Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Turėjau būti pasirengusi, dažnai ir būnu – apsišarvavusi, budri, kaip dažnai paaiškėja, be jokio reikalo. Bet juk negaliu vilkti pro duris visų šarvų, vos prireikia sutvarkyti kokį paiką menkniekį, be to, kuo Merė dabar galėtų man pakenkti? Ji stengėsi kaip pašėlusi; net padavė mane į teismą. Bet vis tiek širdis nesuvaldomai daužėsi, ir negalėjau išsyk grįžti į pieno skyrių net tuomet, kai supratau vežimėlyje palikusi tą siuvinėtą rankinę iš Egipto su pinigine.

Vien dėl to apskritai neišėjau iš Grand Union . Galiausiai teko spūdinti atgal prie rankinės, tad meditavau, vėpsodama į Campbell’s šparagų ir sūrio sriubos skardinę, tuščiai svarstydama, kad Varholas naujuoju jos dizainu tiesiog pasibaisėtų.

Kai parslinkau atgal, priešas buvo atsitraukęs, ir aš pastvėriau vežimėlį lyg užsiėmusi karjeristė, kuriai reikia skubiai apsimėtyti buities reikalus. Tu tikriausiai pamanytum, kad man toks vaidmuo pažįstamas. Bet aš taip seniai šitaip apie save nebegalvojau, kad buvau įsitikinusi, jog priešais mane eilėje prie kasos stovintys pirkėjai mano nekantrumą palaikė ne dirbančios moters, kuriai laikas – pinigai, valdingumu, o suplukusia, skubia bėglės panika.

Kai iškrausčiau savo margus pirkinius, kiaušinių dėžutė pasirodė lipni, todėl pardavėja ją atidarė. Ak. Merė Vulford mane vis dėlto pastebėjo.

– Visi dvylika! – aiktelėjo mergina. – Paprašysiu, kad atneštų jums kitą dėžutę.

Sulaikiau ją.

– Ne, ne, – pasakiau. – Aš skubu. Bus gerai ir tokie.

– Bet jie visai…

– Bus gerai ir tokie!

Šioje šalyje žmonės lengviausiai tau nusileidžia tada, kai pasirodai truputį trenkta. Pabrėžtinai nuvaliusi brūkšninį kodą nosinaite, ji nuskenavo kiaušinius, tuomet vaipydamasi nusišluostė rankas rankšluosčiu.

– Kačiadurian , – ištarė mergina, kai padaviau jai banko kortelę. Ji kalbėjo garsiai, lyg kitiems eilėje laukiantiems pirkėjams. Buvo vėlyva popietė, tokioj pamainoj ji tikriausiai dirbo po pamokų; maždaug septyniolikos metų, šita mergina galėjo būti Kevino bendraklasė. Žinoma, šiame rajone yra pustuzinis gimnazijų, o galbūt jos šeima ką tik čia atsikraustė iš Kalifornijos. Bet pamačiusi jos žvilgsnį, taip nebegalvojau. Ji dėbtelėjo į mane.

– Kokia įdomi pavardė.

Pati nežinau, kas man užėjo, bet aš nuo viso šito taip pavargau. Ne todėl, kad neturiu gėdos. Priešingai, aš nualinta gėdos, visa gliti nuo jos lyg nuo lipnių kiaušinių baltymų. Tokia emocija niekur neveda.

– Aš vienintelė Kačiadurian visoje Niujorko valstijoje, – pasigyriau ir pastvėriau iš jos kortelę. Ji nutėškė mano kiaušinius į maišelį, o jie varvėjo toliau.

Tad dabar aš namie – ar bent taip juos pavadinkim. Žinoma, tu čia niekada nebuvai, todėl leisk apie juos papasakoti.

Tu labai nustebtum. Labiausiai dėl to, kad nusprendžiau likti Gladstoune, nors kadaise taip spyriojausi apskritai nenorėdama kraustytis į priemiesčius. Bet man atrodė, kad reikia gyventi ten, iš kur galima mašina nuvažiuoti pas Keviną. Be to, kad ir kaip trokštu anonimiškumo, nenorėčiau, kad kaimynai pamirštų, kas esu; norėčiau to, bet tokios galimybės nesuteiktų joks miestelis. Čia vienintelė vieta pasaulyje, kur iki galo juntami mano gyvenimo padariniai, o dabar būti suprastai man daug svarbiau, negu būti mėgstamai.

Sumokėjus advokatams, liko pakankamai trupinių, kad nusipirkčiau nedidelį namuką, bet man patiko nuomos teikiamas neužtikrintumas. Be to, gyvenimas šiame žaisliniame daugiabutyje man atrodė derąs prie mano būdo. Ak, tu tiesiog pašiurptum; jo palaikės presuotų drožlių spintutės prieštarauja tavo tėvo šūkiui: „Svarbiausia – medžiagos.“ Bet man tokia kokybė, kai viskas vos sutverta, yra kaip tik brangi.

Čia viskas nepatikima. Statūs laiptai į antrą aukštą be turėklų, tad lipant į lovą po trijų taurių vyno ima maloniai siūbuoti žemė. Grindys girgžda, pro langų rėmus varva, o visa atrodo trapu ir nepatikima, lyg bet kurią akimirką visas statinys galėtų tiesiog pranykti kaip nevykęs sumanymas. Ant surūdijusių drabužių pakabų nuo nutiesto per lubas elektros laido linguojančios halogeninės lemputės retsykiais blikčioja, ir virpanti jų šviesa sustiprina tą įsijungimo ir išsijungimo jausmą, kuriuo persmelktas mano naujasis gyvenimas. Net vienintelio telefono lizdo viduriai išskobti; mano netvirtas ryšys su išoriniu pasauliu kabo ant dviejų prastai sulituotų laidų ir dažnai nutrūksta. Nors šeimininkas pažadėjo žmonišką viryklę, man iš tikrųjų visai tinka ir kaitlentė – kurios lemputė nedega. Vidinė laukujų durų rankena dažnai lieka rankoje. Kol kas įstengiu įtaisyti ją atgal, bet spynos mechanizmo bigė erzina mane, primindama motiną: negalinčią išeiti iš namų.

Taip pat pripažįstu ir visuotinį savo butuko polinkį panaudoti visus išteklius iki paskutinio trupinio. Šildymas menkas, nuo radiatorių lyg pradvisęs kyla negilus alsavimas, ir nors dar tik lapkričio pradžia, jau įjungiau juos visu pajėgumu. Kai maudausi po dušu, atsuku vien karštą vandenį, be šalto; sušyla tik tiek, kad nedrebėčiau, bet žinodama, kad jokių atsargų nėra, prausiuosi neramiai. Šaldytuvo rodyklė atsukta iki didžiausio šalčio, bet pienas sugyžta per tris dienas.

O interjeras kažkodėl atrodo taikliai pašaipus. Pirmas aukštas išdažytas skubotai, veriamai ryškia geltona spalva, lyg ištepliotas kreidele. Viršuje, miegamajame, ciano spalvos sienos mėgėjiškai nutapšnotos kempine lyg pradinuko piešinys. Šitas virpantis namukas – jis atrodo beveik netikras , Franklinai. Ir aš taip pat.

Tačiau tikiuosi, kad manęs nesigaili; mano intencija visai ne tokia. Jei būčiau norėjusi, būčiau galėjusi susirasti prabangesnį rūmą. Man čia tam tikra prasme patinka. Butas nerimtas, žaislinis. Gyvenu lėlių namelyje. Net baldai keistų dydžių. Valgomasis stalas siekia krūtinę, ir prie jo jaučiuosi lyg mažametė, o staliukas prie lovos, ant kurio pasidėjau šį kompiuterį, tikrai per žemas rašyti – jo aukštis geriausiai tiktų darželinukams vaišintis kokosiniais sausainiukais ir ananasų sultimis.

Galbūt tokia iškreipta, mažvaikiška atmosfera paaiškintų, kodėl vakar nebalsavau prezidento rinkimuose. Tiesiog pamiršau. Viskas aplink mane, regis, vyksta taip toli. O dabar, užuot sudariusi tvirtą atsvarą mano klejonėms, visa šalis, regis, kartu su manim atsidūrė siurrealybėje. Balsai suskaičiuoti. Bet lyg kokiame Kafkos apsakyme, atrodo, niekas nežino, kas laimėjo.

O aš turiu tuziną kiaušinių – tai, kas iš jų liko. Likučius supyliau į dubenį ir išgraibiau lukštus. Jei būtum čia, galbūt suplakčiau mudviem skanios fritatos su pjaustytais pomidorais, kalendromis ir slapta sudedamąja dalimi – šaukšteliu cukraus. O viena suversiu juos į keptuvę, suvelsiu ir lesiu susiraukusi. Bet vis tiek suvalgysiu. Merės poelgis nežinia kodėl, nežinia kuo man pasirodė visai elegantiškas.

Iš pradžių maistu šlykštėjausi. Lankydama motiną Rasine, pažaliavau priešais jos įdarytą dolmą, nors ji visą dieną plikė vynuogių lapus ir vyniojo ėrienos ir ryžių įdarą į dailius ryšulėlius; priminiau jai, kad juos galima užšaldyti. Manhatane, kai skubindavausi pro 57-osios gatvės delikatesų krautuvėlę pakeliui į Harvio advokatų kontorą, nuo aštraus pastrami riebalų kvapo mane net pykindavo. Bet šleikštulys praėjo, o man jo stigo. Kai po keturių ar penkių mėnesių pradėjau justi alkį – net žvėrišką alkį – toks apetitas man pasirodė nemandagus. Todėl ir toliau vaizdavau moterį, praradusią potraukį maistui.

Bet maždaug po metų pripažinau, kad veltui vaidinu. Jei sulysiu kaip lavonas, niekam nerūpės. O kaip kitaip, nejau tu apimsi mano šonkaulius tomis milžiniškomis rankomis, kuriomis reikėtų matuoti žirgų ūgį, ir iškelsi mane į padanges griežtu priekaištu, kurio paslapčia trokšta kiekviena Vakarų moteris: „Tu per daug liekna“?