Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Tu mane erzinai, jog taip pamilau Šivoną vien dėl to, kad ji buvo Wing and a Prayer gerbėja, nes naudojosi AWAP keliaudama po Europą. Nesuvokdama, ką veikti ją „pašauks“ Dievas, ji sakė neįsivaizduojanti smagesnio darbo negu profesionaliai bastytis po pasaulį ir šitaip pabudino mano nostalgiją jau tolstančiam gyvenimui. Ji įžiebė tokį pat pasididžiavimą, kokio kada nors tikėjausi iš Kevino, kai jis paaugs tiek, kad sugebėtų įvertinti savo tėvų nuopelnus. Retsykiais jau leisdavau sau pasvajoti, kaip Kevinas žiūrinėja senas mano nuotraukas ir karštai klausinėja: Kur čia? Kas čia? Tu buvai AFRIKOJE? Oho! Bet Šivonos susižavėjimas mane žiauriai suklaidino. Kevinas sykį tikrai apžiūrėjo mano nuotraukų dėžę – o tada apipylė žibalu.

Po antrojo antibiotikų kurso mastitas praėjo. Susitaikiusi su mintimi, kad Kevinas taip ir liks penimas iš buteliuko, leidau savo krūtims susitraukti ir išdžiūti, o tą rudenį, frontą laikant Šivonai, pagaliau galėjau grįžti į AWAP. Koks palengvėjimas gražiai rengtis, mitriai judėti, kalbėti ramiu, suaugusios moters balsu, nurodinėti, kam ką daryti, o paskui matyti, kad taip ir daroma. Iš naujo džiūgavau dėl to, nuo ko anksčiau buvau truputį pavargusi, bet sykiu priekaištavau sau, kad mažame sutrikusiame kamuolėlyje įžiūrėjau tokį piktybišką motyvą, kaip įvaryti pleištą tarp mudviejų. Sirgau. Prie naujojo gyvenimo prisitaikyti buvo sunkiau, negu tikėjausi. Atgavusi senąsias jėgas ir su malonumu pastebėjusi, kad iš to jaudulio susigrąžinau buvusias formas, maniau, kad blogiausia jau praeityje, ir įsidėmėjau – kitą sykį, kai kuri nors draugė pagimdys pirmąjį kūdikį, atskubėsiu jos užjausti.

Dažnai grįžusi namo pakviesdavau Šivoną likti ilgiau ir išgerti su manim puoduką kavos, o džiaugsmas kalbėtis su maždaug perpus už mane jaunesne moterimi galbūt buvo ne tiek malonumas įveikti kartų skirtumus, kiek tiesiog paprastas jaukumas kalbėtis su bet kuo. Išliedavau širdį Šivonai, nes neišliedavau jos savo vyrui.

– Tikriausiai baisiai troškot Kevino, – vieną sykį tarė Šivona. – Šitiek matydama, susitikdama tiek žmonių – ir dar viskas apmokėta, tik pamanykit! Neįsivaizduoju, kaip galima to atsisakyti.

– Aš neatsisakiau, – paaiškinau. – Po kokių metų vėl dirbsiu kaip anksčiau.

Šivona maišė kavą.

– Ir Franklinas taip mano?

– Tegu tik pabando nemanyti.

– Bet jis, šita gi, minėjo, – ji nemėgo nešioti paskalų, – kad šitie jūsų pasilakstymai ištisiems mėnesiams, na – kad su jais viskas baigta.

– Kurį laiką buvau mažumėlę perdegusi. Vis baigiasi švarūs apatiniai; Prancūzijoje vis streikuoja geležinkeliai. Gali būti, kad sudariau klaidingą įspūdį.

– Ak, taigis, – graudžiai atsakė ji. Abejoju, ar ji norėjo privirti košės, nors matė, kad ir taip verda. – Jam tikriausiai būdavo vieniša, kai jūs išvykdavot. O jei dabar vėl imsit keliauti, jam teks vienam rūpintis lėliuku Kevinu, kai manęs nebus. Žinoma, Amerikoje kartais tėtukai būna namie, o mamaitės eina darban?

– Amerikiečių būna visokių. Franklinas ne toks.

– Bet jūs vadovaujat visai įmonei. Juk tikrai galėtumėte sau leisti…

– Tik finansine prasme. Ir taip sunku, kai apie žmoną rašo Fortune žurnalas, o vyras tik surado, kur nufotografuoti reklamą gretimame puslapyje.

– Franklinas sakė, kad anksčiau penkis mėnesius per metus praleisdavote kelionėse.

– Žinoma, – sunkiai atsidusau, – dabar teks praleisti mažiau.

– Žinot, jūs gal pastebėsit, kad Kevinas truputuką, šita gi, savotiškas. Jis – neramus kūdikis. Kartais iš to išaugama, – šiaip taip įsidrąsino ji, – o kartais ne.

Manei, kad Šivona atsidavusi mūsų sūnui, bet man ji atrodė greičiau ištikima mudviem. Apie Keviną ji dažniausiai kalbėdavo tik griežtai logistine prasme. Sterilizuoti nauji buteliukai; baigiasi mūsų vienkartiniai „vystyklai“. Ji buvo tokia aistringa mergina, kad toks mechaniškas požiūris atrodė jai nebūdingas. (Nors sykį ji pasakė: „Jo akys, šita gi, kaip sagutės, tikrai! – nervingai nusijuokusi, ji patikslino: – Tai yra įdėmios.“ – „Taip, tikrai, net nejauku, tiesa?“ – pritariau kaip įmanydama neutraliau.) Bet mudu ji dievino. Ją tiesiog pakerėjo laisvė, kurią turėjome abu dirbdami savarankiškai, ir nors puoselėjo evangelišką meilę „šeimos vertybėms“, ją aiškiai trikdė, kaip mes savo noru apribojome tokią nepriklausomybę vergija kūdikiui. Ir galbūt mes suteikėme jai vilties dėl ateities. Mes buvome vidutinio amžiaus, bet klausydavomės The Cars ir Džo Džeksono; jei negražūs žodžiai jai ir užkliūdavo, tikriausiai apskritai vis tiek atrodė miela, kad beveik keturiasdešimties metų krienas abejotiną kūdikių priežiūros vadovėlį gali išvadinti šūdu . O mes savo ruožtu gerai jai mokėdavome ir prisiderindavome prie jos pareigų bažnyčioje. Retsykiais ką nors jai padovanodavau, pavyzdžiui, šilkinį šaliką iš Tailando, dėl kurio ji taip aikčiojo, kad net susigėdau. Tu jai atrodei pribloškiamas gražuolis, ji gėrėjosi tvirtu tavo stotu ir plevenančiais pakuliniais plaukais. Kažin ar nebuvai jai mažumėlę „kritęs į akį“.

Nematydama jokios priežasties, kodėl Šivona turėtų būti nepatenkinta darbu pas mus, sutrikau pastebėjusi, kad per keletą mėnesių ji ėmė atrodyti keistai išsekusi. Žinau, kad airės sensta negražiai, bet net būdama tokios plonaodžių rasės atstovė ji buvo smarkiai per jauna, kad įsitaisytų tokių gilių nerimo raukšlių kaktoje. Kai grįždavau iš darbo, kartais ji būdavo sudirgusi, piktai atšaudavo, kai paprasčiausiai nusistebėdavau, kad vėl baigiasi kūdikių maistelis.

– Och, juk ne visas jam į burnytę pakliūva, suprantat!

Ji tučtuojau atsiprašė ir nežinia kodėl vos nepravirko, bet nieko neaiškino. Darėsi vis sunkiau ją sugundyti atsipūsti prie puoduko kavos, lyg ji nekantrautų dingti iš mūsų lofto, o kai pasiūliau jai atsikraustyti pas mus, jos reakcija buvo visai nesuprantama. Prisimeni, pasiūliau atitverti sienomis tą prastai išnaudojamą kampą, kur kaupdavosi visokie niekniekiai, ir įrengti atskirą vonią. Tai, ką buvau sumaniusi, būtų buvę daug erdviau už tą urvelį Ist Vilidže, kuriame ji gyveno su paleistuve, girtuokle, bedieve padavėja, kurios ne itin mėgo. Algos sumažinti taip pat nežadėjau, tad ji būtų sutaupiusi nuompinigius. Tačiau mintis apsigyventi pas šeimą, kurioje dirba, jai buvo atgrasi. Kai ji protestavo, kad niekaip neįstengs nutraukti tos C aveniu landynės nuomos sutarties, tai skambėjo, na, šūdinai .

O tuomet ji ėmė neateiti dėl ligos. Iš pradžių vos vieną kitą kartą per mėnesį, bet galiausiai bent kartą per savaitę paskambindavo ir pranešdavo, kad skauda gerklę ar streikuoja pilvas. Ji tikrai atrodė prastai; tikriausiai blogai maitinosi, nes tos kūdikiškos rinkelės virto trapia kaip šakaliukas figūra, o kai airės išblykšta, jos atrodo kaip ekshumuotos. Tad nedrįsau apkaltinti jos simuliavimu. Atsargiai pasiteiravau, ar jai nekilę problemų su vaikinu, kaip laikosi jos šeima Karikferguse, ar ji nesiilginti Šiaurės Airijos.

– Nesiilgiu Šiaurės Airijos , – nusišaipė ji. – Jūs turbūt juokaujat.

Tokia šmaikštumo akimirka pabrėžė, kad ir juokauti ji ėmė rečiau.

Šitokios netikėtos jos atostogos man pridarydavo didelių nepatogumų, nes pagal dabar jau nusistovėjusią logiką, kad tavo laisvai samdomas darbas esąs nepastovus, o aš, kaip generalinė direktorė, esu tiesiog išlepinta saugumo, namie likti tekdavo man. Reikėdavo ne tik perkelti susitikimus ar nepatogiai dalyvauti juose telefonu, bet ir praleisti visą papildomą dieną su mūsų brangiuoju mažutėliu, ir mano trapi pusiausvyra suvirpėdavo; vakarais po dienos, kai nebūdavau iš anksto nusiteikusi neatlėgstančiam Kevino siaubui dėl savo paties egzistencijos, kaip mūsų auklė sakydavo, lipdavau sienom . Šitaip nepakeliamai pridėjus vieną dieną per savaitę, mudvi su Šivona, iš pradžių be žodžių, ėmėme viena kitą suprasti.