Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

– Praėjo dveji metai, – kalbėjau. – Aš ilgiuosi tavo tėvo, Kevinai. Vis dar su juo kalbuosi. Net rašau jam, jei patikėsi. Rašau jam laiškus. O dabar jie suversti ant mano stalo, nes nežinau jo adreso. Ir tavo sesutės ilgiuosi – baisiai. Ir tiek kitų šeimų dar labai liūdi. Suprantu, kad žurnalistai, psichoterapeutai, galbūt ir kiti kaliniai nuolat tavęs klausinėja. Bet man niekada nesakei. Todėl prašau pažiūrėti man į akis. Tu nužudei vienuolika žmonių. Mano vyrą. Mano dukrą. Pažiūrėk man į akis ir pasakyk kodėl.

Priešingai negu tada, kai žvilgančiais vyzdžiais pažvelgė į mane pro policijos mašinos langelį, šiandien Kevinas su didžiausiu vargu įstengė pažiūrėti man į akis. Jo žvilgsnis vis sukosi, trumpai pasitikdavo mane, tuomet vėl numirgėdavo prie linksmai išdažytos šlakbetonio sienos. Ir galiausiai pasidavė, nukrypo vos į šalį nuo mano veido.

– Anksčiau maniau, kad žinau, – niūriai pratarė jis. – O dabar nebe.

Nė nesusimąsčiusi ištiesiau ranką ant stalo ir paėmiau jam už rankos. Jis neatsitraukė.

– Dėkui, – pasakiau.

Ar keista, kad jam dėkoju? Iš tikrųjų iš anksto neturėjau jokių nuostatų, koks atsakymas mane tenkintų. Manęs tikrai nedomino pasiaiškinimai, kurie nesuvokiamą jo nusikaltimo didybę sumenkintų iki glausto sociologinio aforizmo apie „susvetimėjimą“ iš Time žurnalo, ar pigaus psichologijos konstrukto, tokio kaip „prieraišumo sutrikimas“, kurį dosniai dalijo jo psichologai Klaverake. Tad likau priblokšta supratusi, kad jo atsakymas visiškai teisingas. Kevinui pažanga yra dekonstrukcija. Į savo paties gelmes jis pasiners tik pirmiausia sau pasirodęs neišsemiamas.

Kai pagaliau atitraukė ranką, kyštelėjo ją į kišenę.

– Klausyk, – pasakė jis. – Aš tau kai ką padariau. Tokią – na – dovanėlę.

Kai ištraukė keturkampę medinę maždaug penkių colių ilgio dėžutę, atsiprašiau:

– Žinau, kad artėja tavo gimtadienis. Nepamiršau. Dovaną atvešiu kitą sykį.

– Nereikia, – atsakė jis, trindamas alyvuotą medį tualetinio popieriaus gumulėliu. – Čia ją vis tiek tuojau atimtų.

Jis atsargiai pastūmė dėžutę per stalą, dviem pirštais prispaudęs dangtelį. Iš tikrųjų ji buvo ne visai keturkampė, o karsto formos, viename šone vyreliai, kitame – mažučiai variniai kabliukai. Jis tikriausiai pagamino ją dirbtuvėse. Žinoma, niauri forma atrodė tipiška. Tačiau pats gestas mane sugraudino, o darbas buvo netikėtai dailus. Jis kadaise man dovanodavo Kalėdų dovanas, bet visada suprasdavau, kad jas nupirkai tu, o kol sėdėjo, nė sykio nieko nebuvo man padovanojęs.

– Labai gražiai padarei, – nuoširdžiai pasakiau. – Ji papuošalams? – ištiesiau ranką į dėžutę, bet jis neatitraukė pirštų.

– Ne! – sudraudė jis. – Tai yra prašau. Kad ir ką darysi. Neatidaryk jos.

Ak. Instinktyviai atšokau. Ankstesnis Kevinas būtų galėjęs pagaminti tokią pat „dovaną“, pašaipiai išklotą rausvu satinu. Bet būtų lengvai ją atidavęs – tvardydamas žiaurų šypsnį, kai naiviai nekantraudama atkabinsiu sagteles. Šiandien jo įspėjimas – neatidaryk – tikriausiai sudarė didžiausią dovanos dalį.

– Mat kaip, – atsakiau. – Maniau, tai brangiausias tavo turtas. Kodėl ją atiduodi? – iškaitau, mažumėlę nustebau, net truputį pasibaisėjau, ir mano balsas buvo kandus.

– Na, anksčiau ar vėliau koks nors čiurka ją pavogs ir iš manęs kvailai pasijuoks – žinai, ji imtų plaukioti kieno nors sriuboje. Be to. Kažkaip atrodė, kad ji visą laiką žiūri į mane. Pasidarė kraupu.

– Ji žiūri į tave, Kevinai. Ir tėvas. Kasdien.

Nudelbęs akis į stalą, jis stumtelėjo dėžutę artyn manęs, tada patraukė ranką.

– Šiaip ar taip, maniau, gal tu ją pasiimk ir, na, galbūt galėtum, supranti…

– Palaidoti, – užbaigiau už jį. Širdis apsunko. Tai buvo milžiniškas prašymas, nes kartu su tamsiai lakuotu jo rankų darbo karstu turėsiu palaidoti daug daugiau.

Iškilmingai sutikau. Kai atsisveikindama jį apkabinau, jis vaikiškai prigludo prie manęs, kaip niekada nepriglusdavo iš tikrųjų būdamas vaikas. Nesu visai tikra, nes jis sumurmėjo į pastatytą mano palto apykaklę, bet norėčiau manyti, kad jis sukuždėjo: Atleisk . Įsidrąsinusi galvoti, kad išgirdau teisingai, ir pati aiškiai ištariau: „ Ir tu man atleisk, Kevinai. Ir tu man atleisk.“

Niekada nepamiršiu, kaip sėdėjau tame civiliniame teisme ir klausiausi, kaip teisėja mažutėmis akių lėliukėmis išdidžiai paskelbė, kad teismas išteisina atsakovę. Juk man turėjo taip palengvėti. Bet nepalengvėjo. Supratau, kad viešai apginta mano motinystė man nieko nereiškia. Net susierzinau. Negi dabar visi eisime namo, o aš jausiuosi išganyta. Priešingai, žinojau, kad grįšiu namo ir jausiuosi kraupiai kaip visada, ir vieniša kaip visada, ir nešvari kaip visada. Norėjau būti apvalyta, bet ant to suoliuko patyriau maždaug tą patį, ką įprastą tvankią, murziną popietę Ganos viešbučio kambaryje: atsukau dušą, ir pasirodė, kad išjungtas vandentiekis. Šis apgailėtinai varvantis rudas vanduo bus vienintelis krikštas, kurį man skyrė teisė.

Vienintelis nuosprendžio aspektas, suteikęs man bent menkiausio pasitenkinimo, buvo tai, kad savo teismo išlaidas turėjau susimokėti pati. Nors Merės Vulford byla teisėjai nepasirodė rimta, aš jai aiškiai nepatikau asmeniškai, o paprasčiausias svarbiausiųjų šalių priešiškumas (paklausk Denio Korbito) gali brangiai kainuoti. Visą teismą supratau, kad atrodau nesimpatiška. Susitvardydavau ir niekada neverkdavau. Nenorėjau tavimi ir Silija naudotis tokiems žemiškiems tikslams kaip atsakomybės vengimas, ir beveik nė nebuvo užsiminta apie tai, kad mano sūnus nužudė ne tik savo bendraklasius, bet ir mano pačios vyrą ir dukrą. Nors žinau, kad jie nenorėjo pakenkti mano gynybai, tavo tėvų parodymai apie mano lemtingai iškalbingą viešnagę Glosteryje buvo tragiški; mes nemėgstame motinų, kurios „nemėgsta“ savo sūnų. Aš tokių motinų irgi nelabai mėgstu.

Sulaužiau pačia primityviausią taisyklę, išniekinau patį švenčiausią ryšį. Jei būčiau gynusi Kevino nekaltumą, nors kalnai įrodymų liudija priešingai, jei būčiau smerkusi jo „kankintojus“, kad jį prie to privedė, jei būčiau tikinusi, kad ėmęs gerti prozaką „jis pasidarė neatpažįstamas“, – na, garantuoju, kad Merė Vulford ir tas internetu surinktas gynybos fondas būtų priversti apmokėti mano teismo išlaidas iki paskutinio cento. O mano laikyseną laikraščiai ne sykį pavadino „išdidžia“, ir mano nedraugiški nuosavo kūno ir kraujo apibūdinimai buvo be komentarų perpasakoti, kalbėjo patys už save. Jei motina – tokia ledo karalienė, nėra ko stebėtis, rašė mūsų vietinis Journal News , kad KK tapo blogu berniuku .

Harvis, žinoma, užsiuto ir tučtuojau ėmė kuždėti, kad reikia pateikti apeliaciją. Sumokėti išlaidas yra bausmė, sakė jis. Kur jis nežinos; juk pats ir išrašys sąskaitą. Bet aš pralinksmėjau. Norėjau nuosprendžio, kuris būtų bausmė. Buvau jau ištuštinusi visas likvidžias mūsų atsargas brangiai Kevino gynybai, o Paliseido alėją įkeičiau antrą kartą. Tad iškart supratau, kad teks parduoti AWAP, ir teks parduoti mūsų bjaurų, tuščią namą. Štai kur apsivalymas.

Bet nuo tada – ir visą laiką, kiek rašiau tau šiuos laiškus – apsukau visą ratą, nukeliavau ten pat, kur ir Kevinas. Verkšlendama ir klausinėdama, ar esu kalta dėl Ketvirtadienio , turėjau grįžti atgal, dekonstruoti. Galimas daiktas, kad pats klausimas netikęs. Šiaip ar taip, blaškydamasi tarp išteisinimo ir pasmerkimo, ne tik nusikaliau. Nežinau. Galų gale, nė neįsivaizduoju, ir tas tyras, ramus nežinojimas pats tapo šiokia tokia paguoda. Tiesą sakant, jei nuspręsčiau, kad esu nekalta, arba jei nuspręsčiau, kad esu kalta, koks būtų skirtumas? Jei rasčiau teisingą atsakymą, ar tu grįžtum namo?