Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Tačiau mąsčiau apie tai, kad daugumai žmonių tarp įsivaizduoto su visomis smulkmenomis nusikaltimo ir jo vykdymo tikrovėje kyla kieta, neperžengiama kliūtis. Tai ta pati vientisa plieninė siena, kuri iškyla tarp peilio ir mano riešo, kai mane labiausiai prispaudžia sielvartas. Tad kaip Kevinas galėjo pakelti arbaletą, nutaikyti jį į Loros krūtinkaulį, o tada iš tikrųjų, laike ir erdvėje, paleisti strėlę? Tenka manyti, kad jis sužinojo tai, ko sužinoti aš niekada nenorėčiau. Kad kliūties nėra. Kad kaip mano kelionės arba šitas absurdiškas planas iš dviračių spynų ir kvietimų ant mokyklos laiškų popieriaus, paleisti pačią strėlę taip pat galima sutraukius veiksmą į paprastas sudedamąsias dalis. Galimas daiktas, kad paspausti arbaleto ar šautuvo gaiduką yra ne didesnis stebuklas, negu paimti stiklinę vandens. Bijau, kad peržengti ribą į tai, kas „nesuvokiama“, gali būti ne didesnis sportas, negu peržengti paprasto kambario slenkstį; ir tai, jei nori, yra visa gudrybė. Paslaptis. Kaip visada, paslaptis yra tai, kad paslapties nėra. Jam tikriausiai beveik norėjosi kikenti, nors tai ne jo stilius; tie Kolumbaino vaikai tikrai kikeno. O kai supranti, kad niekas negali tavęs sulaikyti – kad kliūtis, kuri atrodė tokia neperžengiama, yra tik išsigalvota – tikriausiai įmanoma žengti per ją pirmyn atgal, šūvis po šūvio, lyg nepavojingas mažylis būtų nubrėžęs liniją ant kilimo, kurios tau peržengti negalima, o tu jį erzindamas vaikštai per ją pirmyn atgal, tarsi šoktum šaipydamasis.

Vis dėlto pabaiga labiausiai neduoda man ramybės. Nerandu parankių metaforų.

Jei atrodo sunku patikėti, kad niekas neatsiliepė į pagalbos šauksmus, sporto salė izoliuota, o užsilikusieji mokykloje, kurie vėliau prisipažino girdėję klyksmus ir šūksnius, visai suprantamai manė, kad vyksta triukšmingas sporto renginys ar rungtynės. Nebuvo girdėti išdavikiško šautuvo pokšėjimo. O lengviausiai tokį abejingumą galima paaiškinti tuo, kad nors man ilgokai užtruko papasakoti, skerdynės truko ne ilgiau negu dešimt minučių. Bet jei Keviną apėmė kokia nors pakitusi psichikos būsena, ji turėjo būti daug pastovesnė.

Sovetas neteko sąmonės, tikriausiai dėl to ir liko gyvas. Kadangi Džošua nejudėjo, jo kūnų tvirtovė buvo sistemingai aplaidyta strėlėmis, kurios pribaigs Peliūkštį Fergiusoną. Pagalbos šūksniai ar skausmo dejonės toliau prie sienos nutilo po papildomų šūvių. Jis neskubėjo, Franklinai – ištuštino abu kibirus, kol ta suglebusių aukų greta pasišiaušė lyg dygliakiaulių šeimynėlė. Bet dar kraupesnė už šią nesudėtingą šaudymo treniruotę – jo aukų nebegalėjai laikyti judančiais taikiniais – buvo jos pabaiga. Nušauti žmones iš arbaleto yra netikėtai sunku. Kevinas tai žinojo. Tad laukė. Kai pagaliau be dvidešimt šešios vakaro apsaugininkas užsuko užrakinti salės, sutriko išvydęs Kryptonite spyną ir pažvelgė pro durų plyšį, už kurio visa raudonavo, Kevinas laukė. Kai atvyko policija su tais milžiniškais, bet niekam tikusiais pjūklais (kurie nuo grandinės tiesiog atšipo), ir kai galiausiai jiems teko susirasti elektrinį metalo pjūklą, kuris džeržgė ir spjaudėsi kibirkštimis – o visa tai užtruko – Kevinas susikėlė kojas ant balkonėlio turėklo ir laukė. Ta ilga interliudija tarp paskutinės strėlės ir pagaliau pro fojė duris prasiveržusio specialiosios paskirties būrio net galėjo būti laikoma tokiu dyku laiku, apie kurį jam, šešiamečiui, pasakojau, kad džiaugtųsi turėdamas knygą.

Lora Vulford ir Deina Roko žuvo nuo pačių strėlių sužeidimų. Zigis, Peliūkštis, Denis, Grierė, Džefas, Migelis ir valgyklos darbuotojas mirtinai nukraujavo, lašas po lašo.

(2001 M. BALANDŽIO 6 D. – TĘSINYS)

Kai iššokau iš mašinos, aikštelėje jau knibždėjo greitosios pagalbos ir policijos automobilių. Jos pakraštyje driekėsi geltona juosta. Kaip tik temo, ir susirūpinusius greitosios pagalbos medikus apšvietė pamėkliškai mirgančios raudonos ir mėlynos lempos. Į aikštelę buvo nešami vieni neštuvai po kitų – net pašiurpau; jiems galo nebuvo matyti. Tačiau net tokiame sąmyšyje pažįstamas veidas švyti ryškiau už gelbėtojų mašinas, ir žvilgsniu aptikau Keviną per kelias sekundes. Mane apėmė klasikiniai prieštaringi jausmai. Nors sūnus man kėlė problemų, vis tiek palengvėjo, kad jis gyvas. Bet neturėjau prabangos džiaugtis savo sveikais motiniškais instinktais. Iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad jis ne žygiuoja, o yra vedamas taku iš sporto salės policininkų būrio, ir vienintelė priežastis, kodėl rankas jis laikė už nugaros, o ne kaip visada tabalavo jomis, buvo tai, kad pasirinkimo jis neturėjo.

Man sukosi galva. Staiga šviesos mašinų aikštelėje išsisklaidė į beprasmes dėmes, kaip raštai po akių vokais, kai jas pasitrini.

– Ponia, deja, turit palikti šią vietą…

Tai buvo vienas iš pareigūnų, kurie išdygo prie durų po nuotykio perėjoje, stambesnis, ciniškesnis iš jų. Jie tikriausiai mato gausybę išpūstakių tėvų, kurių mielieji nusikaltėliai kilę „iš geros šeimos“, nes mano veido, regis, nepažino.

– Jūs nesuprantate, – atsakiau ir pridūriau sunkiausią kada nors išsakytą ištikimybės pareiškimą. – Tai mano sūnus .

Jo veidas apsiniaukė. Prie tokios išraiškos dar įprasiu; prie jos ir prie tos sutirpusios „ak, tu vargšele, nė nežinau, ką pasakyti“, o ji dar baisesnė. Bet dar nebuvau jai atspari, ir kai paklausiau, kas nutiko, iš titnago jo akyse supratau: kad ir už ką dabar esu netiesiogiai atsakinga, tai labai baisu.

– Yra aukų, ponia, – tepaaiškino jis. – Verčiau atvažiuokit į nuovadą. Nuvažiuokit 59-uoju iki 303-iojo ir išsukit į Orindžbergo kelią. Įėjimas iš Rotušės gatvės pusės. Manyčiau , dar nesate ten buvusi.

– Ar galiu… su juo pasikalbėti?

– Paklauskit štai to pareigūno, ponia. Su kepure? – ir jis nuskubėjo šalin.

Braudamasi prie policijos mašinos, ant kurios užpakalinės sėdynės policininkas įgrūdo mūsų sūnų, viena ranka prilaikydamas viršugalvį, buvau priversta kartoti ir vis labiau nuvargusi aiškinti, kas aš esu, daugybei pareigūnų. Pagaliau supratau Naujojo Testamento pasakojimą apie šventąjį Petrą ir kodėl jis trissyk išsižadėjo visų atstumtojo, užpulto linčiuojančios minios. Man atsikalbinėti galbūt kilo dar didesnė pagunda negu Petrui, nes, kad ir kuo jis save laikė, tas berniukas tikrai nebuvo išganytojas.

Pagaliau prasibroviau iki Orindžtauno policijos mašinos, ant kurios šono draugiškas užrašas „Partnerystė su bendruomene“ man nebegaliojo. Žvelgdama pro užpakalinį langelį, nieko nemačiau, nes stikle mirgėjo atspindžiai. Tad pridengiau jį ranka. Jis neverkė ir nenunarino galvos. Jis atsigręžė į langelį. Be vargo pažvelgė man į akis.

Maniau surikti: Ką tu padarei? Bet banalus šūksnis būtų savanaudiškai retoriškas, puikavimasis motinišku nepritarimu. Visas smulkmenas netrukus sužinosiu. Ir neįsivaizdavau pokalbio, kuris neatrodytų absurdiškas.

Tad žvelgėme vienas į kitą tylomis. Kevino veidas buvo santūrus. Jame dar šmėsčiojo ryžto likučiai, bet jo vietą jau užėmė tyki, patenkinta ramybė gerai atlikus darbą. Jo akys buvo keistai skaidrios – nesutrikusios, beveik taikios – ir pažinau jose to ryto tyrumą, nors pusryčiai jau atrodė lyg buvę prieš dešimt metų. Tai buvo svetimasis sūnus, berniukas, nusimetęs nuvalkiotą, nerangią Tai yra ir Turbūt priedangą ir įgijęs tvirtą, aiškią žmogaus, turinčio misiją, laikyseną.

Jis buvo savimi patenkintas, iškart pamačiau. Ir daugiau nieko žinoti man nebereikėjo.