Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

– Koks mielas berniukas, – pasakė ji, beviltiškai žvalgydamasi į sieninį laikrodį.

Kai jam atnešė kotletą, Kevinas pasiėmė aukštą briaunotą druskinę didžiulėmis skylutėmis ir pylė druską ant mėsos, kol ji pasidarė panaši į neseniai apsnigtą Kilimandžaro kalną. Pasibjaurėjusi ištiesiau stalo peilį nubraukti, bet tu sulaikei mano ranką.

– Kodėl nenori, kad šitas vyrutis būtų smagus ar išdykautų? – tyliai subarei. – Ir ta druska praeis, iš jos jis irgi išaugs, o vėliau, kai jis bus vyresnis, pasakosim jam apie tai, ir jis jausis vaikystėje turėjęs daugybę asmeninių keistenybių. Toks gyvenimas. Geras gyvenimas.

– Abejoju, ar Kevinui kada pristigs keistenybių.

Nors motiniškos misijos jausmas, varęs mane pastarąsias dvi savaites, ėmė blėsti, aš buvau pasižadėjusi sau, o kai grįžau, pasižadėjau Kevinui, be žodžių – ir tau. Giliai atsikvėpiau.

– Franklinai, kol buvau išvykusi, priėmiau svarbų sprendimą.

Lyg tyčia, kaip visada būna valgant ne namie, tuomet priėjo padavėja su mano salotomis ir tavo varškės pyragu. Jos kojos gurgždėjo ant linoleumo. Kevinas išpylė ant grindų visą druskinę.

– Tos merginos veidas apkakotas.

Kevinas rodė apgamą ant kairiojo padavėjos skruosto, maždaug trijų colių skersmens, pavidalu primenantį Angolą. Ant didžiulės rudos dėmės ji buvo užsitepusi pudros, bet didžioji dalis jos buvo nusitrynusi. Kaip dažniausiai nutinka, užteptas trūkumas atrodė dar bjauresnis, tos pamokos pati dar nebuvau išmokusi. Man nespėjus jo užtildyti, Kevinas jai tiesiai tarė:

– Nusivalyk veidą. Jis apkakotas.

Puoliau atsiprašinėti merginos, kuriai buvo ne daugiau kaip aštuoniolika metų, ir ji neabejotinai visą gyvenimą kamavosi dėl to apgamo. Ji išspaudė liūdną šypsnį ir pažadėjo atnešti man padažo.

Užsipuoliau sūnų:

– Juk žinai, kad ten ne „kaka“, tiesa?

– Ny NYNY, ny ny ny nyny , nyny? – Kevinas susiraukė prie stalo, primerkęs degančias akis. Jis pasidėjo ant stalo pirštus ir prisispaudė nosimi prie jo krašto, bet iš iškalbingos žvairos kibirkštėlės supratau, kad po stalu jis vypso: plačiai, sučiaupęs lūpas, lyg per jėgą.

– Kevinai, juk žinai, kad ją užgavai, taip? – pasakiau. – Ar tau patiktų, jeigu pasakyčiau, kad tavo veidas „apkakotas“?

– Eva, vaikai nesupranta, kad suaugusieji išgyvena dėl savo išvaizdos.

– Tikrai nesupranta? Kur nors taip skaitei?

– Gal galėtum negadinti mūsų pirmosios dienos kartu? – maldavai tu. – Kodėl visada apie jį galvoji, kas blogiausia?

– Čia dabar? – sutrikusi paklausiau. – Man labiau panašu, kad tu visada galvoji, kas blogiausia apie mane .

Apsimestinis naivumas ir kitus trejus metus liks pagrindinė mano strategija. Tuo tarpu nuotaika mano pranešimui pasidarė visai nebetinkama, todėl pasakiau viską kuo kukliau. Deja, mano intencijos pasirodė gynybiškos: še tau kad nori, jei jau manai, kad aš tokia netikusi motina.

– Oho, – atsakei tu. – Tikrai? Tai svarbus įvykis.

– Prisiminiau, ką sakei apie Kevino kalbą, galbūt jis taip ilgai nekalbėjo dėl to, kad norėjo prašnekti teisingai. Na, ir aš perfekcionistė. O dabar nei AWAP gerai dirbu, nei būnu gera motina. Darbe nuolat neįspėjusi pasiimu išeiginių, ir leidiniai atsilieka nuo grafiko. O Kevinas atsibunda ir nė nenutuokia, kas šiandien juo rūpinsis, motina ar kokia beviltiška samdinė, kuri savaitės pabaigoje spruks kaip akis išdegusi. Žinai, W & P tai gali būti net į naudą. Įnešime naujo požiūrio, šviežių minčių. Galbūt serijoje mano balso per daug.

– Tavo balso , – siaubas ir nuostaba, – per daug?

– NYNY NYNY ? NY NY?

– Kevinai, liaukis! Gana. Leisk mamynei ir tėveliui pasikalbėti…

– NYny, NYny!.. NyNY!..

– Rimtai, Kevinai, liaukis čia nyniuoti, arba eisim namo.

– Ny NY, nynyny, nyny ny nynyny nyny nyny ny NY!

Nežinau, kodėl grasinau jį išsivesti, nors jis nerodė nė menkiausio noro pasilikti. Šitaip pirmą sykį patyriau vėliau chronišku tapusį vargą: kaip nubausti berniuką, kurio abejingumas bet kam, ką kėsiniesi iš jo atimti, prilygsta dzen ramybei.

– Eva, nuo to tik dar blogiau…

– O kaip tu siūlai jį užčiaupti?

– Ny ny NY nyny ny ny ny nyyyyyyy?

Šleptelėjau jam. Neskaudžiai. Jis atrodė patenkintas.

– Kur tokių gudrybių išmokai? – niūriai paklausei tu. Tai tikrai buvo gudrybė: per visą pokalbį šitas sakinys buvo pirmasis, neišverstas į nyniavimą.

– Franklinai, jis triukšmavo. Žmonės pradėjo žiūrėti.

Dabar Kevinas ėmė inkšti. Mano galva, jo ašaros buvo truputį pavėluotos. Manęs jos nesujaudino. Neguodžiau jo.

– Jie žiūri todėl, kad tu jam trenkei, – pusbalsiu pratarei tu, paimdamas sūnų ir pasisodindamas ant kelių, nes inkštimas jau ėmė virsti klyksmais. – Taip nebedaroma, Eva. Bent jau čia. Man regis, įstatymas draudžia, ar panašiai. Arba turėtų drausti. Tai laikoma užpuolimu.

– Aš šlepteliu savo vaikui ir mane už tai areštuoja?

– Esama konsensuso – kad smurtas nėra būdas išreikšti tai, ką nori pasakyti. Ir visai teisingai, po galais. Daugiau niekada taip nedaryk, Eva. Niekada .

Taigi: aš šlepteliu Kevinui. Tu šlepteli man. Viskas aišku.

– Gal galim eiti iš čia? – šaltai pasiūliau. Kevinas dabar tik pasišniurkščiodamas kūkčiojo, bet tokį decrescendo jis be vargo dar galėtų melžti geras dešimt minučių. Jėzau, juk beveik paglosčiau. Na ir artistas.

Tu pamojai sąskaitos.

– Kažin ar tinkamas kontekstas mano pranešimui, – pasakei tu, servetėle valydamas Kevinui nosį. – Bet ir aš turiu naujieną. Nupirkau mums namą.

Aš kone atšokau.

– Tu nupirkai mums namą. Ne tik suradai, ką norėtum man parodyti. Viskas nutarta.

– Jei nebūčiau suskubęs, jį būtų pagriebęs kas nors kitas. Be to, tu visai tuo reikalu nesidomėjai. Maniau, džiaugsiesi, juk viskas baigta.

– Nieko sau. Kažin kiek galima džiaugtis dėl to, kam nuo pat pradžių nepritariau.

– Mat kaip? Negali pritarti niekam, kas nėra tavo pačios sumanymas. Jei pati asmeniškai nesukurpei PRIEMIESTWAP, tai ir putiesi čia. Sėkmės perskirstant pareigas darbe. Iš prigimties to nesugebi.

Tu palikai daug arbatpinigių. Papildomi trys doleriai, matyt, buvo už tuos pokštus apie apkakotą veidą . Tavo judesiai buvo mechaniški. Mačiau, kad tau skaudu. Šitiek ieškojai to namo, nekantravai, kada paskelbsi didžiąją naujieną, o pats namas tikriausiai tau labai patiko, kitaip nebūtum jo pirkęs.

– Atleisk, – sukuždėjau išeinant, o kiti klientai paslapčiomis varstė mus žvilgsniais. – Aš tiesiog pavargau. Aš džiaugiuosi . Noriu kuo greičiau jį pamatyti.

– Ny ny . Ny nyny nynyny. Ny ny ny ny…

Pagalvojau: Visiems šiame restorane palengvėjo, kad mes išeinam . Pagalvojau: Pasidariau tokia, kokių anksčiau gailėdavausi . Pagalvojau: Ir vis tiek jų gailiuosi .

Labiau negu bet kada.

Eva

2001 M. SAUSIO 1 D.

Mielas Franklinai ,

tebus čia Naujųjų metų pasiryžimas, nes daugybę metų vos tvardžiausi tau neišpyškinusi: to namo negalėjau pakęsti. Vos išvydusi. Ir niekada su juo neapsipratau. Kasryt nubusdavau tarp glotnių jo paviršių, išmaniųjų dizaino ypatybių, suglostytų horizontalių kontūrų, ir visa širdimi jo nekenčiau.

Sutinku, kad Najako apylinkės, apžėlusios mišku ir tiesiai ant Hadsono kranto, buvo parinktos tinkamai. Mano džiaugsmui, tu pasirinkai Niujorko Roklando apygardą, o ne Naująjį Džersį, valstiją, kurioje neabejotinai esama daugybės vietų, malonių gyventi, bet ji skamba taip, kad mane būtų pribaigusi. Pats Najakas buvo rasiškai integruotas ir bent iš pirmo žvilgsnio ne itin prabangus, toks pat mažumėlę aptriušęs kaip Čatamas – tik, priešingai negu Čatamo, jo skurdas ir kuklumas buvo iliuzija, nes jau dešimtmečiais beveik visi naujakuriai maudėsi piniguose. Didžioji gatvė amžinai užkimšta Audi ir BMW, sausakimšos nesuvokiamai brangios fajita užkandinės ir vyno barai, nutriušę dviejų kambarių lentučių namai pakraščiuose kainuoja septynis šimtus tūkstančių – Najako pretenzingumas labiausiai pasireiškė nepretenzingumu. Deja, priešingai negu paties Gladstouno, palyginti naujo miegamojo rajono šiaurėje, kurio mažučiukas miestelio centras – su dujinių gatvės žibintų imitacijomis, horizontalių rąstų tvoromis ir tokiomis verslo įstaigomis kaip Ye Olde Sandwich Shoppe 6 – įkūnijo tai, ką britai vadina „cukraus vata“.