Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Abejoju, ar tuomet kalbėjau taip išraiškingai kaip dabar, bet tikrai pasakiau, kad Telma Korbit buvo moteris, kurios asmeninė kančia virto kitų žmonių kančių laidu. Ir, žinoma, nedžiuginau tavo tėvų perpasakodama visą skambutį, bet mane pačią užplūdo prisiminimai apie visą pokalbį: Telma tučtuojau išreiškė susižavėjimą „narsa“, kurios man tikriausiai prireikę, kad pridėčiau prie ausies ragelį, ir puolė kviesti mane į Denio laidotuves, bet tik jei man pačiai nebūsią per daug skaudu ten ateiti. Prasitariau Telmai, kad galbūt man palengvėtų, jei pati pareikščiau sielvartą dėl jos sūnaus netekties, ir bent sykį suvokiau ne tik daranti, kas priklauso, sakanti, ką reikia. Nei iš šio, nei iš to Telma papasakojo, kad Denis buvo pavadintas pagal restoranų tinklą, viename jų juodu su vyru lankėsi per pirmąjį pasimatymą. Vos jos nepertraukiau, nes atrodė, kad man būtų lengviau kuo mažiau žinoti apie jos berniuką, bet ji aiškiai manė, kad mums abiem bus geriau, jeigu tiksliai žinosiu, ką nužudė mano sūnus. Ji kalbėjo, kad Denis repetavo pavasarinį mokyklos spektaklį, Vudžio Aleno „Negerk vandens!“, o ji padėjusi jam mokytis tekstą. „Mes tiesiog leipdavom juokais“, – pratarė ji. Atsakiau, kad pernai mačiau jį vaidinantį „Tramvajuje“7 ir kad (šiek tiek perlenkiant) jis pasirodė fantastiškai. Ji taip nudžiugo, bent jau dėl to, kad jos berniukas man nebuvo vien statistika, vardas laikraštyje ar kankynė. Tuomet ji pasakė galvojanti, ar nebus man sunkiausia iš jų visų. Aš nesutikau. Pasakiau, kad taip būtų neteisinga; šiaip ar taip, aš bent jau tebeturiu sūnų, o kiti jos žodžiai mane sužavėjo. Ji tarė: „Tikrai? Tikrai tebeturit?“ Aš nieko neatsakiau, bet padėkojau jai už gerą širdį, o tuomet abi paskendome tokiame abipusio dėkingumo tvane – beveik beasmenio dėkingumo vien už tai, kad ne visas pasaulis vien tik bjaurybės, – ir abi pravirkome.

Taigi, kaip pasakojau tavo tėvams, nuėjau į Denio laidotuves. Sėdėjau gale. Buvau apsirengusi juodai, nors šiais laikais laidotuvėse tai nemadinga. O tuomet, sulaukusi eilės pareikšti užuojautą, ištiesiau Telmai ranką ir pasakiau: „Labai užjaučiu mus dėl netekties.“ Taip ir pasakiau, netyčia, liežuvis susipynė, bet maniau, kad būtų dar blogiau pulti taisytis – „tai yra užjaučiu jus “. Tavo tėvams atrodė, kad aš pati nesuprantu, ką šneku. Jie išpūtė akis.

Galiausiai griebiausi logikos. Teisės sistema – taip pat aparatas, ir galėjau papasakoti, kaip jis veikia, lygiai kaip tavo tėvas kadaise man su tiesiog poetiniu polėkiu aiškino, kaip veikia katalizinis konverteris. Pasakiau, kad Kevinui pareikšti kaltinimai, ir jis suimtas be teisės būti paleistas už užstatą, ir vyliausi, kad terminologija, puikiai pažįstama iš televizijos, suteiks paguodos; bet nesuteikė. (Kokia ji būtina, ta kieto stiklo ekrano pertvara. Žiūrovai nenorėtų, kad tie serialai netvarkingai pažirtų į jų namus, kaip nenori, kad iš jų tualetų imtų virsti kitų žmonių nuotėkos.) Pasakiau, kad nusamdžiau geriausią advokatą, kokį tik radau, – žinoma, turėjau galvoje brangiausią. Maniau, kad tavo tėvas pritars; jis ir pats visada pirkdavo, kas brangu. Suklydau.

Jis bukai mane pertraukė:

– O kam?

Nebuvau girdėjusi, kad jis šitaip klaustų apie ką nors pasaulyje. Toks postūmis mane sužavėjo. Jiems negirdint, mudu visada juos išjuokdavome kaip sudžiūvėlius.

– Nežinau, atrodė, kad taip reikia… Kad Kevinas kuo lengviau išsisuktų, matyt, – susiraukiau.

– Tikrai to nori? – paklausė tavo mama.

– Ne… Aš noriu atsukti laiką atgal. Noriu pati niekada nebūti gimusi, jei tik padėtų. Bet to, ko noriu, negausiu.

– Bet juk norėtum, kad jis būtų nubaustas? – nenusileido tavo tėvas. Tiesa, jis neatrodė įniršęs; tam neturėjo jėgų.

Deja, nusikvatojau. Tiesiog niūriai prunkštelėjau. Bet vis tiek tai buvo nemandagu.

– Atleiskit, – paaiškinau. – Bet sėkmės jiems. Aš beveik šešiolika metų stengiausi nubausti Keviną. Tai, ką iš jo atimdavau, jam vis tiek nerūpėdavo. Kažin ką gali padaryti Niujorko valstijos nepilnamečių teismų sistema? Lieps jam eiti į savo kambarį? Mėginau. Jam nerūpėjo niekas nei savo kambaryje, nei ne; koks skirtumas? Ir vargu ar pavyks jį sugėdinti. Tai gresia tik tiems žmonėms, kurie turi sąžinę. Galima nubausti tik tuos, kurie turi vilčių, galinčių žlugti, arba ryšių, galinčių nutrūkti; kurie jaudinasi dėl to, ką apie juos galvoji. Iš tikrųjų galima nubausti tik tuos žmones, kurie vis dėlto yra bent truputį geri.

– Bent jau būtų galima sulaikyti jį, kad daugiau nieko nenuskriaustų, – neprieštaravo tavo tėvas.

Brokuotas gaminys atšaukiamas, pašalinamas iš rinkos. Išdidžiai atsakiau:

– Na, surengta kampanija, kad jis būtų teisiamas kaip suaugęs ir nubaustas mirties bausme.

– O kaip pati jautiesi? – paklausė tavo mama. Dieve brangus, tavo tėvai manęs klausinėdavo, ar kada nors parduosiu Wing and a Prayer akcijas viešai; ar tie gariniai aparačiukai, mano galva, kelnes lygina taip pat gerai kaip lygintuvas. Jie niekada neklausdavo, kaip jaučiuosi .

– Kevinas nėra suaugęs. Bet kai suaugs, ar bus kuo nors kitoks? – (teoriškai galbūt tai skirtingos specializacijos, bet Skerdynės darbovietėje iš tikrųjų tėra Šūviai mokykloje suaugusiesiems). – Tiesą sakant, kartais, – niauriai pažvelgiau pro langą, – ir pati noriu, kad jam skirtų mirties bausmę. Būtų viskas baigta. Bet galbūt taip kratausi atsakomybės.

– Nejau kaltini save, brangioji! – pragydo tavo motina, bet nervingai; jei kaltinu, ji nieko nenori apie tai girdėti.

– Man jis niekada itin nepatiko , Gladise, – tvirtai pažvelgiau jai į akis, kaip motina su motina. – Suprantu, kad tėvai dažnai griežtai sako savo vaikams: „Aš tave myliu, bet ne visada man patinki .“ Bet argi čia meilė? Man regis, iš esmės tai reiškia: „Nesu tau visiškai abejinga – tai yra vis tiek gali mane įskaudinti, – bet negaliu pakęsti tavęs šalia.“ Kas gi norėtų būti šitaip mylimas ? Jei galėčiau rinktis, galbūt vietoj gilaus kraujo ryšio pasirinkčiau būti mėgstama. Kažin ar nebūčiau labiau susijaudinusi, jei ir mano motina būtų apkabinusi mane ir pasakiusi: „Tu man patinki.“ Kažin ar nėra svarbiau tiesiog džiaugtis, kai tavo vaikas šalia.

Padariau jiems gėdą. Be to, padariau būtent tai, dėl ko Harvis jau buvo mane įspėjęs. Vėliau jie abu davė parodymus, ir šios mirtinos prakalbos nuotrupos buvo cituojamos žodis į žodį. Nemanau, kad tavo tėvai turėjo ką nors prieš mane, bet jie buvo sąžiningi Naujosios Anglijos žmonės, o aš nedaviau jiems jokio preteksto mane ginti. Matyt, to ir nenorėjau.

Kai ėmiau čežėti, rodydama, kad ruošiuosi eiti, padėjusi visiškai atšalusią arbatą, jiems, regis, palengvėjo, bet jie vis žvalgėsi vienas į kitą tarsi spirgėdami. Tikriausiai suvokė, kad šios mūsų jaukios arbatėlės nebus dažnos, ir galbūt vėliau vakare, neįstengdami užmigti, jie prigalvos klausimų, kuriuos galėjo užduoti. Žinoma, jie elgėsi širdingai, kvietė mane bet kada juos aplankyti. Tavo motina užtikrino: kad ir kas būtų įvykę, jie vis tiek mane laiko šeimos nare . Dabar toks svetingumas atrodė ne taip nuoširdžiai, kaip būtų atrodęs prieš šešias savaites. Tuomet mintis būti priglaustai bet kokios šeimos atrodė tokia pat patraukli, kaip įstrigti lifte tarp aukštų.

– Dar kai kas, – prie durų tavo tėvas prilietė man ranką ir vėl uždavė tokį klausimą, kokio beveik visą gyvenimą vengė. – Ar supranti kodėl ?