Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

– Ar norėtum, kad daugiau mokėtume? – apgailėtinai pasiūliau; visą laiką gyvendama šioje šalyje pajutau jos įtaką.

– Jūs ir taip mokat sočiai, Eva. Aš tiesiog daugiau nebegaliu. Kasryt atsikeliu…

Puikiai supratau, kaip ji jaučiasi atsikėlusi. Ir daugiau taip su ja elgtis negalėjau. Manau, kad aš prasta motina, ir tu visada taip galvojai. Bet giliai mano viduje tūno retai aptinkamas motinystės kaulelis. Šivona daugiau neištvers. Nors tai visiškai prieštaravo mūsų interesams, turėjau galios suteikti jai žemišką išganymą.

– Mes ketiname atnaujinti NETHERWAP, – niūriai pratariau; mane apėmė siaubinga nuojauta, kad Šivona atsistatydina tuojau pat. – Norėtum? Vertinti Amsterdamo hostelius? Rijstafel labai skanūs.

Šivona užsimiršusi puolė manęs apkabinti.

– Ar man pamėginti jį nutildyti? – pasisiūlė ji. – Galbūt vystyklas…

– Abejoju; tai per daug racionalu. Ne, jau visą dieną atidirbai. Ir šią savaitę paatostogauk. Tu visai nusivariusi, – jau meilinausi jai, kad ji dar padirbėtų, kol susirasime kitą auklę. Kurgi ne.

– Dar kai kas, – pasakė Šivona, kišdamasi į kuprinę mano raštelį su NETHERWAP redaktorės pavarde. – Žinoma, lėliukai nevienodi. Bet Kevinas dabar jau tikrai turėtų kalbėti. Bent kelis žodžius. Galbūt pasiklauskit daktarės. Ar daugiau su juo kalbėkitės.

Pažadėjau taip ir padaryti, tada palydėjau ją iki lifto, piktai dėbteldama į lovelę.

– Žinai, kai jis savas, tikrai visai kitaip. Negali išeiti namo.

Tikrai, išeiti namo man norėdavosi vis dažniau, bet labiausiai tada, kai ir taip ten būdavau.

Mudvi liūdnai šyptelėjome viena kitai, ir ji pamojavo už grotų. Pro langą žvelgiau, kaip ji nubėga Hadsono gatve, kuo toliau nuo mūsų lofto ir lėliuko Kevino , taip greitai, kaip tik neša jos nedailios kojelės.

Grįžau prie sūnaus maratono ir pažvelgiau į besirangantį jo įniršį. Ant rankų jo tikrai neimsiu. O kas mane privers, jeigu nenoriu. Netikrinsiu, kaip Šivona siūlė, jo sauskelnių, nešildysiu pieno buteliuko. Tegu sau klykia į valias. Alkūnėmis pasirėmusi į lovelės turėklus, pasidėjau smakrą ant sunertų pirštų. Kevinas stovėjo keturiomis viena iš padėčių, kurias Naujoji mokykla siūlė gimdymui: pasirengęs fiziniam krūviui. Dauguma vaikų verkdami užsimerkia, bet Kevino akutės buvo šiek tiek praviros. Kai jis pažvelgė man į akis, pajutau, kad pagaliau bendraujame. Jo lėliukės dar buvo beveik juodos ir jose lyg titnage regėjau suvokimą, kad bent sykį Motina nesiplos į blyną dėl to, ko jis čia draskosi.

– Šivona mano, kad su tavim reikia kalbėtis, – išdidžiai pareiškiau pro triukšmą. – O kas daugiau su tavim kalbėsis, ją tai išvijai? Teisingai, tiek žviegei ir vėmei, kad ji išlėkė lauk. Kas tau yra, tu mažas šūdžiau? Didžiuojiesi, kad suėdei mamytei gyvenimą? – stengiausi kalbėti nusaldintu falcetu, kaip pataria specialistai. – Išdūrei tėvelį, bet mamytė tave perkando. Tu tikras šūdžius, ką?

Kevinas, ir toliau žviegdamas, atsistojo. Įsikibęs į strypus, jis klykė vos per sprindį nuo manęs, ir man ėmė mausti ausis. Šitaip surauktas jo veidukas buvo panašus į senio, o jo išraiška buvo lyg atkeršyti žadančio recidyvisto, jau ėmusio nagų dilde kasti tunelį. Kaip zoologijos sodo prižiūrėtoja, prisiartinau pavojingai; apie plaukus Šivona sakė tiesą.

– Kol mazuliukas Keviniukas neatsilado, mamytė buvo laiminga, zinai, taip? O dabar mamytė kasryt nubunda ir gailisi, kad neišvažiavo į Prancūziją. Dabar mamytės gyvenimas suknistas, matai, koks suknistas? Ar žinai, kad būna dienų, kai mamytė tiesiog norėtų numirti? Užuot dar bent minutėlę klausiusi, kaip tu spygauji, kartais mamytė mieliau šoktų nuo Bruklino tilto…

Apsigręžiau ir išbalau. Tokio ledinio tavo veido tikriausiai dar niekada nebuvau regėjusi.

– Kitų žmonių kalbą jie supranta daug anksčiau, negu patys išmoksta kalbėti, – pasakei ir, stumtelėjęs mane šalin, pasilenkei jo paimti. – Nesuprantu, kaip gali ramiai stovėti ir žiūrėti, kai jis šitaip verkia.

– Franklinai, nurimk. Aš tik juokavau! – atsisveikindama paslapčia dėbtelėjau į Keviną. Tai per jo bliovimą neišgirdau lifto. – Mėginu truputį išsilieti, supranti? Šivona metė darbą. Girdi? Šivona išėjo.

– Aha, girdžiu. Gaila. Susirasim kitą.

– Pasirodo, šitas darbas jai visą laiką buvo šiuolaikinė Jobo knygos interpretacija… Klausyk, aš pakeisiu jam sauskelnes.

Tu nedavei man jo.

– Nelįsk, kol nepradėsi blaiviai mąstyti. Arba nenušoksi nuo tilto. Žiūrint, kas nutiks anksčiau.

Nusekiau tau įkandin.

– Klausyk, kas čia per planai kraustytis į priemiestį? Nuo kada?

– Nuo tada, kai – cituoju – tikras šūdžius pradės vaikščioti. Tas liftas tiesiog mirtinai pavojingas.

– Galim liftą užtverti!

– Jam reikia kiemo , – tu pavyzdingai susukai šlapias sauskelnes kibire. – Kur būtų galima pamėtyti beisbolą, pripilti baseinėlį.

Aš staiga pakraupusi suvokiau, kad kalbame apie tavo vaikystę – idealizuotą vaikystę – kuri, kaip ir tavo įsivaizduojamos Jungtinės Valstijos, gali tapti galingu vėzdu. Kova su įsivaizduojamais dalykais yra beviltiškiausia, kokia tik gali būti.

– Bet man labai patinka Niujorke! – šnekėjau mašinų lipduko žodžiais.

– Čia purvina ir tarpsta ligos, o vaikų imuninė sistema iki galo nesusiformuoja net sulaukus septynerių metų. Ir visai nepakenktų išsikraustyti ten, kur būtų gera mokykla.

– Miesto privačios mokyklos geriausios visoje šalyje.

– Niujorko privačios mokyklos snobiškos, ten visi vieni kitiems segasi į gerkles. Šiame mieste jau šešiamečiai jaudinasi, ar įstos į Harvardą.

– O kaip tokia menka problemėlė, kad tavo žmona nenori kraustytis iš šito miesto?

– Dvidešimt metų galėjai daryti, ką panorėjusi. Ir aš taip pat. Be to, sakei, kad trokšti leisti pinigus vertingam tikslui. Štai, turi progą. Reikia nusipirkti namą. Su žeme ir sūpynėmis iš padangos.

– Mano motina nė sykio nepriėmė svarbaus sprendimo, remdamasi tuo, kas geriausia man .

– Tavo motina keturiasdešimt metų tupi užsirakinusi spintoje. Tavo motina pamišėlė. Kažin ar iš tavo motinos reikėtų imti tėvystės pavyzdį.

– Norėjau pasakyti, kai aš buvau maža, viską spręsdavo tėvai. Dabar pati esu motina, o viską sprendžia vaikai. Taigi mus dulkina pro abu galus. Neįtikėtina, – klestelėjau ant sofos. – Aš noriu į Afriką, o tu – į Naująjį Džersį .

– Kokia dar Afrika? Kodėl ją vis mini?

– Mes ketiname leisti AFRIWAP. Europoje mus stipriai spaudžia The Lonely Planet ir The Rough Guide kelionių vadovai.

– O ką tu turi bendra su šituo leidimu?

– Žemynas milžiniškas. Kas nors turi preliminariai pasižvalgyti po atskiras šalis.

– Kas nors kitas, o ne tu . Vis dar nesupranti, ką? Galbūt suklydai, įsivaizduodama, kad motinystė bus „kita šalis“. Čia tau ne atostogos užsienyje. Čia rimtas…

– Mes kalbame apie žmonių gyvybes, Džimai!

Tu nė nešyptelėjai.

– O ką sakytum, jeigu jis įkištų ranką pro lifto grotas ir jam ją nutrauktų? Jeigu susirgtų astma nuo tiek bjaurasties ore? Jei koks šlykštynė pagrobtų jį iš tavo parduotuvės vežimėlio?

– Iš tikrųjų tai tu nori namo, – užsipuoliau. – Tu nori kiemo. Susikūrei sau idiotišką pasaką apie Tėtį lyg iš Normano Rokvelo paveikslo, tai tu nori būti Mažosios lygos treneris.

– Teisingai, – tu pergalingai atsitiesei prie vystymo stalo, su Kevinu švytinčiomis naujomis sauskelnėmis ant klubo. – Ir mes du, o tu viena.