Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Tą metą tikriausiai prisimintum iš mūsų ginčų, ar reikia kraustytis ir ar man leistis ilgon kelionėn į Afriką. Bet aš geriausiai prisimenu, kai vėl išėjus auklei tupėdavau namie tomis ilgomis dienomis, ir jos paslaptingu būdu visai neslinkdavo greičiau negu tada, kai Kevinas bliaudavo.

Iki tapdama motina, įsivaizduodavau, kad nešiotis ant rankų mažą vaiką – tai lyg turėti mielą, draugišką šunytį, bet mūsų sūnus keldavo daug slogesnius jausmus už bet kokį gyvūnėlį. Nuolat aiškiai jusdavau, kad jis šalia. Nors jį apėmus flegmatizmui, namie pasidarė lengviau redaguoti, jausdavausi stebima ir imdavau nerimauti. Paridendavau kamuolį prie Kevino kojų, o sykį net įkalbėjau atridenti atgal. Susijaudinusi, kvailai džiūgaudama, vėl nuridenau; jis atrideno. Bet kai trečią kartą nuridenau kamuolį jam tarp kojų, žaidimas baigėsi. Abejingai nužvelgęs, jis paliko kamuolį gulėti prie kelio. Tikrai ėmiau galvoti, Franklinai, kad jis gudrus. Per šešiasdešimt sekundžių jis suprato: jei mes „žaistume“ toliau, kamuolys ritinėtųsi pirmyn atgal ta pačia trajektorija, o toks užsiėmimas jam aiškiai pasirodė beprasmis. Daugiau niekada neįstengiau jo tuo sudominti.

Dėl tokios nepajudinamos jo ramybės kartu su nekalbumu, užsitęsusiu daug ilgiau, negu visi tavo vadovėliai pranašavo pirmuosius mėginimus prašnekti, buvau priversta kreiptis į pediatrą. Daktaras Faulkas ramino iš anksto parengtu įprastu tėvų kamšalu, kad „normalios“ raidos elgesys apima daug idiosinkratiškų stabtelėjimų ir šuolių, nors daugybę paprastų tyrimų mūsų sūnui jis vis dėlto atliko. Aš rūpinausi, ar Kevinas nebus toks užsisklendęs dėl klausos sutrikimo; kai tik šūkteldavau jį vardu, jis atsigręždavo taip abejingai ir neskubėdamas, kad buvo neįmanoma suprasti, ar jis mane išgirdo. Tačiau nors jo tikriausiai nedomino tai, ką aš sakau, ausys buvo visiškai sveikos, o mano teorija, kad kūdikystės klyksmai sužalojo jo balso stygas, liko nepatvirtinta medicinos mokslo. Aš net susirūpinau, ar Kevino uždarumas nebus ankstyvas autizmo požymis, bet jis, pasirodo, neturėjo polinkio linguoti ir kartoti veiksmų, kurie būdingi tiems vargšeliams, įkalintiems savo pasaulėliuose; jei Kevinas ir buvo įkalintas, tai tik tame pačiame pasaulyje kaip tu ir aš. Tiesą sakant, daugiausia, ką man pavyko išpešti iš daktaro Faulko, buvo pastebėjimas, kad Kevinas „labai suglebęs berniukas, tiesa?“, turint galvoje tam tikrą fizinį glebumą. Daktaras pakeldavo mūsų sūnaus ranką, paleisdavo ją ir ranka šlepteldavo kaip šlapias makaronas.

Aš taip spyriausi, kad Faulkas priskirtų mūsų sūnui negalią, užklijuotų Kevinui ant kaktos pažįstamą amerikietišką sindromą, jog pediatras mane tikriausiai palaikė neurotiška motina, kuri trokšta, kad jos vaikas būtų išskirtinis, bet kuri, mūsų civilizacijai šitaip išsigimus, išskirtinumą įsivaizduoja tik kaip trūkumą ar ligą. O aš nuoširdžiai norėjau, kad jis surastų, kas Kevinui negerai. Troškau, kad mūsų sūnus turėtų kokį nežymų trūkumą ar ydą, kuri įžiebtų man užuojautą. Aš juk ne akmeninė, o kai tik pastebėdavau prie priimamojo kantriai laukiantį berniuką su pigmentine dėme ant skruosto ar plėvėmis tarp pirštų, visa širdimi jį užjausdavau ir net suvirpėdavau pagalvojusi, kokie kankinimai jo laukia mokykloje. Norėjau bent jau gailėtis Kevino, atrodė, kad tai būtų vis šis tas. Ar tikrai linkėjau savo sūnui plėvių tarp pirštų? Na, taip, Franklinai. Jei tik padėtų.

Jis buvo per mažo svorio, todėl niekada neturėjo tokių apvalių, švelnių putlučio kūdikėlio bruožų, nuo kurių net ne itin dailūs vaikai tą fotogenišką tarpelį tarp dvejų ir trejų metukų atrodo labai mieli. Jo veidukas nuo pat mažumės buvo smailus lyg kiaunės. Aš mažų mažiausiai norėčiau žiūrinėti pūstažandžio širdžių ėdiko nuotraukas ir svarstyti, kas jam nutiko. O tose, kurias turiu iš tikrųjų (o tu pyškinai be perstojo), visur atsispindi apdairumas ir nejauki savitvarda. Siauras rusvos spalvos veidas tučtuojau pažįstamas: įdubusios akys, tiesutėlė nosis plačia pertvara ir su nedidele kuprele, plonos, neperprantamai ryžtingai sučiauptos lūpos. Tos nuotraukos pažįstamos ne tik dėl panašumo į mokyklinę fotografiją, kuri buvo spausdinama visuose laikraščiuose, bet ir dėl panašumo į mane.

Bet aš norėjau, kad jis atrodytų kaip tu. Visa jo geometrija buvo pagrįsta trikampiu, o tavo – kvadratu; smailūs kampai kažkokie klastingi ir pasalūniški, o statūs – tvirti ir patikimi. Nesitikėjau, kad po namus bėgios mažasis Franklino Plasketo klonas, bet norėjau dirstelėti į sūnaus profilį ir, apimta džiaugsmo pliūpsnio, pastebėti, kad jis paveldėjo tvirtą, aukštą tavo kaktą – o ne aštriai stirksančią virš akių, kurios iš pradžių galbūt atrodo pribloškiamai gilios, bet su amžiumi joms lemta tiesiog įdubti. (Aš tai jau žinau.) Man buvo malonu, kad jo išvaizda aiškiai armėniška, bet tikėjausi, kad tavo sveikas anglosaksiškas optimizmas paspartins tingų, nuoskaudų nepamirštantį mano otomaniško paveldo kraują, nušvies gelsvą jo odą rudeninių futbolo rungtynių rausvumu, nykius juodus plaukus pamargins Liepos 4-osios fejerverkų atspindžiais. Be to, pasalūniškas jo žvilgsnis, klastinga tyla, regis, stojo prieš mane mano pačios apgaulės miniatiūra. Jis stebėjo mane, ir pati stebėjau save, šitaip dvigubai varstoma tiriamais žvilgsniais, pasijutau dvigubai nejaukiai, lyg apsimetėlė. Mūsų sūnaus veidas man atrodė per daug gudrus ir ramus, tokia pat neaiški, neperregima kaukė žvelgė į mane, kai valydavausi dantis.

Bodėdavausi nutėkšti Keviną prieš televizorių. Nekenčiau vaikiškų laidų; animacija būdavo hiperaktyvi, ugdomosios laidos – vien nenuoširdus strikinėjimas. Bet jam, regėjos, taip trūko dirgiklių. Tad vieną popietę, kai atsibodo burbuliuoti Laikas gerti sultytes! , įjungiau po pamokų rodomus animacinius filmukus.

– Man nepatinka.

Tučtuojau atšokau nuo šparaginių pupelių, kurioms vakarienei pjausčiau galiukus, nes iš negyvo monotoniško balso neabejotinai pažinau, kad šiuos žodžius ištarė ne A komanda. Atskubėjusi pritildžiau televizoriaus garsą ir pasilenkiau prie sūnaus.

– Ką tu sakei?

Jis tolygiai pakartojo:

– Man nepatinka.

Apimta tokio įkarščio, su kokiu dar niekada nebuvau leidusis į šiuos netvirtus santykius, suėmiau rankomis jo pečius.

– Kevinai? O kas tau patinka?

Atsakymo į šį klausimą jis neturėjo, net dabar, sulaukęs septyniolikos metų, neįstengia atsakyti į jį taip, kad liktų patenkintas pats, o aš – juo labiau. Tad grįžau prie to, kas jam nepatinka , netrukus paaiškės, kad tai neišsemiama tema.

– Mielasis? Ko prašai liautis?

Jis švystelėjo ranka į televizorių.

– Man nepatinka. Isjunk.

Susižavėjusi atsistojau. Ak, žinoma, išjungiau filmuką, galvodama: Jėzau, mano kūdikis turi gerą skonį . Lyg pati būčiau vaikas, užsimaniau eksperimentuoti su savo kerinčiu nauju žaisliuku, spaudyti jo mygtukus ir žiūrėti, kur dega lemputės.

– Kevinai, nori sausainio?

– Nemėgstu sausainių.

– Kevinai, ar kalbėsiesi su tėčiu, kai jis grįš?

– Nenolėsiu ir nesikalbėsiu.

– Kevinai, ar gali pasakyti „mamytė“?

Net galva sukosi, neišsirenkant, kaip norėčiau būti vadinama sūnaus. Mamytė skambėjo kūdikiškai, mamaitė – kaimietiškai, mamulė – vergiškai. Mama sako lėlės su baterijomis, mamukas skamba sąžiningai ir šmaikščiai, motina 1986-aisiais atrodė per daug oficialu. Dabar svarstau, ar nė vienas populiarus kreipinys į motiną man nepatiko ne dėl to, kad man nepatiko – na, kadangi vis dar nebuvau apsipratusi su tuo, jog apskritai tapau motina. Nesvarbu, nes atsakymas buvo nesunkiai nuspėjamas: „Ne.“