Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Taigi atitinkamai šio Gladstouno Ksanadu kiekviena sija turėjo virsti širdį veriančiu nusivylimu. Ar statybininkai sukčiavo, ar arogantiškas architektas nesilaikė tų kruopščių planų? Ne, ne. Iki pat alinamai beveidžių virtuvės spintelių buvo griežtai laikomasi dizaino vizijų. Tas Paliseido alėjos mauzoliejus išėjo lygiai toks, kaip jo kūrėjai troško, ir dėl to jis šitaip slėgė.

Tiesą sakant, spraga tarp daugumos žmonių sugebėjimo sukurti grožį nuo pirmojo žingsnio ir tik jį atpažinti išvydus, prilygsta Atlanto vandenynui. Tad nors niekas to nerodė, visai galimas daiktas, kad ankstesni savininkai turėjo visai neblogą skonį; jei taip, dar labiau gaila. Žinoma, tai, jog ši pora surentė siaubo kambarį, visai nepaneigia mano teorijos, kad jie ir patys puikiai žinojo surentę siaubo kambarį. Be to, neabejojau, kad nei vyras, nei žmona niekada neprasitarė savo antrajai pusei, kaip juos nuvylė ši tuščia baisybė, kad kiekvienas narsiai vaizdavo sulaukęs savo išmelstų namų, nors kiekvienas sau nuo pat įsikraustymo dienos rezgė planus, kaip iš čia ištrūkti.

Pats sakei, kad namas vos trejų metų. Trejų metų? Tiek būtų užtrukę jį pastatyti! Kas sudeda šitiek pastangų, o tada ima ir išsikrausto? Galbūt ponas Savininkas buvo perkeltas į Cincinatį, nors tokiu atveju jis sutiko su naujosiomis pareigomis. Kas daugiau galėtų išvyti jį pro tas didžiules laukujes duris, jei ne pasibjaurėjimas savo paties kūriniu? Kas galėtų diena iš dienos tverti savo vaizduotės stoką, suręstą iš kietų plytų?

– Kodėl, – paklausiau tavo vedžiojama po dailiai suformuotą kiemą, – žmonės, kurie šitą namą pasistatė, taip greitai išsikraustė? Surentę tokį aiškiai ambicingą namą?

– Man lyg ir susidarė įspūdis, kad jie, na, eina į skirtingas puses.

– Skiriasi.

– Na, juk dėl to namas nėra prakeiktas, ar ką.

Smalsiai pažvelgiau į tave.

– Aš juk taip ir nesakiau.

– Jeigu namai perduotų tokius dalykus, – puolei ginčytis tu, – visoje šalyje neliktų nė vienos lūšnos, kurioje laimingai santuokai būtų saugu.

Prakeiktas? Tu aiškiai nujautei, kad nors iš pažiūros sprendimas kraustytis į užmiestį buvo labai protingas – dideli parkai, tyras oras, geros mokyklos – mes pavojingai nuklydome. Tačiau dabar jaučiuosi priblokšta ne tavo negeros nuojautos, o tavo sugebėjimo nekreipti į ją dėmesio.

O manęs jokios nuojautos nelankė. Man tiesiog galvon netilpo, kaip aš po Latvijos ir Pusiaujo Gvinėjos atsidūriau Gladstoune, Niujorko valstijoje. Lyg stovėčiau Far Rokavėjaus mūšoje per nevalytų kanalizacijos nuotėkų potvynį, vos įstengdama nepargriūti – naujasis mūsų pirkinys plūdo viena gryniausio fizinio bjaurumo banga po kitos. Kodėl tu to nematai?

Galbūt dėl to, kad visada buvai linkęs suapvalinti . Jei penkiolikos procentų restorano sąskaitos būdavo septyniolika dolerių, arbatpinigių palikdavai dvidešimt. Jei su naujais bičiuliais praleisdavome nykų vakarą, aš juos nurašydavau; tu norėdavai pamėginti dar sykį. Kai ta mano vos pažįstama italė Marina du vakarus pasirodė mūsų lofte, o paskui dingo tavo laikrodis, aš tiesiog putojau; tu tik dar tvirčiau įsitikinai, kad būsi palikęs jį sporto salėje. Pietūs su Brajanu ir Luiza turėjo būti smagūs? Jie ir buvo smagūs. Tu, regis, sugebėdavai prisimerkti ir nublukinti aštrius kampus. Kai išdidžiai vedžiojai mane po naujuosius namus, šnekėjai lyg stovyklos vadovas, pardavinėjantis kelialapius, bet akyse, priešingai, švietė maldaujamas žvilgsnis, prašyte prašantis nesikabinėti. Tu neužsičiaupdamas šnekėjai, lyg prisirijęs amfos, o isterijos gaidelės lemtingai išdavė, kad ir pats įtari, jog Paliseido alėjos dvyliktas numeris yra ne įspūdinga architektūros naujovė, o pasipūtėliškas kičas. Tačiau pasitelkęs sudėtingą optimizmo, ilgesio ir narsos kombinaciją, tu vis tiek jį suapvalinai . Nors toks procesas šiurkščiau vadinamas melu , galima būtų sakyti, kad apgaulė yra kilnumo atmaina. Šiaip ar taip, apvalinti treniravaisi su Kevinu nuo pat jo gimimo dienos.

O aš – užsispyrėlė. Man labiau patinka gerai sufokusuotos nuotraukos. Gal nuskambės tautologiškai, bet žmonės man patinka tiek, kiek patinka. Mano emocinis gyvenimas toks aritmetiškai tikslus, iki antrojo ar trečiojo skaičiaus po kablelio, kad net esu linkusi įžvelgti savo pačios sūnaus pakenčiamumo laipsnius. Kitaip sakant, Franklinai: aš palieku septyniolika dolerių.

Viliuosi, pavyko tave įtikinti, kad namas man labai patinka. Tai buvo pirmas rimtas sprendimas, kurį tu nepriklausomai priėmei už mus visus, ir nenorėjau tau jo apsiusioti vien dėl to, kad nuo minties apie gyvenimą čia man norėjosi persirėžti riešus. Mintyse nusprendžiau, jog viską nulėmė ne tiek kitoks tavo estetikos suvokimas ar jo stoka, kiek tai, kad lengvai pasiduodi įtaigai. Manęs nebuvo, nekuždėjau tau į ausį apie keltuvus. O be manęs tu grįžai prie savo tėvų skonio.

Arba naujesnės jo versijos. Paliseido alėja mirtinai stengėsi „neatsilikti nuo laiko“; namas, kurį tavo tėvai pasistatė Glosteryje, Masačusetso valstijoje, buvo tradicinė Naujosios Anglijos konstrukcija. Bet jame buvo aiškiai justi, kad nepagailėta išlaidų darbams, kad naiviai tikima Gražumu.

Džiaugsmas, kurį man kėlė tavo tėvo šūkis: „Svarbiausia – medžiagos“, buvo ne vien pašaipa iš jo. Iki tam tikros ribos vertinau žmones, kurie gamina daiktus, ir dar laikydamiesi aukščiausių standartų: Herbas ir Gladisė patys pasistatė namą, patys rūkydavo lašišą, patys varydavo alų. Bet dar nebuvau sutikusi žmonių, kurie taip aiškiai gyventų trijuose matavimuose. Susijaudinusį tavo tėvą regėdavau tik dėl tigrinio klevo židinio atbrailos ar tirštos tamsiojo alaus putos, ir manau, kad jį pakylėdavo statiška fizinė tobulybė; sėdėti prie židinio, gerti alų buvo tik priedai. Tavo motina gamindavo tiksliai lyg chemikė, ir viešėdami skaniai valgydavome. Jos aviečių pyragai su morengų viršumi atrodė lyg žurnalo iškarpos, nors man vis tiek kildavo stiprus įspūdis, kad tikslas buvo pyragas kaip objektas, o valgyti pyragą, draskyti jos kūrinį buvo tam tikras vandalizmas. (Kaip iškalbinga, kad tavo lyg lavonas perkarusi motina yra šauni virėja, bet visiškai neturi apetito.) Jei konvejerinė gamyba atrodo mechaniška, taip jie ir atrodė. Man visada trupučiuką palengvėdavo, išvykus iš tavo tėvų namų, o jie man buvo tokie geri, net jei ir materialiai, kad net drovėdavausi.

Tačiau viskas jų namuose buvo stropiai, ryškiai išblizginta, tiek atspindžių, dangstančių tai, kad po jais nieko nėra. Jie neskaitė; buvo keletas knygų, enciklopedijų rinkinys (vyno spalvos nugarėlės sušildydavo darbo kambarį), bet iš tikrųjų nuvartytos buvo tik instrukcijos, meistravimo vadovėliai, kulinarijos knygos ir apdriskęs „Kaip viskas veikia“ pirmas ir antras tomas. Jie visiškai nesuprato, kaip žmonės gali savo noru žiūrėti filmus, kurie baigiasi nelaimingai, ar pirkti negražius paveikslus. Jie turėjo stereogrotuvą su kolonėlėmis, kainuojančiomis po tūkstantį dolerių, bet tik kelias lengvos muzikos ar „geriausių gabalų“ kompaktines plokšteles: Opera Stoppers; Classical Greatest Hits . Atrodo, lyg tingėtų pasidomėti, bet, manau, greičiau jie buvo bejėgiai: jie nesuprato, kam reikalinga muzika.

Taip būtų galima apibūdinti bet kurią tavo šeimos gyvenimo sritį: jie nesuprato, kam jis reikalingas. Jie puikiai perpranta gyvenimo mechaniką; jie žino, kaip sujungti sraigtelius, bet nujaučia, kad gamina aparatą šiaip sau, kaip tie kavos staliukų žaisliukai, kurių sidabrinio metalo rutuliukai tuščiai dzingsi pirmyn atgal, kol trintis juos priveikia. Kai baigė statyti namą, tavo tėvas liko juo baisiai nepatenkintas ne todėl, kad kas nors būtų nepavykę, o dėl to, kad viskas pavyko. Buvo be priekaištų įrengta aukšto slėgio dušo galvutė ir hermetinė stiklo kabina, ir lygiai taip, kaip jis surinko beveidę, nerūpestingą „geriausių gabalų“ kompaktinių plokštelių kolekciją, kurią grūdo į didingą stereogrotuvą, nesunkiai galėjau įsivaizduoti, kaip tavo tėvas išbėga į lauką ir pasivolioja purve vien tam, kad tas dušas turėtų raison d’être . Tiesą sakant, jų namas toks švarutis, blizgutis ir tvarkingutis, toks prikimštas rakandų, kurie minko ir kapoja, atšildo ir supjausto bandeles, kad jam, regis, nė nereikalingi gyventojai. Tie vemiantys, šūkaujantys, kavą laistantys padarai – vieninteliai nešvaros nešėjai toje šiaip jau nepriekaištingoje, savarankiškoje biosferoje.