Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Tiesą sakant, kai pirmą sykį išdidžiai pasukai pikapą į ilgą, prašmatnų taką iš Paliseido alėjos, man net širdis į kulnus nukrito. Apie namą nebuvai man nieko pasakojęs, kad kuo labiau mane „nustebintum“. Taigi. Nustebau. Išsikerojęs stiklo ir smiltainio plytų vienaaukštis plokščiu stogu, iš pirmo žvilgsnio jis buvo panašus į kokios nors apsukrios geradarystės ir konfliktų sprendimo įmonės būstinę, kurioje pinigų daugiau negu proto, todėl dalijamos „taikos premijos“ Merei Robinson ar Nelsonui Mandelai.

Ar mes niekada nebuvome kalbėjęsi apie tai, ką aš įsivaizduoju? Juk tikriausiai bent nutuokei. Mano svajonių namas būtų senas, karalienės Viktorijos epochos stiliaus. Jei jis turėtų būti didelis, tai būtų aukštas, trijų aukštų su palėpe, pilnas užkaborių ir kambarėlių, kurių pirmoji paskirtis seniai pamiršta – vergų kambarių ir žvejybos priemonių sandėliukų, rūsių ir rūkyklų, keltuvų ir stogo terasų. Namas, kuris gūra į dulkes, barstydamas čerpes, varvina istoriją, prašyte prašosi smagių šeštadienio talkų klibančiai baliustradai suremontuoti, kol iš apačios kyla ant spintelių auštančių pyragų aromatas. Aš jį apstatyčiau naudotomis sofomis nublukusiais ir nuspurusiais gėlėtais gobelenais, per kiemo išpardavimą surankiotomis užuolaidomis su kutuotais raišteliais, puošniais raudonmedžio tualetiniais staliukais su šlakuotais veidrodžiais. Greta sūpuoklių verandoje iš seno skardinio pieno kibiro stiebtųsi vargani snapučiai. Niekas nerėmintų mūsų apspurusių antklodžių ir nepardavinėtų jų aukcionuose kaip tūkstančių dolerių vertės retų ankstyvųjų amerikietiškųjų raštų; mes tiestume jas ant lovos ir sudėvėtume. Kaip vilna, apkimbanti pūkais, namas, regis, pats savarankiškai kauptų visokį šlamštą: dviratį su nudėvėtomis stabdžių trinkelėmis ir nuleista padanga; kėdes, kurioms reikia iš naujo priklijuoti atkaltes; seną kampinę spintutę, gero medžio, bet nudažytą šlykščia ryškiai mėlyna spalva, kurią aš vis žadu nušveisti, bet niekaip neprisiruošiu.

Toliau nebepasakosiu, nes tu puikiai žinai, ką aš turiu galvoje. Žinau, kad juos sunku apšildyti, žinau, kad juose traukia skersvėjai. Žinau, kad varvėtų kanalizacijos talpykla, kad brangiai kainuotų elektra. Žinau, kad tu baimintumeisi dėl senojo šulinio kieme, nes jis pavojingai viliotų apylinkių gatvės vaikus, nes tuos namus įsivaizduoju taip aiškiai, kad galiu užsimerkusi pereiti tą apžėlusį kiemą ir pati į tą šulinį įkristi.

Rangydamasi iš pikapo ant betono pusračio priešais naująją mūsų buveinę, galvojau, buveinė , štai kaip reikia jį vadinti. Mano svajonių namai buvo jaukūs ir uždari nuo išorės pasaulio; Hadsono pusėje (reikia pripažinti, vaizdas buvo pribloškiamas) tie platūs vientiso stiklo paketo langai amžinai reklamavo atvirų durų dieną. Rausvais akmenukais nuberti ir akmens plytelėmis grįsti takai driekėsi jo platybėmis lyg vienas didžiulis durų kilimėlis. Fasadą ir centrinį taką supo žemi krūmai. Ne juodieji riešutmedžiai, ne apleistos rykštenės ir samanos, o krūmai . O aplink juos? Veja. Ir net ne ta miela, patraukli, kurios smulkūs ryškiaspalviai daigeliai gundo patinginiauti su limonadu ir bitėmis, bet ta tampri, badanti, kaip žali šveistukai indams plauti.

Tu plačiai atvėrei įėjimą. Fojė vedė į krepšinio aikštelės dydžio svetainę, o už jos – pora žemų laiptukų ir valgomasis „kambarys“, iš dalies atskirtas nuo virtuvės perskyra, pro kurią galima paduoti maistą – neabejotinai ką nors iš saulėje džiovintų pomidorų . Nė vienų durų dar nė akyse neregėjau. Ėmiau panikuoti, pagalvojusi: Nėra kur pasislėpti .

– Sakyk, ar ne dramatiška? – tarei tu.

Nuoširdžiai atsakiau:

– Žado netekau.

Galėtum pamanyti, kad mažas vaikas, paleistas ant tuščių, bekraščių žvilgančių medinių grindų, nutviekstų tingios saulėkaitos, imtų lakstyti, čiuožinėti koridoriais su kojinėmis, kikenti ir siautėti, visiškai nesuglumęs nuo antiseptiškos dykros – dykros , Franklinai, – kurioje atsidūrė. O Kevinas, įsikibęs tau ant rankų, suglebo kaip negyvėlis ir teko jį skatinti „eiti ištyrinėti“. Jis nuturseno į svetainės vidurį ir atsisėdo. Aš ne sykį esu pasijutusi svetima savo sūnui, bet tuomet – jo akutės pasidarė apskritos kaip Našlaitėlės Enės iš komikso ir apsitraukė lyg kokiu vašku, rankos šleptelėjo ant grindlenčių lyg žuvys ant prieplaukos – jaučiausi jam kaip niekad artima.

– Eikš, parodysiu miegamąjį, – pasakei tu, stverdamas man už rankos. – Kokie įspūdingi stoglangiai.

– Stoglangiai! – net nušvitau.

Mūsų milžiniškame miegamajame visi kampai buvo kreivi, lubos šlaitinės. Kambarys atrodė suveltas, o jame aiškiai įžvelgiamas nepasitikėjimas standartinėmis lygiagretėmis ir statmenomis linijomis, kaip ir kambario sąvokos vengimas visame pastate, atrodė nesaugus.

– Nieko sau, ką?

– Nieko sau!

Kurią nors tiksliai nenustatytą dešimtojo dešimtmečio akimirką dideli tikmedžio plotai išeis iš mados. Jos dar nesulaukėme, bet mane aplankė jos nuojauta.

Tu demonstravai į sieną įmontuotą skalbinių dėžę, kuri gudriai kartu buvo ir suoliukas, o ant jos dangčio raištukais buvo pririšta geltona lyg šypsenėlė pagalvė. Tu atstūmei spintos duris su ratukais ir bėgeliais. Viskas, kas name judėjo, buvo tylu, o paviršiai lygūs. Spintos durys neturėjo rankenų. Viskas, kas buvo iš medžio, buvo be jokių atsikišimų. Stalčiuose buvo švelnūs įdubimai. Virtuvės spintelės atsidarydavo ir užsidarydavo, spragteldamos spustelėjus. Franklinai, visas namas buvo prifarširuotas zolofto antidepresantų.

Išvedei mane pro stumdomąsias stiklo duris į terasą. Pagalvojau, turiu terasą . Niekada nešauksiu: „Aš verandoje!“, bet: „Aš terasoje. “ Sakiau sau, kad tai tik žodis. Bet vis tiek ta pakyla prašėsi grilių su kaimynais, kurių aš ne itin mėgau. Vieną minutę kardžuvės kepsniai bus žali, o kitą – jau perkepę, o man teks dėl to jaudintis.

Mielasis, žinau, kad atrodau nedėkinga. Tu labai uoliai ieškojai, prisiėmei pareigą surasti mums namus ne mažiau rimtai, negu ieškodavai vietos Gillette reklamai. Dabar geriau žinau, kaip šiose apylinkėse stinga nekilnojamojo turto, todėl tikiu, kad visi kiti namai, į kuriuos žvalgeisi, buvo tiesiog bjaurūs. O šitas nebuvo bjaurus. Statybininkai negailėjo išlaidų. (Vargas tiems, kurie negaili išlaidų . Aš juk žinau, nes tai – keliautojai, kuriems AWAP neįtinka, nes jie renkasi atostogoms „užsienyje“ tokias patogias šalis, kad jas beveik galima vadinti klinikine mirtimi.) Mediena buvo pasakiška – daugeliu atžvilgių – o čiaupai paauksuoti. Ankstesni savininkai pasistatė namą pagal tikslius savo pageidavimus. Tu nupirkai mums kitos šeimos Svajonių namus.

Aš viską regėjau. Mūsų darbščioji porelė pradeda nuo apskurusių nuomojamų būstų, paskui kraustosi iš vieno niekuo neypatingo namuko į kitą, kol pagaliau: palikimas, akcijų kainų šuolis, aukštesnės pareigos. Pagaliau jie gali sau leisti nuo pamatų susiręsti tokį namą, kokio trokšta širdis . Porelė tyrinėja brėžinius, svarsto, kur paslėpti kiekvieną spintą, kaip grakščiai pereiti iš svetainės į kabinetą (man norisi klykti „DURIMIS!“, bet mano sunkiasvoris patarimas jau pavėluotas). Visi tie naujoviški kampai popieriuje atrodo tokie dinamiški. Net ketvirčio colio aukščio krūmai atrodo visai mieli.

Bet aš turiu teoriją apie Svajonių namus. Ne veltui folly angliškai reiškia ir skubos klaidą , ir brangų dekoratyvinį pastatą . Nes aš dar nesu regėjusi nusisekusių Svajonių namų. Kaip ir mūsiškiai, kai kurie beveik nusiseka, nors lygiai taip pat dažnai pasitaiko ir nekvalifikuotų tragedijų. Problema iš dalies – tai, kad nesvarbu, kiek pinigų išmesi ąžuolinėms grindjuostėms, namas be istorijos neišvengiamai liks pigus kitame lygmenyje. Be to, problema, regis, kyla iš pačios grožio prigimties, tai netikėtai sunkiai pagaunama ypatybė, retai pavyksta ją paprasčiausiai nusipirkti. Jei per daug stengiesi, ji sprunka. Ji dosni atsainiesiems, o labiausiai ji mėgsta pasirodyti kaprizingai, netyčia . Keliaudama tapau tikra aptikto meno mėgėja: kaip šviesos spindulys įspįsta į apleistą 1914 metų ginklų gamyklą, kaip pamiršto reklamos stendo sluoksniai nusidėvi ir virsta žaviu pentimento koliažu iš Coca-Cola , Chevrolet ir Burma Shave plakatų, kaip tobulai nublukusios pagalvėlės pigiuose pensionuose visiškai neplanuotai dera prie plevenančių saulės nubalintų užuolaidų.