Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Šiaip ar taip, kas sako, kad nusikalsti neapsimoka? Abejoju, ar mokesčių inspekcija gaus dar bent skatiką iš Mako, o keturiasdešimt dvejų metų mokesčių nemokėtojo teismas Dėdei Semui neabejotinai kainuos daug brangiau, negu mokesčių inspekcija kada būtų įstengusi išspausti iš jo atlyginimo.

Žinoma, taip galvoju dabar, nes teisingumo kaina mano pačios gyvenime nebėra abstraktus klausimas, o aiškiai apčiuopiami doleriai ir centai. Ir tikrai dažnai vis prisimenu to teismo nuotrupas – civilinio teismo. Baudžiamasis beveik visai išsitrynė.

– Ponia Kačiadurian, – girdžiu, kaip Harvis griausmingai pradeda kryžminę apklausą. – Prokuroras ypač pabrėžė tai, kad vadovavote įmonei Manhatane, palikusi sūnų auginti svetimiems, o kai jam suėjo ketveri, buvote išvykusi į Afriką.

– Tuomet nežinojau, kad gyventi savo gyvenimą yra neteisėta.

– Bet kai grįžote iš tos kelionės, priėmėte naują žmogų prižiūrėti kasdienius įmonės reikalus, kad būtumėte geresnė motina savo vaikui?

– Teisingai.

– Ar tiesa, kad tapote pagrindine jo globėja? Be to, nors retsykiais ateidavo auklių, beveik visai atsisakėte pašalinių paslaugų?

– Atvirai kalbant, netekome vilties pasisamdyti auklę, nes neradome nė vienos, įstengiančios ištverti su Kevinu ilgiau negu kelias savaites.

Harvis paniuro. Jo klientė pati sau kenkia. Maniau, tokia savybe išsiskiriu iš kitų, bet nuvargusi advokato išraiška rodė, kad priklausau nusistovėjusiam tipui.

– Bet jūs rūpinotės, kad jam reikalingas tęstinumas, ir dėl to atsisakėte to jaunų merginų konvejerio. Nebeidavote į darbą nuo devynių iki penkių.

– Taip.

– Ponia Kačiadurian, juk labai mėgote savo darbą, tiesa? Jis jums teikė didelį asmeninį pasitenkinimą. Tad toks sprendimas buvo nemenka auka vien vaiko labui?

– Auka buvo milžiniška, – atsakiau. – Ir visai veltui.

– Daugiau klausimų neturiu, jūsų kilnybe, – mes buvome repetavę milžiniška , taškas; jis piktai dėbtelėjo į mane.

Ar 1987 metais jau planavau savo gynybą? Nors neribotam laikui iš AWAP išėjau su plačiu, perdėtai kompensuojamu užmoju, jis tebuvo kosmetinis. Maniau, kad taip gerai pasirodysiu . Niekada savęs nelaikiau linkusia dažnai mąstyti, ką pagalvos kiti, bet juodų paslapčių saugotojai neišvengiamai perdėtai rūpinasi išore.

Taigi, kai judu pasitikote mano lėktuvą Kenedyje, pirmiausia apkabinau Keviną. Jis vis dar nebuvo išaugęs tos nejaukios skudurinės lėlės fazės, „suglebęs“; jis manęs neapkabino. Bet aš apkabinau jį stipriai ir ilgai, demonstruodama savo atsivertimą Hararėje.

– Kaip aš tavęs pasiilgau! – pasakiau. – Mamytė turi dvi staigmenas, mažuti! Parvežiau tau lauktuvių. Bet taip pat pažadėsiu, kad mamytė daugiau niekada niekada taip ilgai neišvažiuos!

Kevinas tik dar labiau suglebo. Atsistojau ir susigėdusi suglosčiau neklusnius jo plaukų kuokštus. Aš vaidinau savo vaidmenį, bet pašaliniai iš nenatūralaus mano vaiko glebumo galėjo pamanyti, kad laikau jį prirakintą prie vandens šildytuvo rūsyje.

Pabučiavau tave. Nors maniau, kad vaikams patinka matyti tėvų tarpusavio švelnumą, Kevinas nekantriai trypčiojo ir ūbavo, tąsydamas tave už rankos. Galbūt aš klydau. Niekada nemačiau, kaip mano motina bučiuoja tėvą. O gaila.

Tu atsitraukei nuo manęs ir sumurmėjai:

– Gal kurį laiką užtruks, Eva. Tokio amžiaus vaikams trys mėnesiai – lyg visas gyvenimas. Jie pyksta. Pamano, kad niekada nebegrįši.

Jau ketinau nusišaipyti, jog Kevinas atrodo labiau pasipiktinęs dėl to, kad vis dėlto grįžau; viena iš pirmųjų aukų šeimos gyvenimui yra lengvi juokai.

– Kas tas juher, juher !? – paklausiau, kai Kevinas nesiliovė tavęs tąsyti ir ūbauti.

– Sūrio traškučiai, – smagiai atsakei tu. – Naujausia mada. Gerai, dički! Eime, surasim tau maišelį tamsoje šviečiančios petrochemijos, vaikuti!

Ir judu susikibę nutursenote terminalu, palikę mane pačią vilkti bagažą.

Pikape man teko nukrapštyti nuo keleivio sėdynės kelis ištežusius, daugiau ar mažiau pašvinkusius traškučius. Kevino mitybos entuziazmas neapėmė traškučių valgymo; jis juos čiulpdavo, nulaižydavo neoninius pabarstukus ir taip apseilėti jie aptirpdavo.

– Dauguma vaikų mėgsta cukrų? – džiugiai paaiškinai tu. – O mūsų – druską.

Fetišas druskai, matyt, visapusiškai pranašesnis už saldumynų pomėgį.

– Japonai mano, kad tai – priešingybės, – pasakiau, mesdama pro langą surankiotas gleives. Nors buvo nedidelė užpakalinė sėdynė, Kevino vaikiška kėdutė buvo įtaisyta tarp mūsų, ir man pasidarė gaila, kad negaliu padėti rankos tau ant šlaunies kaip anksčiau.

– Mamynė paperdė, – pareiškė Kevinas, dabar radęs kompromisą tarp mamytė ir motina . (Tai miela. Tikriausiai tai miela.) – Smirda.

– Tokių dalykų garsiai sakyti nedera, Kevinai, – sudraudžiau. Prieš sėsdama į lėktuvą Norfolke, suvalgiau pupelių ir bananų košės.

– Gal Junior’s ? – pasiūlei tu. – Pakeliui ir ten patogu su vaikais.

Anksčiau tu būtum pagalvojęs, kad aš penkiolika valandų keliavau iš Nairobio, persivalgiau lėktuvuose dalijamų sausainiukų ir sūrio iš maišelių, ir visai neturiu nuotaikos eiti į triukšmingą, blizgančią, ryškiai nutviekstą valgyklą, kurioje vienintelis geras dalykas buvo varškės pyragas. Slapta tikėjausi, kad būsi susiradęs auklę ir atvažiuosi manęs pasitikti vienas, o tada nusiveši kur nors ramiai išgerti, kad aš tuomet galėčiau išdidžiai atskleisti verčianti naują motinystės lapą. Kitaip sakant, norėjau pasprukti nuo Kevino, kad kuo geriau galėčiau tau išaiškinti, kaip nuo šiol planuoju su juo praleisti daug daugiau laiko.

– Gerai, – tyliai atsakiau. – Kevinai, arba valgyk tuos sūriukus, arba aš juos atimsiu. Netrupink po visą mašiną.

– Eva, vaikai visada trupina! – linksmai atsakei tu. – Atsipalaiduok!

Kevinas man klastingai nusišypsojo oranžine burna ir sugrūdo traškutį man į skreitą.

Restorane vaikišką kėdutę Kevinas išjuokė kaip skirtą kūdikiams. Kadangi motinystė neabejotinai iškart paverčia žmogų nepakenčiama ožka, puoliau pamokslauti:

– GERAI, Kevinai. Bet nepa miršk . Sėdėti kaip su au gęs gali tik tada, jeigu taip ir el gie si.

– NYNY, nynyny. Ny nyny ny . Nynyny ny ny ny ny nyny ny nyny, nyny ny ny ny ny ny.

Su linguojančia pašaipa jis taip tobulai pamėgdžiojo mano griežtą toną ir pamokslaujamas priegaides, kad galbūt jo laukė šviesi ateitis, dainuojant garsias dainas banketuose.

– Liaukis, Kevinai, – stengiausi kalbėti atsainiai.

– Ny ny, nynyny!

Atsigręžiau į tave.

– Ir kiek laiko šitai trunka?

– Ny ny ny nyny nyny nyny?

– Gal kokį mėnesį? Praeis. Išaugs.

– Ny nyny nynyny? Nyny. Nyny.

– Kad tik greičiau, – pasakiau, vis labiau stengdamasi neprasižioti, nes tas papūga viską tuojau išpyškins šitais savo nynyny .

Tu norėjai užsakyti Kevinui svogūnų žiedų, o aš paprieštaravau, kad jis tikriausiai visą dieną valgo vien sūrų šlamštą.

– Klausyk, – pasakei tu. – Aš, kaip ir tu, džiaugiuosi, kai jis apskritai ką nors valgo. Galbūt jam trūksta kokio mikroelemento, jodo ar panašiai. Sakyčiau, pasitikėkime gamta.

– Vertimas: tu irgi mėgsti triauškučius ir griaužučius, ir tokie kramsnojimai jus vienija. Užsakyk jam kotletą. Jam reikia baltymų.

Kai padavėja pakartojo mūsų užsakymą, Kevinas jį visą išnyniavo; „NY-nyny nynyny ny nyny nynyny“ reiškia „žaliosios salotos su naminiu padažu“.