Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Žinoma, viešėdami pas juos, apie visa tai kalbėdavomės – išsamiai, nes, persivalgę ir keturiasdešimt minučių kelio nutolę nuo artimiausio kino teatro, mes imdavome pramogai nagrinėti tavo tėvus. Matai, kai Kevinas – tą Ketvirtadienį – na, jie nebuvo pasirengę. Jie nebuvo įsigiję reikiamo aparato kaip jų vokiečių gamybos aviečių sėklų rinkiklis, kuris būtų apdorojęs tokius įvykius ir padėjęs juos suvokti. Kevinas pasielgė neracionaliai. Nuo jo poelgio variklis nepradėjo dirbti tyliau, svirtelė nepasidarė efektyvesnė; jis nevarė alaus ir nerūkė lašišos. Jis neskaičiavo; tai buvo fiziškai idiotiška .

Ironiška, nors tavo tėvai visada priekaištaudavo dėl protestantiško darbštumo stokos, juodu su Kevinu turi daugiau bendra negu bet kuris mano pažįstamas. Jei jie nežino, kam reikalingas gyvenimas, ką su juo veikti, to nežino ir Kevinas; įdomu tai, kad abu tavo tėvai ir mudviejų pirmagimis negali pakęsti laisvalaikio . Tavo sūnus visada tiesiai stodavo prieš tokią antipatiją, jei gerai pagalvoji, tam juk reikia šiokios tokios drąsos; jis niekada neapgaudinėdavo savęs, kad vien užpildydamas laiką išnaudoja produktyviai. O, ne – juk prisimeni, kaip jis valandų valandas sėdėdavo ir niršdavo, ir nedarydavo nieko, tik keikdavo kiekvieną šeštadienio popietės minutę.

Tavo tėvus, žinoma, vien mintis apie nieko neveikimą baugina. Jie, priešingai negu Kevinas, neturi tokio stuburo, kad stotų prieš tuštumą. Tavo tėvas vis kur nors knebinėdavosi, tepdavo kasdienybės mašiną, nors baigus darbą didesnis patogumas jį prislėgdavo tik dar ilgesniu bjauriuoju laisvalaikiu . Maža to, įrengdamas vandens minkštinimo filtrą ar sodo laistymo sistemą, jis nė neįsivaizduodavo, ką mėgina pagerinti. Kietas vanduo reiškė džiaugsmingą viltį nuolat uoliai šveisti kalkių nuosėdas nuo džiovyklės prie virtuvės kriauklės, o laistyti sodą rankomis jam visai patiko. Skirtumas toks, kad tavo tėvas savo noru įrengė vandens filtrą be jokios priežasties, o Kevinas – ne. Beprasmybė tavo tėvui niekada nesuko galvos. Jam gyvenimas – ląstelių ir elektros impulsų darinys, jis yra medžiaga, kaip tik todėl svarbiausia – medžiagos . Ir tokios proziškos vizijos jam pakanka – ar pakako. Tad štai kur kontrastas: Kevinas taip pat nujaučia, kad svarbiausia – medžiagos. Tiesiog medžiagos, kaip tyčia, jam visai nerūpi.

Niekada nepamiršiu pirmosios viešnagės pas tavo tėvus po Ketvirtadienio . Prisipažįstu, atidėliojau ją, nes buvau silpna. Neabejoju, kad ji būtų buvusi be galo sunki, net jei būtum galėjęs vykti su manim, bet, žinoma, to neleido nesugrąžinama netektis . Viena, be jų sūnaus jungiamojo audinio, gavau patirti nuogą faktą, kad mes nebesame organiškai susiję, ir manau, jie abu pajuto tą patį. Kai tavo motina atidarė duris, jos veidas papilkėjo, bet kai pakvietė mane užeiti, jos balsas buvo toks pat mandagus, kaip kviečiant Hoover vertikaliųjų dulkių siurblių pardavėją.

Būtų neteisinga vadinti tavo motiną susikausčiusia, bet socialinės formos jai tikrai labai rūpi. Ji mėgsta aiškiai žinoti, ką dabar daryti ir kas bus toliau. Štai kodėl ji taip žavisi prabangiais valgiais. Nustatyta patiekalų tvarka jai – atvanga, pirma sriuba, paskui žuvys, ir ji, priešingai negu aš anksčiau, nesipriešina tam, kaip trijų dienos valgių gaminimas, patiekimas ir paskui susitvarkymas gali bukinamai užpildyti šeimininkės laiką nuo ryto iki vakaro. Ji, priešingai negu aš, nusistovėjusių normų nelaiko suvaržymais; ji miglotai geranoriška, bet neturi vaizduotės, todėl taisyklės jai malonios. Deja, nėra užrašytas – kol kas – popietės arbatėlės su buvusia marčia etiketas anūkui įvykdžius masines žudynes.

Ji mane pasodino oficialiojoje svetainėje, o ne bibliotekoje, o tai buvo klaida; standūs krėslai aukštomis atkaltėmis ir su ranktūriais tik pabrėžė, kad Taisyklės, priešingai, laisvai krinta. Aksomo spalvos – jūros žaluma ir pastelinė rožių – taip neatitiko žvilgančios, tviskančios mano viešnagės potekstės, kad net atrodė apipelijusios ar mažumėlę šleikščios; tai buvo pelėsių spalvos. Tavo motina spruko į virtuvę. Jau ketinau šūktelėti jai, kad nevargtų, nes vis tiek nė kąsnio neįstengsiu praryti, bet suvokiau, kad atimti iš jos šį vienintelį apsimestinai darbštų pretekstą atidėlioti, kuriuo ji taip džiaugėsi, būtų žiauru. Vėliau net prisiverčiau suvalgyti vieną jos griujero lazdelę, nors nuo jos šiek tiek pykino.

Gladisė tokia nervinga, įsitempusi moteris, kad jos trapumas – nenoriu pasakyti, kad ji neįstengia būti šilta ar maloni, – kūno trapumas išsaugojo jos išvaizdą beveik nepakitusią. Tiesa, raukšlės kaktoje susiklostė į amžinai sutrikusią išraišką; akys, labiau paklaikusios negu visada, lakstė į visas puses, o ypač kai ji nejusdavo, kad į ją žiūriu, jos veide šmėsteldavo kažkoks pasimetimas, kuris man leisdavo įsivaizduoti, kaip ji tikriausiai atrodė vaikystėje. Visa kartu sudarė palūžusios moters įspūdį, bet atskiri tokio įspūdžio elementai buvo tokie subtilūs, kad net fotoaparatas tikriausiai nebūtų jų užfiksavęs juostelėje.

Kai iš rūsio atėjo tavo tėvas (girdėjau, kaip jis lipa laiptais, ir mane ėmė siaubas; net ir sulaukęs septyniasdešimt penkerių metų, jis tebebuvo toks pat energingas kaip visada, o jo žingsniai atrodė per daug lėti ir sunkūs), pokyčiai pasirodė visai ne subtilūs. Medvilniniai darbo drabužiai karojo ant jo stambiomis nutįsusiomis klostėmis. Praėjo vos šešios savaitės, ir aš apstulbau, kiek svorio galima netekti per tiek laiko. Visa jo suvargusio veido oda karojo; nutįsę apatiniai akių vokai atidengė raudonus jų kraštus; skruostai tabalavo lyg bladhaundo. Jaučiausi kalta, apsikrėčiau visa griaunančiu Merės Vulford įsitikinimu, kad kas nors turi už tai atsakyti. Kita vertus, tavo tėvas irgi buvo tuo įsitikinęs. Jis ne kerštingas, bet pensininkas, buvęs elektroninių mašininių įrankių gamintojas (tiesiog tobula, jis gamindavo mašinas, kurios gamindavo mašinas), labai rimtai žiūrėdavo į korporatyvinę atsakomybę ir geresnę verslo praktiką. Kevinas pasirodė esąs brokuotas, o aš – jo gamintoja.

Tarškindama rantuotu arbatos puoduku į auksuotą lėkštutę, jaučiausi nerangi. Paklausiau tavo tėvo, kaip sekasi sodininkauti. Jis, regis, sutriko, tarsi būtų pamiršęs, kad augina sodą.

– Šilauogių krūmai, – gedulingai prisiminė jis, – kaip tik ima vesti vaisius.

Žodžiai vesti vaisius pakibo ore. Krūmai – gal, bet tavo tėvas jokio vaisiaus nebeatves.

– O žirneliai? Visada augindavot tokias skanias cukrines ankštis.

Jis mirkčiojo. Laikrodis išmušė ketvirtą. Apie žirnelius jis taip ir nepaaiškino, o tyla atrodė siaubingai nuoga. Mes atskleidėme, kad visus tuos kartus, kai klausdavau apie žirnelius, jie man iš tikrųjų nerūpėdavo, ir kad visais tais kartais, kai man atsakydavo, jam visai nerūpėdavo atsakyti.

Nudelbiau akis. Atsiprašiau, kad neaplankiau anksčiau. Jie nepuolė stenėti viskas gerai, suprantam. Jie visai nepuolė stenėti, nieko nesakė , todėl kalbėjau toliau.

Pasakiau, kad norėjau nueiti į visas laidotuves, jei tik būsiu ten pageidaujama. Tavo tėvų, regis, nesutrikdė toks non sequitur ; iš esmės apie Ketvirtadienį kalbėjomės nuo pat tada, kai tavo mama atidarė duris. Pasakiau, kad nenorėjau pasirodyti abejinga, todėl iš anksto paskambinau tėvams; pora jų tiesiog metė ragelį. Kiti labai prašė manęs nesirodyti; tai būtų nepadoru , sakė Merė Vulford.

Tuomet papasakojau jiems apie Telmą Korbit – prisimeni, jos sūnus Denis buvo tas perkaręs raudonplaukis, būsimoji teatro žvaigždė, – ji buvo tokia maloni, kad net apstulbau. Nedrąsiai užsiminiau tavo motinai, kad tragedijos atskleidžia visokiausias netikėtas žmonių savybes. Pasakiau, kad, regis, kai kurie žmonės (galvojau apie Merę) pamirkyti plastike, įpakuoti vakuumu lyg turistų lauknešėliai, todėl negali daryti nieko daugiau, kaip tik prakaituoti savo asmeniniame pragare. O kitus, atrodo, ištinka priešinga problema, lyg nelaimė būtų juos įmerkusi į rūgštį ir nutvilkiusi išorinį odos sluoksnį, anksčiau saugojusį juos nuo siaubingų nesėkmių, kurias patiria kiti žmonės, strėlių. Tokiems vien žingsniuoti gatve paskui kiekvieno praeivio nelaimių tvaiką pasidarė gryna kančia, maudulys vilktis paskui nesenas šito skyrybas ir anos mirtiną gerklės vėžį. Jie taip pat buvo pragare, bet pragaras buvo visų, milžiniška, bekraštė, teliūskuojanti nuodingų atliekų jūra.