas atsibudo. Jis triukšmingai trankė tą metalofoną, kurį tu parnešei (deja), o gabumų muzikai aiškiai neturėjo.

– Kai jis būna vienas su manim, – pasakiau pro triukšmą, – Franklinas sako, kad jis būna irzlus …

– Jis išmėto iš maniežo visus žaislus, o tuomet ima žviegti, ir žviegia tol, kol viską surenku atgal, o tada jis vėl juos išmėto. Išsvaido .

Dz-dz-dzin-k-džergžt-DŽERGŽT! DZIN! DZ-DZ-DZ-dzindzindzindzin! Pasigirdo stiprus žvangesys, iš kurio supratau, kad Kevinas išspyrė instrumentą pro lovelės strypus.

– Nors sienom lipk! – Šivona kone lipo sienom. – Taip pat jis elgiasi ir savo kėdutėje, mėto dribsnius, košę, sausainius… Jei visas maistas, na, lekia ant grindų, aš nė neįsivaizduoju, iš kur jis turi tiek jėgų!

– Tai yra, – priliečiau jai ranką, – nesupranti, iš kur tu turi tiek jėgų.

Be… Be… Bmmmmmmmeme… Jis užsivedė lyg žoliapjovė. Mudvi su Šivona pažvelgėme viena kitai į akis. Be-yyy! YYYyyy! YYYYYYYY! YYaYYYYYYY! Nė viena neatsistojome.

– Žinoma, – viltingai pratarė Šivona, – kai jis savas, tikriausiai kas kita.

– Tai jau, – atsakiau. – Visai kas kita.

YYaYYYYaYYY! YYaYYYYaYYY! YYaYYYYaYYY!

– Anksčiau norėjau didelės šeimos, – pasakė ji ir nusigręžė. – O dabar jau abejoju.

– Tavim dėta, – atsakiau, – gerai pagalvočiau.

Tarp mudviejų stojusią tylą užpildė Kevinas, o aš vos tvardžiau kylančią paniką. Reikėjo pasakyti ką nors, kas atitolintų tai, kas artinosi, bet nesugalvojau jokios pastabos, kuri dar aiškiau nepatvirtintų to, ką karštligiškai trokštu sulaikyti.

– Eva, – pratarė ji. – Aš visai nuo kojų nusivariau. Manau, Kevinas manęs nemėgsta. Meldžiuosi iki pamėlynavimo – prašau kantrybės, meilės, jėgų. Maniau, Dievas man skyrė išmėginimą…

– Kai Jėzus sakė: Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane 4, – sausai atkirtau, – tikriausiai galvoje neturėjo auklės darbo.

– Kaip baisu pagalvoti, kad nuviliu Jį! Ar jus, Eva. Bet vis tiek, kaip manot, ar neatsirastų – ar nerastumėte man kokio darbelio Wing and a Prayer ? Tie kelionių vadovai, minėjot, kad medžiagą daugeliui jų renka universitetų studentai ir panašiai. Gal galėtumėte – prašau, labai prašau, gal galėtumėte nusiųsti mane į Europą ar Aziją? Aš puikiai darbuočiausi, pažadu!

Net suglebau.

– Tai yra nori mesti darbą.

– Judu su Franklinu – baisiausiai padorūs žmonės, tikriausiai jums atrodo kraupiai nedėkinga. Bet vis tiek, kai išsikraustysit į priemiestį, vis tiek turėsit ieškotis kitos auklės, tiesa? Nes aš atvykau čia tvirtai pasiryžusi gyventi Niujorke.

– Ir aš! Kas sakė, kad mes kraustysimės į priemiestį?

– Žinoma, Franklinas.

– Mes nesikraustome į priemiesčius, – tvirtai pareiškiau.

Ji gūžtelėjo pečiais. Jau buvo tiek pasišalinusi iš mūsų šeimynos, kad nusprendė, jog toks nesusikalbėjimas – ne jos reikalas.