Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Aiškiai tai saulė tave apakino. Jis tiesiog moja iškelta ranka. Jis tikriausiai tikisi, nors nieko panašaus nesako – juk, šiaip ar taip, jis paauglys – susitaikyti, kai per pusryčius taip žiauriai, bjauriai užsipuolė tėvą dėl visko, kas šiam brangu. Jam įdomu , kaip veikia Canon , ir tikisi, kad kitą sykį paaiškinsi, ką reiškia „diafragma“. Iš tikrųjų jis labai gėrisi savo tėvo išradingumu, kad pasirinko tokią keistą profesiją, kuri suteikia tiek erdvės kūrybai ir nepriklausomybės. Tiesiog paaugliui berniukui nejauku. Tokio amžiaus jie varžosi tarpusavyje. Jie nori grumtis su tėvais. Bet vis tiek, pirma šitaip siautėjęs, dabar berniukas labai gailisi. Tas įniršio priepuolis buvo melas. Jis brangina visas tas keliones į Pilietinio karo mūšio laukus, bent jau dėl to, kad karą vyrai supranta tarp vyrų, ir jis baisiausiai daug išmoko muziejuose. Kartais vakarais savo kambaryje jis išsitraukia visus tuos rudens lapus, kuriuos judu pernai surinkote Teodoro Ruzvelto tėvonijos kieme ir sudžiovinote tarp Encyclopedia Britannica puslapių. Matydamas jau blunkančias spalvas, jis prisimena, kad visa mirtinga, ypač jo tėvas, ir pravirksta. Pravirksta . Tu to niekada nepamatysi; jis niekada tau nepapasakos. Bet ir nereikia. Matai? Moja? Jis moja, kad atsineštum fotoaparatą. Jis persigalvojo, o kadangi iki autobuso dar liko penkios minutės, jis vis dėlto nori, kad jį nufotografuotum – pradėtum montažą Paliseido Liūtaširdis, kurį pakabinsime fojė.

Toks meistriškas perdirbinys galbūt užtruko vos porą sekundžių, o tada subyrėjo, kaip sustingęs kadras išpampsta pūslėmis ir suplyšta prieš karštą projektorių. Bet jis truko tiek, kad Kevinas spėjo paleisti pirmą strėlę žudikę – galbūt tą, kuri styrojo iš tavo gerklės ir kyšojo iš sprando. Ji tikriausiai perkirto arteriją; žolė lempų šviesoje aplink tavo galvą pajuodo. Kitos trys strėlės – įsmigusi į duobutę tarp tavo krūtinės raumenų, kur mėgdavau padėti galvą, tvirtai įbesta į plačią šokdynės sutvirtintą blauzdą, ir nutįsusi iš tarpukojo, kurio malonumus abu taip neseniai iš naujo atradome, – buvo tik dėl viso pikto, kaip keli papildomi kuoliukai tvirtai pastatytos palapinės pakraščiuose.

Bet vis tiek nepaliauju galvojusi, ar labai skubėjai į tą kalvą – šniokštuodamas, kol paspringai savo krauju. Ne tai, kad ji būtų tau nerūpėjusi, bet galėjai vienu žvilgsniu pastebėti, jog Siliją išgelbėti jau per vėlu. Tai, kad ji nebeklykė, buvo blogas ženklas. O gelbėti savęs galbūt tiesiog nebeturėjai jėgų. Lempų šviesoje apnuoginta, kakle įsmigusios strėlės šešėlio užaštrinta, tavo išraiška – joje buvo toks nusivylimas.

Eva

26 Labai lengvai atidaromos durų rankenos. JAV jos privalomos įrengti gausiai lankomose vietose, kad pro duris galėtų išeiti daug žmonių, pavyzdžiui, kilus gaisrui.

2001 M. BALANDŽIO 8 D.

Brangusis Franklinai ,

nežinau, ar seki tokius dalykus, bet maždaug prieš savaitę kinų karinis lėktuvas virš Pietų Kinijos jūros atsitrenkė į Amerikos žvalgybinį. Kinų lakūnas tikriausiai paskendo, o apgadintas amerikiečių šnipas nusileido Kinijai priklausančioje Hainano saloje. Regis, ne visai aišku, kuris lėktuvas atsitrenkė į kurį. Šiaip ar taip, viskas virto diplomatijos spektakliu, ir dabar Kinija dvidešimt keturis amerikiečių įgulos narius laiko įkaitais – ir ne dėl bet ko, o dėl atsiprašymo. Neturėjau jėgų sekti, kas kaltas, o kas ne, bet man pasirodė įdomu, kad taika pasaulyje (ar bent jau taip kalbama) priklauso vien nuo paprasčiausios atgailos. Kol nebuvau įgijusi šios srities išsilavinimo, galbūt būčiau maniusi, jog tokia padėtis tiesiog kvaila. Na, tiesiog pasakykit „atsiprašau“, jeigu dėl to jie sugrįš! Bet dabar atgailos klausimas stūkso prieš mane pačią, ir manęs nei stebina, nei erzina tai, kad nuo jos gali priklausyti reikšmingi įvykiai. Be to, kol kas šitie Hainano neramumai palyginti paprasti. Daug dažniau pasitaiko, kad atsiprašymas nieko nebesugrąžina.

Be to, pastaruoju metu ir politika man, regis, ištirpo smulkių asmeninių istorijėlių kebeknėje. Kažkaip ja nebetikiu. Yra tik žmonės ir tai, kas jiems nutinka. Net ta sumaištis Floridoje – man joje svarbiausias atrodė žmogus, kuris nuo vaikystės troško tapti prezidentu. Ir prisiartino tiek, kad net pajuto kvapą. Žmogus, jo liūdesys ir troškimas atsukti laiką atgal, vis skaičiuoti ir skaičiuoti, kol žinios pagaliau bus geros – jo įnirtingas neigimas. Panašiai prekybos apribojimai ir būsimi ginklų pardavimai Taivanui man rūpi mažiau, negu tie dvidešimt keturi jaunuoliai svetimame, svetimais kvapais persmelktame pastate, maitinami tuo, kas neprimena išsineštinio kinų maisto, pažįstamo nuo vaikystės, prastai miegantys, įsivaizduojantys, kas blogiausia – kad bus apkaltinti šnipinėjimu ir supus Kinijos kalėjime, kol diplomatai keisis karčiomis communiqués , kurių jiems niekas neleidžia perskaityti. Jaunuoliai, kurie manė trokštantys nuotykių, kol jų patyrė.

Kartais stebiuosi ir savo pačios naivumu jaunystėje – nusivyliau, kad Ispanijoje auga medžiai, puoliau į neviltį, kad kiekviename neištyrinėtame kampelyje esama maisto ir orų. Norėjau keliauti kur nors kitur , maniau. Ilgesingai įsivaizdavau, kad turiu nepasotinamą egzotikos apetitą.

Na, o Kevinas mane atvedė į tikrai svečią šalį. Tuo neabejoju, nes tikrai svetimo krašto apibrėžimas – tai kraštas, kuriame kyla veriamas, nenumaldomas troškimas grįžti namo.

Porą tų smulkių, tikrai svetimų patirčių nutylėjau. O man tai nebūdinga. Prisimeni, kaip kadaise mėgdavau grįžti iš kelionės po užsienį ir padovanoti tau savo kultūrinius trupinius, kasdienius atradimus apie tai, kaip žmonės gyvena kitur, kuriuos padarai tik iš tikrųjų ten nuvykusi, kaip keista smulkmena, kad Tailande duonos maišeliai parduotuvėje užrišami ne kepalo kampe, o viršuje.

Pirmoji nuotrupa, kurią nutylėjau – galbūt paprasčiausiai nuolaidžiavau. Reikėtų geriau apie tave galvoti, nes Kevino žygdarbis aiškiai buvo apgalvotas; kitame gyvenime jis būtų galėjęs sėkmingai rengti, pavyzdžiui, stambias profesines konferencijas – bet ką, kam reikia „stiprių organizacinių savybių ir sugebėjimo spręsti problemas“. Todėl net tu supranti, kad Ketvirtadienis ne atsitiktinai buvo surengtas likus trims dienoms iki jo teisinės pilnametystės. Galbūt Ketvirtadienį jam buvo beveik šešiolika, bet teisine prasme jam tebebuvo penkiolika, o tai reiškia, kad Niujorko valstijoje bus taikomos švelnesnės nuosprendžių gairės, net jei jį užsipultų visu pajėgumu ir teistų kaip suaugusįjį. Kevinas tikrai išsiaiškino, kad įstatymai, priešingai negu jo tėvas, neapvalina .

Tačiau jo advokatas vis tiek surado nemažai įtikimų ekspertų, kurie papasakojo šiurpių medicininių pasakėlių. Paprastai nusiminęs, bet švelnaus elgesio penkiasdešimtmetis ima gerti prozaką, patiria ūmų asmenybės virsmą į paranoją ir silpnaprotystę, iššaudo visą savo šeimą ir nusišauna pats. Kažin ar esi kada griebęsis farmacinio šiaudo? Gerasis mūsų sūnelis tiesiog atsidūrė tarp bedalės mažumos, kurios reakcija į antidepresantus būna nepageidautina, tad, užuot palengvinę jo naštą, vaistai panardino jį į tamsą? Nes aš kurį laiką tikrai stengiausi pati tuo patikėti, ypač per Kevino teismą.

Nors tokia gynyba nei visiškai jo neišteisino, nei perdavė psichiatrų priežiūrai, kaip buvo tikėtasi, Kevino nuosprendis gali būti truputį švelnesnis dėl to, kad advokatas suabejojo jo cheminiu stabilumu. Išklausiusi nuosprendį – Kevinas gavo septynerius metus – lauke prie teismo rūmų padėkojau jo advokatui Džonui Godardui. Iš tikrųjų tuo metu nesijaučiau pernelyg dėkinga – septyneri metai dar niekada neatrodė taip mažai, – bet tikrai vertinau Džono pastangas nedėkingame darbe. Ieškodama ko nors konkretaus, kuo galėčiau pasigėrėti, pagyriau išradingą požiūrį į bylą. Pasakiau, kad nebuvau girdėjusi apie tariamą psichozinį prozako poveikį kai kuriems pacientams, kitaip niekuomet nebūčiau leidusi Kevinui jo gerti.