Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Su tokiu santykiu man teks susidurti dar ne sykį.

Eva

4 Šventasis Raštas. V.: Katalikų pasaulis, 1998.

2000 M. GRUODŽIO 25 D.

Mielas Franklinai ,

per Kalėdas sutikau paviešėti pas mamą, todėl rašau iš Rasino. Paskutinę minutę – kai sužinojo, kad atvyksiu aš, – Džailsas nusprendė su šeima praleisti šventes pas uošvius. Galėjau ir įsižeisti, o brolio ilgiuosi bent jau tam, kad turėčiau su kuo šaipytis iš mamos, bet sulaukusi septyniasdešimt aštuonerių ji darosi tokia silpna, kad šitaip globėjiškai kraustytis dėl jos iš proto atrodo nedora. Be to, aš jį suprantu. Girdint Džailsui ir jo vaikams, niekada neužsimenu apie Keviną, Merės ieškinį; jausdamasi šiokia tokia išdavikė, niekada neužsimenu net apie tave. Bet net draugiškose diskusijose apie sniegą, ar dėti kedro riešutų į sarma , aš vis tiek įkūniju siaubą, kuris, nepaisydamas užrakintų mamos durų ir užkaltų langų, vis tiek prasibrovė vidun.

Džailsui nepatinka, kad ir aš prisiėmiau šeimos tragiškosios figūros vaidmenį. Jis išsikraustė tik į Milvokį, o arčiau po ranka pasipainiojantis vaikas visada būna mažiau branginamas, aš juk dešimtis metų užsidirbau duonai, lakstydama kuo toliau nuo Rasino. Kaip De Beers , apriboję deimantų pasiūlą, aš pasidariau retai matoma, Džailso nuomone, tai buvo tik pigi gudrybė, kad dirbtinai pakelčiau savo vertę. O dabar puoliau dar žemiau, naudojuosi sūnumi, kad užkariaučiau gailesčio rinką. Kadangi pats darbuojasi Budweiser ir niekam nelenda į akis, jis piktinasi ir žavisi visais, kurie pakliūva į laikraščius. Aš vis mėginu kaip nors jam paaiškinti, kad tokia pigi šlovė prieinama ir visai niekuo neypatingiems tėvams vos per šešiasdešimt sekundžių, kol automatas iššaus šimtą kulkų. Nesijaučiu ypatinga.

Žinai, šiame name tvyro keistas kvapas, kuris anksčiau man atrodydavo troškus. Prisimeni, kaip tu tikindavai, kad oras praretėjęs? Mama retai praveria duris, juolab vėdina kambarius, ir neabejojau, kad vos atvykus mane apėmęs galvosopis būdavo pirmasis apsinuodijimo anglies dvideginiu požymis. Bet dabar uždaras, klampus pasenusių ėrienos taukų, dulkių ir pelėsių kvapų mišinys, susiliejęs su medicininiu spalvoto jos rašalo dvoku, kažkodėl man teikia paguodą.

Daug metų buvau nurašiusi motiną, neva nesuvokiančią, kas dedasi mano gyvenime, bet po Ketvirtadienio susitaikiau su tuo, kad ir pati nepasistengiau jos suprasti. Mudvi dešimtis metų buvome nutolusios ne dėl to, kad ji agorafobikė, bet dėl to, kad aš buvau atsaini ir negailestinga. Kai man prireikė gerumo, ir pati dabar esu geresnė, ir mes nuostabiai sutariame. Kelionių laikais tikriausiai atrodžiau pasikėlusi ir ją pralenkusi, o dabar, beviltiškai trokšdama saugumo, atgavau tikro vaiko statusą. O aš savo ruožtu pripažinau – kadangi bet koks pasaulis neišvengiamai yra uždaras ir, bent jau jo gyventojams, visas yra čia – kad geografija reliatyvi. Mano narsuolei motinai svetainė gali būti Rytų Europa, senasis mano kambarys – Kamerūnas.

Žinoma, internetas yra ir geriausia, ir blogiausia, kas tik jai yra nutikę, ir dabar ji gali užsisakyti bet ką, nuo kraujotaką gerinančių pėdkelnių iki vynuogių lapų. Užtat begalė reikaliukų, kuriuos turėdavau už ją sutvarkyti, kai tik būdavau namie, jau tvarkomi, ir aš pasijutau mažumėlę nereikalinga. Turbūt gerai, kad technologija suteikė jai nepriklausomybę – jei tik taip dera ją vadinti.

Beje, mama visai nevengia kalbėti apie Keviną. Šįryt, kai išvyniojome negausias dovanas prie aptriušusios jos eglutės (užsisakytos internetu), ji pasakė, kad Kevinas retai kada išdykaudavo tradicine prasme, ir tai jai visada atrodę įtartina. Visi vaikai išdykauja, sakė ji. Geriau, kai jie išdykauja visiems prieš akis. Ir ji prisiminė, kaip lankėme ją, kai Kevinui buvo maždaug dešimt metų, – tiek, kad, anot jos, jau turėjo viską suprasti. Ji buvo ką tik baigusi gaminti dvidešimt penkis vienetinius Kalėdų atvirukus, užsakytus kažkokio turtingo Johnson Wax direktoriaus. Kol mes virtuvėje kepėme khurabia iš cukraus pudros, jis uoliai sukarpė atvirukus į apdriskusias popierines snaiges. (Tu kartojai – lyg mantrą – kad jis „tik norėjo padėti“.) Kažko tam berniukui trūko , – pareiškė ji būtuoju laiku, lyg jis būtų miręs. Ji stengėsi mane paguosti, nors nuogąstavau, kad tai, ko trūko Kevinui, buvo tokia motina kaip mano.

Tiesą sakant, dabartinio šiltų dukros jausmų žiedo užuomazgas atsekčiau iki telefono skambučio paties Ketvirtadienio vakarą. Kieno daugiau paguodos galėjau ieškoti, jei ne savo motinos? Ryšys buvo toks primityvus, kad net pribloškė. Nors galvą nukirsk, neprisimenu, kada Kevinas – nusiminęs, kad nusibrozdino kelį, susipyko su draugu, – šaukėsi manęs.

Iš jos ramaus, oficialaus pasisveikinimo: Klausau, čia Sonja Kačiadurian , supratau, kad vakaro žinių ji nematė.

Mama, – teįstengiau pratarti – gailiai, kaip pradinukė. Tolesnis gilus alsavimas tikriausiai priminė iškrypėlio skambutį. Staiga jos pagailėjau. Jei ji mirtinai bijo nueiti iki Walgreens vaistinės, kaip ji įstengs pakelti nežmoniškai didesnį siaubą, kad jos anūkas – žudikas? Jergutėliau, pagalvojau, juk jai septyniasdešimt šešeri, ji ir taip jau dairosi į pasaulį pro laiškų plyšį. Dabar ji visai nebeišdrįs išlįsti iš po antklodės.

Bet armėnai turi talentą sielvartauti. Žinai, ji nė nenustebo . Kalbėjo niūriai, bet liko rami, ir bent sykį, net ir būdama garbaus amžiaus, elgėsi ir patarė kaip tikra motina. Galiu ja pasitikėti, užtikrino ji, o ligi tol iš tokio pasakymo būčiau tik pasišaipiusi. Beveik atrodė, kad visas jos siaubas pagaliau atsipirko; lyg kažkur širdies gilumoje jai būtų palengvėję, kad jos nuolatinės parengties mūšiui gestalt nėra nepagrįstas. Šiaip ar taip, ji jau yra patyrusi, kaip viso pasaulio tragedijos skalavo jos krantus. Galbūt iš namų ji beveik ir neišeidavo, bet iš visos mūsų šeimos ji giliausiai suvokė, kaip nerūpestingas artimųjų gyvenimo būdas gali kėsintis į viską, kas tau brangu. Didžioji dalis jos giminių išskersta, o jos pačios vyras nuskintas japonų lyg šaudymo lėkštė; Kevino siautėjimas čia puikiai dera. Nuo mano skambučio kažkas joje net išsilaisvino, ne tik meilė, bet ir drąsa, jei tik jiedvi nėra du to paties dalyko aspektai. Nujausdama, kad policija tikriausiai reikalaus, kad likčiau pasiekiama, atsisakiau jos kvietimo į Rasiną. Mano užsidariusi motina iškilmingai pasisiūlė atskristi pas mane .

Netrukus po to, kai Šivona išnešė kudašių (ji daugiau tikrai nebeatėjo, o paskutinį jos atlyginimą turėjau išsiųsti AmEx į Amsterdamą), Kevinas liovėsi žviegęs. Ėmė ir užtilo. Galbūt, atsikratęs auklės, pasijuto įvykdęs misiją. Galbūt pagaliau suvokė, kad tokios aukštų decibelų treniruotės jo neišgelbės iš negailestingos gyvenimo kambaryje eigos, tad neverta švaistyti joms jėgų. O galbūt jis kurpė kokį naują kėslą, nes Motina pasidarė atspari zyzimui, kaip nutinka, kai labai ilgai kaukia pamiršta mašinos signalizacija.

Nors skųstis nė neketinau, Kevino tyla slėgė. Visų pirma tai iš tikrųjų buvo tyla – visiška, neprasižiojanti, be jokių gugavimų ir tylių aikčiojimų, kokius dažniausiai leidžia vaikai, kai tyrinėja be galo kerintį gabalėlį nailono tinklo savo manieže. Antra, ji buvo nejudri. Nors dabar jau mokėjo vaikščioti – to, kaip ir visų ateities įgūdžių, jis išmoko slapčia – atrodė, kad jam visai nesinori niekur eiti. Tad jis sėdėdavo manieže ar ant grindų valandų valandas, apsiblaususiose akyse raibuliuodavo bukas atsainumas. Niekaip nesuprasdavau, kodėl jis bent jau tuščiai nepešioja pūkų iš armėniškų kilimų, net jei nenori nerti spalvotų žiedų ant plastikinio smaigo ar traukti triukšmą keliančios Busy Box svirtelės. Apkraudavau jį žaislais (tu beveik kasdien parnešdavai vis naujų), o jis spoksodavo į juos arba nuspirdavo ką nors šalin. Jis nežaisdavo.