Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Todėl pamažu priėjau išvadą: rinkodarininkai taip užrietė nosis, kad nieko nebemato. Jie ištyrė paklausą, o pasiūlos – ne. Nesitikėjau, kad net mūsų bebaimė koledžo studentų armija ir kruopštieji mano darbuotojai įstengtų išleisti bent vieną vadovą, apsaugosiantį vartotojus nuo didžiausių pražangų, už kurias tektų sumokėti taip brangiai, kad net pigiausias žemynas pasaulyje to neatpirktų. Bent kartą jaučiausi kaip tikra motina – tokiems klientams kaip Šivona, o išblyškėlei Šivonai, tikinčiai, kad kiekvienas žmogus turi ką nors gera, visai nelinkėjau atsidurti saulės svilinamame, negailestingame Nairobio lūšnyne. AFRIWAP baigėsi nė neprasidėjęs.

Bet labiausiai nusivyliau savimi. Nors, atsisakiusi minties leisti AFRIWAP, galėjau laisvai bastytis po žemyną, nieko neužsirašinėdama, buvau pasidariusi priklausoma nuo medžiagos rinkimo, tik jis teikė kelionei prasmę. Atsikračiusi kelionės plano, padiktuoto patogiai skirtukais sužymėtų skyrių, pasijutau be tikslo. Afrika – visai netikusi vieta nepaliaujamai sukti galvą, ką čia veiki, nors jos lengvabūdžiai, dvokiantys, beviltiški miestai kažkodėl tokį klausimą vis kelia.

Niekaip neįstengiau išmesti iš galvos tavęs ir Kevino. Tai, kad baisiai tavęs ilgėjausi, veriamai priminė, jog ilgiuosi tavęs nuo tada, kai gimė Kevinas. Išvykusi pasijutau ne emancipuota, o trūkstama, kalta, kad jei pagaliau neišspręsi problemų su auklėmis, turėsi jį vežiotis su savimi, ieškodamas vietų reklamai. Kur tik keliavau, jaučiausi prislėgta, lyg duobėtomis Lagoso gatvėmis vilkčiau kojas, supančiotas penkių svarų grandinėmis: Niujorke buvau kai ką pradėjusi ir jokiu būdu nebaigusi, aš kratausi atsakomybės, o dar baisiau, kad tai, ko ėmiausi, nesiseka. Tiek sau pripažinau; tam izoliacija išėjo į naudą. Šiaip ar taip, ko ne ko, bet vaikų Afrikoje niekaip neišvengsi.

Paskutiniuose trijų mėnesių kelionės, kurią, kaip prisimeni, sutrumpinau, etapuose dariau įžadus. Per daug kelionių – o į šią leidausi ne tiek iš nuotykių ieškotojos dvasios, kiek iš užsispyrimo, kad įrodyčiau, jog mano gyvenimas nepasikeitė , kad dar jaučiuosi jauna, smalsi, laisva – tik neginčijamai įrodė, kad mano gyvenimas tikrai pasikeitė, kad keturiasdešimt vienų metų moteris toli gražu nėra jauna ir kad įvairiapusės laisvės niekaip nebegaliu pasiekti, nenuskandindama tos vienintelės mažutės pastovumo, tvarios prasmės ir neišsenkančio geismo salelės, kurią įstengiau aneksuoti šioje bekraštėje, permainingoje tarptautinio abejingumo jūroje.

Įsitaisiusi Hararės oro uosto laukiamajame ant murzino linoleumo, nes kėdžių nebuvo, o lėktuvas aštuonias valandas vėlavo, mat kažkokio vyriausybės ministro žmona pasičiupo visą 737 norėdama striktelėti į Paryžių apsipirkti, regis, nežinia kur praradau savo senąjį ramų įsitikinimą, kad nepatogumai (jei ne visiškos katastrofos) yra beveik kiekvieno tikro keliautojo būtina nuotykių sąlyga. Manęs nebeįtikino ta nuvalkiota frazė, įrašyta kiekvieno AWAP pratarmėje, kad blogiausia, kas gali nutikti bet kurioje kelionėje, yra tai, kad viskas eisis sklandžiai. Kaip bet kuri standartinė Vakarų turistė, aš irzau be oro kondicionieriaus ir niurzgėjau, kad iš gėrimų yra tik apelsininės fantos, o aš jos nemėgstu. Sugedus išparduotuvės šaldytuvams, ji tiesiog virė.

Tas ilgas, suplukęs laukimas leido man apmąstyti, jog kol kas mano mėginimas būti motina buvo atsargus braidymas pakrantėje. Pasiryžau, kad ir kaip būtų keista, iš naujo priimti tą sudėtingą 1982 metų sprendimą ir abiem kojomis šokti į motinystę. Reikėjo iš naujo susilaukti Kevino. Kaip ir jo gimimas, auginimas gali būti perkeičianti patirtis, bet tik jei nustosiu jai priešintis. Kaip visomis jėgomis nuo tada stengiausi išmokyti Keviną (beveik veltui), kad tavo dėmesio objektas retai kada būna savaime nuobodus ar patrauklus. Nėra nieko įdomaus, jei pats nesidomi . Veltui laukiau, kada mažasis Kevinas pasirodys, pademonstruos esąs vertas mano triūso, kol aš stovėsiu sudėjusi rankas. Per griežta to tikėtis iš mažo berniuko, kuris gali būti tik tiek meilus, kiek aš jam tai leisiu. Jau seniai metas ir man pasistengti, ne tik Kevinui.

Skrisdama į Kenedžio oro uostą, trykšte tryškau ryžtu, optimizmu ir geranoriškumu. Bet dabar jaučiu pareigą pasakyti, kad aistringiausiai atiduodavau visą save sūnui tada, kai jo šalia nebūdavo.

Linksmų Kalėdų –

Eva

5 Pagal: Motulės žąsies eilėraščiai, Vertė V. Palčinskaitė. V.: Vaga, 1998.

2000 M. GRUODŽIO 27 D.

Mielas Franklinai ,

iš anksto švelniai pasiteiravusi, ar turėčiau ūpo, mama šįvakar čia surengė šventinį mergaičių pasisėdėjimą ir, manau, pasigailėjo pasirinkusi tokią datą. Kaip tyčia vakar Veikfilde, Masačusetse, labai stambus nelaimingas žmogus, programuotojas, vardu Maiklas Makdermotas, – visa šalis dabar žino, kad jis yra mokslinės fantastikos mėgėjas, kaip dauguma žmonių iš gatvės bus girdėję apie mūsų sūnaus polinkį dėvėti per mažus drabužius – atėjo į Edgewater Technology su šautuvu, automatu ir pistoletu ir nužudė septynis savo bendradarbius. Tikriausiai ponas Makdermotas buvo nusiminęs – štai, aš puikiai susipažinusi su jo finansinio gyvenimo smulkmenomis, net žinau, kad jo šešerių metų senumo automobilį bankas grasino atsiimti dėl nemokamos paskolos, – nes jo darbdaviai dalį jo atlyginimo nurašė įsiskolinimams mokesčių inspekcijai sumokėti.

Norom nenorom prisiminiau tavo tėvus, nes jie gyvena netoli Veikfildo. Tavo tėvas visada rūpindavosi, kad jo naujausių modelių įrankiai būtų dailiai proporcingi, o toks rūpestis neabejotinai apima ir elgesio proporcijas, tokias kaip teisė kreiptis į savo valdžios atstovus. Tavo tėvai tikriausiai vaizduojasi, kad fiziškai pasibaisėtinų dalykų pasaulis, kuris negerbia medžiagų , kėsinasi juos užgriūti.

Seniai metusios skausmingą spektaklį ir nebemėginančios kartais pasikviesti Sonjos Kačiadurian pavakaroti pas save, nebeklausančios painių pasiaiškinimų, kokiais ji penėdavo mane, kai neateidavo į mano mokyklos spektaklį, šitos moterėlės jau daug sykių buvo ragavusios mano mamos lahmajoon ir sezamu apibarstytų ziloog , todėl neturėjo noro aptarinėti užkandžių. Todėl, atsižvelgdamos į garbės viešnią, jos visos mažumėlę nedrąsiai nekantravo sušnekti apie Maiklą Makdermotą. Viena damutė ašaringai pasakė suprantanti, kad jaunas žmogus jaučiasi atstumtas, jei jo pravardė – „Makas“. Mano sukriošusi tetulė Alina sumurmėjo, kad dėl nesibaigiančių mūšių su mokesčių inspekcija – 1991 metais užginčyta septyniolikos dolerių skola per daug metų dėl palūkanų ir baudų už vėlavimą išaugo iki daugiau kaip tūkstančio trijų šimtų – netrukus gali priversti stvertis ginklo ir ją pačią. Bet visos subtiliai lenkėsi man, vietinei ekspertei, turinčiai įžvalgų į kirbančią sąmonę.

Galiausiai teko toms moterims aiškiai priminti, kad to visų pamiršto, nutukusio vienišiaus niekada nesu regėjusi. Atrodė, visos bemat suvokė, kad šiais laikais niekas visoje šalyje nėra pasirinkęs paprasčiausių žmogžudysčių specializacijos, kaip teisininkai nestudijuoja paprasčiausios Teisės. Būna Darbovietės skerdynės, o Šūviai mokykloje esą visai kita sritis, ir pajutau, kaip visos susigėdo, lyg būtų paskambinusios į Pardavimų skyrių, nors iš tikrųjų reikėjo kreiptis į Klientų aptarnavimą. Kadangi paminėti „Floridą“ draugijoje, kai tiksliai nežinai, ar visi toje pačioje pusėje, dar vis per daug pavojinga, kažkas apdairiai pakeitė temą ir vėl prašneko apie lahmajoon .