Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Kai tu grįžai, Kevinas iškalbos demonstruoti nebenorėjo, bet aš pakartojau kiekvieną žodį. Tu tiesiog džiūgavai.

– Pilnais sakiniais, lyg niekur nieko! Skaičiau, kad tie, kurie iš pradžių lyg ir vystosi lėčiau, kartais būna neįtikėtinai gabūs. Jie perfekcionistai. Nenori nieko išmėginti kitiems matant, kol nepasiseka teisingai.

Aš plėtojau konkuruojančią teoriją: kad, jau ne vienus metus paslapčia išmokęs kalbėti, jis su džiaugsmu klausėsi nieko nenutuokiančiųjų pokalbių; kad jis šnipinėjo. O jo gramatika mano akį traukė mažiau negu tai, ką jis sakė. Suprantu, tokios pastabos visada tau drasko širdį, bet aš tikrai kartais galvodavau, kad iš mudviejų aš Kevinu domėjausi labiau. (Mintyse jau matau, kaip tave ištinka širdies smūgis.) Tai yra domėjausi Kevinu tokiu, koks jis buvo iš tikrųjų, o ne Kevinu kaip savo sūnumi, kuriam teko nepaliaujamai grumtis su siaubingu svajonių etalonu tavo galvoje, su kuriuo jis varžėsi daug įnirtingiau negu kada nors – su Silija. Pavyzdžiui, tą vakarą aš tarstelėjau:

– Aš taip seniai laukiau, kada gausiu sužinoti, kas kirba už tų įdėmių akučių.

Tu gūžtelėjai pečiais.

– Sraigės, varlytės, šunų uodegytės5.

Matai? Man Kevinas buvo (ir tebėra) paslaptis. O tu susikūrei pats sau vėjavaikį berniūkštį ir lengvabūdiškai nusprendei, kad nėra, ką reikėtų apie jį sužinoti, nes pats esi viską patyręs. Ir, galimas daiktas, mudu nesutarėme tokiame giliame lygmenyje kaip pati žmogiškumo prigimtis. Tau vaikas atrodė dalinis kūrinys, paprastesnė gyvybės forma, kuri mūsų akivaizdoje išsivysto ir tampa sudėtingu suaugusiuoju. Bet nuo tos akimirkos, kai jį paguldė man ant krūtinės, Kevinas Kačiadurianas man atrodė visada buvęs, gyvenąs bekraštį, liūliuojantį vidinį gyvenimą, kurio subtilumas ir intensyvumas su amžiumi galėtų tik mažėti. O svarbiausia, jis atrodė paslėptas nuo manęs, o tu gavai patirti saulėtą, atlapą širdį.

Šiaip ar taip, kelias savaites jis dieną kalbėdavosi su manim, o kai tu grįždavai, užsiraukdavo. Vos išgirdęs žvangant liftą, jis sąmokslininkiškai mirkteldavo: išdursim tėtį. Galbūt vienintelė girdėdama sūnaus kalbą, ir jutau šiokį tokį malonumą, sužinodama, kad jam nepatinka ryžių košė nei su cinamonu, nei be, kad jam nepatinka daktaro Siuso knygos, kad nepatinka mano iš bibliotekos parneštos vaikiškos dainelės. Kevino žodynas buvo specializuotas; jis genialiai mokėsi žodžius iš N raidės.

Vienintelis mano prisiminimas apie tikrą vaikystės džiugesį iš to meto yra apie trečiąjį jo gimtadienį, kai aš pyliau į jo puoduką spanguolių sulčių, o tu raišiojai ant dovanų kaspinėlius, kuriuos vos po kelių minučių vis tiek turėsi už jį atrišti. Iš Vinierro’s cukrainės Pirmajame aveniu buvai parnešęs triaukštį sluoksniuotą marmurinį tortą, pagal specialų užsakymą išpuoštą beisbolo tema, ir išdidžiai padėjai jį ant stalo priešais jo kėdutę. Per tas dvi minutes, kol mes nematėme, Kevinas pademonstravo beveik tokį pat talentą, kaip ir anksčiau tą savaitę, kai metodiškai išpešė pro mažą skylutę visą kamšalą iš, bent jau mes taip manėme, savo mylimiausio triušiuko. Mano dėmesį patraukė sausas kikenimas, kurio nepavadinsi kitaip, kaip tik krizenimo užuomazgomis. Kevino rankos buvo kaip tinkuotojo. O išraiška – gryniausios euforijos.

Būdamas toks mažas jubiliatas, dar iki galo nė nesuvokdamas, kas yra gimtadienis, jis niekaip negalėjo suprasti, kas yra gabaliukai . Tu juokeisi, o kadangi buvai įdėjęs tiek pastangų, apsidžiaugiau, kad įstengi tokią nelaimę priimti kaip komediją. Bet kai drėgnu skuduru valiau jam rankas, kvatojau tyliau. Kevinas taip sukišo abi rankas į patį torto vidurį ir lyg chirurgas praskėtė jį visą pusiau, kad man neskaniai priminė medicinos serialų scenas, kur pacientas „atsijungia“ ir koks nors daktaras sušunka: „Pjaunam!“ Tūkstantmečio pabaigoje labiau kraujais paplūdę serialai vaizduotei nieko nebepaliko: elektriniu pjūklu perrėžiami šonkauliai, jie atitraukiami, o tada dailusis priimamojo gydytojas neria į raudoną jūrą. Kevinas ne šiaip sau žaidė su tuo tortu. Jis išplėšė jam širdį.

Galiausiai, žinoma, sutarėme dėl neišvengiamų mainų: aš įgaliosiu tave išrinkti mums namą anapus Hadsono; tu išleisi mane į žvalgybos misiją Afrikoje. Man ne itin nuskilo, bet į beviltišką padėtį pakliuvę žmonės dažnai renkasi trumpalaikį palengvėjimą mainais už ilgalaikius nuostolius. Tad pardaviau savo pirmagimystės teisę už sriubos dubenėlį.

Nenoriu pasakyti, kad pasigailėjau kelionės į Afriką, nors jos tekstūra nederėjo prie gyvenimo etapo. Motinystė nutempė mane arčiau reikalų, kuriuos paprastai laikome žemais: valgymo ir šikimo. O Afrikoje iš esmės nieko daugiau ir nėra. Gali būti, kad nieko daugiau nėra jokioje kitoje šalyje, bet aš visada brangindavau pastangas tai nuslėpti, ir galbūt man būtų geriau derėję keliauti pas puošnesnes tautas, kur tualetuose guli rožiniai muilai, o valgis papuoštas bent radicchio lapeliu. Brajanas tikino, kad vaikai – nuostabus priešnuodis nuovargiui; jis sakė, kad gali iš naujo grožėtis pasauliu pro jų susižavėjusias akis, ir viskas, nuo ko jauteisi pavargęs, staiga atrodo gyva ir nauja. Na, atrodė puiki panacėja, geresnė už veido tempimą ar valiumo receptą. Bet nusivylusi turiu pranešti – kai tik regėdavau pasaulį Kevino akimis, jis dažniausiai atrodydavo kaip reta nykus. Kevino akimis visas pasaulis atrodė kaip Afrika, žmonės grūdasi, elgetauja, tupia, gula ir miršta.

Bet visame tame šurmulyje neradau safarių įmonės, kurią būtų galima laikyti tikrai pigia; dauguma kainuodavo šimtus dolerių per dieną. Taip pat ir nakvynės paslaugos išsiskyrė taip, kad mano tikslinei rinkai nieko neliko: arba prabangios ir brangios, arba purvinos ir per daug prastos. Buvo nemažai nebrangių itališkų ir indiškų restoranų, bet autentiškose afrikietiškose maitinimo įstaigose dažniausiai būdavo patiekiama ožkiena be jokių prieskonių. Transportas klaikus, geležinkelių linijos dažnai tiesiog sustodavo, oro uostai apšnerkšti, pilotai ką tik baigę trečiarūšes aviacijos mokyklas, vairuotojai – tikri kamikadzės, klegančių keleivių autobusuose triskart daugiau, negu jų ten turėtų tilpti, ir kudakuojančių vištų.

Žinau, atrodau išranki. Tame žemyne lankiausi būdama dvidešimtmetė ir likau pakerėta. Afrika atrodė tikrai kitur . Tačiau nuo tada laukinės gyvūnijos populiacija smarkiai sumažėjo, o žmonių – pašėlusiai išaugo; dėl to viskas atrodė eksponentiškai graudžiau. Šįsyk, vertindama teritoriją profesionalės akimi, ištisas šalis atmečiau kaip nevertas dėmesio. Uganda dar vis rankiojo lavonus iš krokodilų nasrų, išmėtytus Amino ir Obotės; Liberiją valdė tas idiotas žudikas Samuelis Dou; net tada Burundyje hutai ir tutsiai kapojo vieni kitus į gabalus. Zairas buvo Mobutu Sesės Seko gniaužtuose, o Mengitsu ir toliau siaubė Etiopiją, Mozambike siautėjo Renamas. Jei įtraukčiau Pietų Afriką, JAV serijai grėstų boikotas. O likę lopinėliai – tu galbūt apkaltintum mane, kad esu atšiauri , bet nenorėjau prisiimti atsakomybės už neatsargius Vakarų jaunuolius, klajojančius po tuos pavojingus kraštus, apsiginklavusius vien gerai atpažįstamu dangaus žydrumo Wing and a Prayer leidiniu. Jei perskaityčiau apie apiplėšimus Cave, po kurių griovyje guli trys lavonai, praradę du tūkstančius šilingų, fotoaparatą ir kelionių vadovą, neabejotinai manyčiau, kad dėl to kalta vien aš. Kaip vėliau pailiustruos Kevinas, aš traukiu atsakomybę, tikrą ar įsivaizduojamą.