Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Įsivaizduodama patenkintą, nepermaldaujamą ramybės išraišką, kurią regėjau pro policijos mašinos langą, suvirpėjau ir rankomis užsidengiau veidą.

– Ne. Prašau, nereikia, – maldavau ir jaučiausi siaubinga bailė. Tikriausiai priminiau Siliją, laibu balseliu maldaujančią neversti maudytis, kai vonios kanalizacijos angoje dar tūno tas tamsus, lipnus siaubas. – Prašau neversti manęs. Prašau, ne. Negaliu į jį žiūrėti.

– Tuomet galbūt bus geriausia, jeigu tiesiog važiuosit namo.

Kvailai pažvelgiau į jį. Kaip gėda, aš nuoširdžiai maniau, kad mane uždarys į kalėjimą.

Galbūt tiesiog norėdamas užpildyti nejaukią tylą, kol vėpsojau į jį, jis švelniai pridūrė:

– Kai gausime orderį, turėsime apieškoti jūsų namus. Tikriausiai rytoj, bet nesijaudinkit. Mūsų pareigūnai elgiasi labai pagarbiai. Mes nesuversim namų.

– Dėl manęs galit juos nors ir sudeginti, – atsakiau. – Nekenčiu tų namų. Iškart jų nekenčiau…

Juodu susižvalgė: isterija . Ir išprašė mane pro duris.

Išleista – negalėjau tuo patikėti – į automobilių aikštelę niūriai praėjau savo mašiną, iš pradžių gretoje jos nepažinusi; viskas dabar jau senajame mano gyvenime atrodė svetima. Buvau priblokšta. Kaip jie galėjo tiesiog mane paleisti? Net pačioje pradžioje tikriausiai pradėjau justi stiprų poreikį būti apkaltinta, laikoma atsakinga. Vos tvardžiausi neėmusi belsti į nuovados duris ir prašytis, kad leistų nakvoti kameroje. Juk man ten vieta. Buvau įsitikinusi, kad vienintelis guolis, kuriame tą naktį būčiau įstengusi ramiai miegoti, būtų pigus, gumbuotas čiužinys ir šiurkšti valdiška patalynė, o vienintelė lopšinė, galinti mane užmigdyti, – batų girgždėjimas ir tolumoje žvangantys raktai.

Tačiau radusi mašiną keistai apsiraminau. Nuščiuvau. Pasidariau metodiška. Kaip Kevinas. Raktai. Šviesos. Saugos diržas. Valytuvai su pauzėmis, nes tvyro migla. Protas apmirė. Lioviausi kalbėtis su savim. Namo važiavau labai lėtai, sustodavau prie geltonos šviesos, visiškai sustabdydavau mašiną sankryžoje, duodama kelią, nors mašinų nebuvo. O kai įsukau į mūsų ilgąjį įvažiavimą ir pastebėjau, kad nedega nė viena šviesa, nesusijaudinau. Nenorėjau.

Pastačiau mašiną. Tavo visureigis buvo garaže. Judėjau labai lėtai. Išjungiau valytuvus ir šviesas. Užrakinau mašiną. Įsidėjau raktus į egiptietišką rankinę. Stabtelėjau ir pagalvojau, ar nėra kokio nors kasdienio reikaliuko, kurį turėčiau sutvarkyti prieš eidama vidun; paėmiau lapą nuo valytuvo, pakėliau garaže nuo grindų tavo šokdynę ir pakabinau ant kabliuko.

Kai uždegiau šviesą virtuvėje, pagalvojau, kad tau visai nebūdinga palikti visus taukuotus pusryčių indus. Dešrelės keptuvė statmena riogsojo džiovyklėje, bet prancūziško skrebučio – ne, o dauguma lėkščių ir sulčių stiklinių dar stovėjo ant spintutės. Ant stalo draikėsi Times puslapiai, nors išnešti laikraštį į stirtą garaže kiekvieną rytą buvo vienas iš įkyrių tavo švaruoliškų įpročių. Įjungusi kitą šviesą, iškart pamačiau, kad nieko nėra valgomajame ir svetainėje; štai kuo geras namas be durų. Vis tiek apėjau kiekvieną kambarį. Lėtai.

– Franklinai! – šūktelėjau. – Silija!

Nuo mano balso darėsi nejauku. Jis buvo toks menkas ir skardinis, o neatsiliepė niekas.

Eidama koridoriumi, stabtelėjau prie Silijos kambario ir tik vargais negalais prisiverčiau įeiti. Ten buvo tamsu. Lova tuščia. Tas pats ir mūsų miegamajame, voniose, terasoje. Nieko. Tuščia. Kur jūs? Ar išėjote manęs ieškoti? Aš turėjau mobilųjį. Tu žinojai numerį. Ir kodėl nevažiavote visureigiu? Ar čia žaidimas? Judu su Silija kikendami slepiatės spintoje. Būtent šįvakar sugalvojote pažaisti?

Namas buvo tuščias. Mane apėmė regresyvus, ūmus troškimas paskambinti mamai.

Apėjau jį dusyk. Nors kambarius jau buvau tikrinusi, antrąjį kartą tik dar labiau virpėjau. Atrodė, kad namie kažkas yra, svetimas, įsibrovėlis, ir aš jo tiesiog nematau, nes jis seka man įkandin, slapstosi už spintelių, rankose gniauždamas kapoklę. Pagaliau tirtėdama grįžau į virtuvę.

Ankstesni savininkai tas kiemo lempas tikriausiai pastatė ketindami rengti prabangius vakarėlius sode. Mes vakarėlių sode nerengdavome ir tas lempas įjungdavome retai, bet žinojau, kur jungiklis: į kairę nuo sandėliuko, greta stumdomųjų stiklinių durų į kiemo šlaitą. Ten stovėdavau ir žiūrėdavau, kaip judu su Kevinu mėtote beisbolo kamuoliuką, ir ilgėdavausi, jausdavausi pamiršta. Panašiai jaučiausi ir dabar – pamiršta. Lyg būtumėte surengę labai sentimentalią šeimos šventę, o manęs nepakvietę. Tikriausiai gerą pusę minutės laikiau ranką ant jungiklio, kol pagaliau jį paspaudžiau. Jei reikėtų iš naujo paspausti, palaukčiau dar ilgėliau. Daug sumokėčiau už kiekvieną savo gyvenimo akimirką be to vaizdo.

Kalvos viršuje nušvito šaudymo taikinys. Netrukus suprasiu, kaip pašmaikštavo Kevinas, kai per pietus paskambino į Lamontą ir pasakė Robertui nevažiuoti pasiimti Silijos iš mokyklos, nes ji „prastai jaučiasi“. Nugara į taikinį stovėjo Silija – pasitempusi, rami ir patikli, lyg susiruošusi žaisti „Vilių Telį“.

Kai atlapojau duris ir nulėkiau šlaitu aukštyn, skubėjau neracionaliai. Silija gali palaukti. Jos kūną prie taikinio laikė penkios strėlės, lyg smeigtukai pritvirtinusios liemenį – tarsi perkreiptą autoportretą klasės skelbimų lentoje. Kai klupčiojau artyn, šaukdama ją vardu, ji man groteskiškai mirktelėjo, atlošusi galvą. Nors prisimenu, kaip tą rytą įdėjau stiklinę akį, dabar jos nebuvo.

Kai ką žinome visa savo esybe, daug apie tai nė negalvodami, bent jau tuo nejaukiu žodiniu tarškėjimu minčių paviršiuje. Taip ir buvo; žinojau, ką dar rasiu, pati sau tiesiai to nesukonkretinusi. Tad kai klupinėdama prie taikinio užkliuvau už kažko, kyšančio iš krūmų, man galbūt pasidarė bloga, bet nenustebau. Iškart pažinau kliūtį. Juk tiek sykių pirkau Stove batus Banana Republic .

Ak, mano mylimasis. Galbūt man per daug reikia papasakoti sau istoriją, bet jaučiuosi priversta kokia nors gija susieti šiaip jau beprasmiškai apšnerkštą kiemą ir visa, ką geriausia turi žmogus, už kurio ištekėjau.

Kadangi iki išėjimo į mokyklą liko geros dvidešimt minučių, tu išleidai vaikus pažaisti. Tau tikriausiai net buvo smagu, kad bent sykį juodu šėlioja sykiu – bendrauja . Tu pervertei Times , nors ketvirtadienio priedas buvo Home , tavęs jis nebūtų sudominęs. Todėl pradėjai tvarkyti pusryčių indus. Išgirdai klyksmą. Neabejoju, tučtuojau išlėkei pro stumdomąsias duris. Puolei jo link iš kalvos apačios. Buvai tvirtas vyras, net ir sulaukęs penkiasdešimties, vis dar keturiasdešimt minučių kasdien šokinėdavai per šokdynę. Kad išverstų iš kojų tokį kaip tu, reikėjo nemažai. Ir beveik pasiekei jį – vos keli jardai iki viršūnės per strėlių lietų.

Tad štai kokia mano teorija: manau, tu stabtelėjai. Lauko terasoje išvydęs mūsų dukrą, prismeigtą prie taikinio strėle krūtinėje, o pirmagimiui pasisukant ant pakylos ir nusitaikant į savo tėvą strėle iš dovanoto per Kalėdas arbaleto, tu tiesiog nepatikėjai savo akimis. Juk yra toks dalykas kaip geras gyvenimas. Įmanoma būti geru tėčiu, negailėti savaitgalių, iškylų ir pasakų prieš miegą ir šitaip užauginti padorų, tvirtą sūnų. Čia Amerika. O tu viską padarei teisingai. Ergo , šito būti negali.

Tad vieną mirtiną akimirką tas visagalis įsitikinimas – tai, ką tu norėjai matyti, – lemtingai užstojo tau vaizdą. Galimas daiktas, tavo smegenų pusrutuliai net įstengė pertvarkyti vaizdą, permiksuoti garso takelį: Silija, gražutė, linksmutė Silija, mieloji Silija, visada įžvelgianti, kas geriausia, vėl sveika ir linksmai plevena pavasario vėjyje auksiniais plaukučiais. Ji ne klykia, ji juokiasi. Ji krykštauja iš juoko. Vienintelis tikslas, dėl kurio paslaugioji Kevino Penktadienė galėtų stovėti priešais taikinį, yra ištikimai surinkti brolio iššaudytas strėles – ak, Franklinai, ji taip ir padarė. O tavo gražuolis sūnus jau šešerius metus treniruojasi šaudyti iš lanko. Brangiai mokami profesionalai jį uoliai primokė, o saugumą jis puikiai išmano. Jis niekada nenukreiptų užtaisyto arbaleto žmogui į galvą, ypač savo tėvui.