Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Liudininkų parodymai visada garsėja chaotiškumu, ypač iškart po įvykio. Jo vietoje karaliauja klaidinga informacija. Tik vėliau įvedama tvarka. Užtat vos paspaudusi kelis klavišus, dabar galiu perskaityti internete įvairiausių mūsų sūnaus tos dienos veiksmų versijų, kurios susidėsto į šiokią tokią chronologiją. Kai įsijungusi radiją atlėkiau į mokyklos automobilių aikštelę, man buvo prieinamos tik kelios to pasakojimo nuotrupos, bet prieš mane veriasi metų metai kontempliatyvių refleksijų, per juos galėsiu mėgėjiškai rinkti šią dėlionę visai kaip pats Kevinas, kurio laukia dar daug metų prastai aprūpintose medžio dirbtuvėse, ten jis galės dildyti, šlifuoti ir gludinti savo pasiteisinimus.

Laiškų popieriaus mokyklos paprastai nelaiko karalystės raktais, ir abejoju, ar jis būna užrakintas. Kad ir kaip jis jo gavo, per Deinos Roko anglų kalbos pamokas Kevinas klausėsi pakankamai atidžiai, kad išmoktų, jog nuo formos priklauso tonas. Mokyklos laikraščio straipsnyje nevartojamas populiarus slengas, tad ir spausdinant ant mokyklos laiškų popieriaus nedera leistis į nihilistinius žaidimėlius trijų raidžių žodžiais. Užtat oficialus raštas, nusiųstas, pavyzdžiui, Grierei Ulanov – pakankamai iš anksto, atsižvelgiant į netvarkingą Najako pašto tarnybos darbą – atskleidžia tą pačią autentikai jautrią ausį, kurią Kevinas pademonstravo, vaidindamas Roną Hovardą tau ir drovią, susigėdusią auką Alanui Striklandui:

Miela(s) Griere,

Gladstouno gimnazijos darbuotojai didžiuojasi visais savo mokiniais, kurių kiekvienas prisideda prie bendruomenės išskirtiniais savo talentais. Tačiau neišvengiamai kai kurie moksleiviai patraukia mūsų dėmesį, pasižymėdami menuose arba nuveikdami daugiau, negu būtina, kuriant dinamišką ugdymo aplinką. Mokslo metų gale su džiaugsmu apdovanojame už tokį nepaprastą šaunumą.

Pasitaręs su mokytojais ir darbuotojais, sudariau devynių pavyzdingų moksleivių sąrašą, jie atrodo labiausiai verti mūsų naujojo Mokslo ir gabumų šviesos apdovanojimo. Su džiaugsmu tau pranešu, kad esi viena(s) iš tų devynių, išskirta(s) už savo nepaprastus laimėjimus politikos ir pilietinio aktyvumo srityje.

Toliau kviečiame visus MGŠA laimėtojus susirinkti sporto salėje balandžio 8 d., ketvirtadienį, 15.30 val. Tikimės, kad galėsite pradėti rengti programą šventei birželio pradžioje, per kurią jums bus įteikti MGŠ apdovanojimai. Labai tiktų parodyti savo nepaprastus gabumus. Tie, kurie domitės menais, be vargo galėsite parodyti savo sugebėjimus; kiti, kurių talentai labiau akademiniai, galbūt turės pasitelkti kūrybingumą ir sugalvoti, kaip geriausiai pademonstruoti savo laimėjimus.

Nors sprendimas pagrįstas vien laimėjimais, mes stengėmės apdovanoti įvairių lyčių, rasių, etninės kilmės, religijos ir seksualinės pakraipos moksleivius, kad MGŠA deramai atspindėtų mūsų bendruomenės įvairovę.

Galiausiai labai visų prašau kol kas neprasitarti apie tai, kad jums skirtas šis apdovanojimas. Jei išgirsiu pagyrų, administracijai gali tekti paieškoti kito kandidato. Mes labai norėtume įteikti kiekvienam moksleiviui apdovanojimą vien už tai, kad jis ar ji yra nepaprastas žmogus, ir labai svarbu nesukelti nereikalingo pavydo, kol laimėtojai nebus paskelbti viešai.

Visa širdimi sveikinu.

Nuoširdžiai –

Donaldas Bevonsas

Direktorius

Tokie pat laiškai buvo išsiųsti ir kitiems aštuoniems moksleiviams, atitinkamai užpildžius tuščias vietas. Denis Korbitas buvo pagirtas už vaidybą, Džefas Rivsas – už klasikinę gitarą, Lora Vulford už „asmens priežiūrą“, Brajanas Fergiusonas, pravarde Peliūkštis, – už kompiuterinius sugebėjimus, Zigis Rendolfas – ne tik už baletą, bet ir už „tolerancijos kitokiems skatinimą“, Migelis Espinosa – už akademinius laimėjimus ir „turtingą žodyną“, Sovetas Vašingtonas – už sportą, Džošua Lakronskis už „kino studijas“ ir – čia kaltinu Keviną, kad nesusitvardė, – „mintinai išmoktus visus Kventino Tarantino scenarijus“, nors dauguma žmonių į pataikavimą žiūri įtariai. Deina Roko gavo truputį kitokį laišką, jame buvo prašoma pirmininkauti ketvirtadienio susirinkimui ir pranešama, kad ji pati gaus Mylimiausios mokytojos apdovanojimą, ir taip pat, kadangi visi kiti mokytojai irgi esą mylimi, patariama neprasitarti apie apdovanojimą.

Spąstai buvo gerai paspęsti, bet juose galėjo pasitaikyti spragų. Deina Roko galėjo užsiminti apie susirinkimą Bevonsui, kuris būtų pasakęs, kad nieko apie jį nežino, ir viskas būtų žlugę. Ar galime sakyti, kad Kevinui pasisekė ? Ji neužsiminė.

Balandžio 7 dienos vakarą Kevinas nusistatė žadintuvą pusvalandžiu anksčiau negu paprastai ir išsirinko rytui drabužius, su kuriais būtų patogu judėti, tuos pribloškiamus baltus marškinius plevenančiomis fechtuotojo rankovėmis, su kuriais gražiai atrodytų nuotraukose. Aš asmeniškai tokią naktį būčiau prasivarčiusi iš nerimo, bet, kita vertus, aš asmeniškai apskritai nebūčiau sumaniusi tokio groteskiško užmojo, tad galiu tik manyti, jei Kevinui ir nesisekė užmigti, tai nebent iš jaudulio.

Kitą rytą važiuodamas mokyklos autobusu, jis tikriausiai buvo apsikrovęs – tos dviračių spynos kiekviena svėrė po 6,2 svaro– bet Kevinas semestro pradžioje susitarė asmeniškai treniruotis šaudyti, nes šiuo nepopuliariu pomėgiu domėjosi nepakankamai moksleivių, kad būtų rengiamos tikros pamokos. Kiti moksleiviai buvo pratę nekreipti dėmesio, kad jis tempiasi į mokyklą šaudymo reikmenis. Niekas nebuvo taip įsigilinęs į šitą nemėgstamą sporto šaką, ir tai, kad Kevinas vietoj įprasto lanko tempiasi arbaletą, kuris, kaip vėliau nerdamasi iš kailio tikino administracija, apskritai neturėjo būti įsineštas į mokyklą, niekam nesukėlė įtarimų. Nors strėlių jis nešėsi labai daug – net turėjo vežtis jas kelioniniame krepšyje – niekas prie jo nekibo; platus lankstas, kuriuo Keviną apeidavo bendramoksliai aštuntoje klasėje, iki dešimtosios tik dar paplatėjo.

Kaip visada, pasidėjęs šaudymo reikmenis sporto salės sandėliuke, jis nuėjo į visas pamokas. Per anglų kalbą paklausė Deinos Roko, ką reiškia piktadarystė , ir ji tiesiog nušvito.

Jo savarankiška šaudymo treniruotė turėjo vykti paskutinę pamoką, ir – aiškiai pastebėję, koks jis entuziastingas, – kūno kultūros mokytojai nebeprižiūrėdavo, kaip jis laido strėles į pjuvenų taikinį. Užtat Kevinas turėjo sočiai laiko iškraustyti iš sporto salės visus įrenginius – bokso kriaušes, ožius ir storus čiužinius. Suoliukai jau buvo sukelti, o kad niekas jų nejudintų, jis dviem nedidelėmis spynomis su kodais surakino dvi geležines kartis ten, kur susijungia du suoliukai, šitaip jie negalėjo išsiskleisti. Kai baigė tvarkytis, sporto salėje nebeliko visiškai nieko, tik šeši mėlyni kilimėliai – ploni, skirti atsilenkimams daryti – sudėti draugišku rateliu per vidurį.

Jei kas žavisi logistika, čia ji buvo nepriekaištinga. Kūno kultūros pastatas stovi atskirai, už gerų trijų minučių kelio nuo pagrindinio. Į pačią sporto salę yra penki įėjimai – iš berniukų ir mergaičių persirengimo kambarių ir iš reikmenų sandėliuko; antrame aukšte durys veda į nišą, kurioje stovi treniruokliai, o iš jos matyti sporto salė. Tačiau visi tie įėjimai yra pastato viduje. Pastatas neįprastai aukštas, net dviejų aukštų, o langai tik viršuje, nuo žemės nematyti, kas dedasi viduje. Tą popietę nebuvo suplanuota jokių sporto renginių.

Skambutis nuskambėjo trečią valandą popiet, o po penkiolikos minučių tolimas besiskirstančių moksleivių klegėjimas jau rimo. Pati sporto salė buvo tuštut tuštutėlė, bet Kevinas, įsmukęs į berniukų persirengimo kambarį ir nusikabinęs nuo peties pirmąją Kryptonite spyną, vis tiek turėjo žingsniuoti patyliukais. Net visai paprastomis aplinkybėmis jis būna metodiškas, tad galime neabejoti, kad buvo vielute pririšęs prie kiekvienos ryškiai geltonu plastiku aptrauktos spynos tinkamą raktelį. Pervėręs sunkią grandinę per abi dvivėrių durų rankenas, jis ją įtempė. Atsmaukęs apsauginį juodo nailono grandinės dangalą, jis užkabino saulėtąją spyną per vidurinę grandį, užspaudė ją, ištraukė iš skylutės apvalų rakčiuką ir įsikišo į kišenę. Įtariu, jis patikrino duris, kurios dabar prasivėrė tik plyšelį, o toliau nebepasidavė. Tą patį pakartojo mergaičių persirengimo kambaryje, paskui prie įėjimo į sporto salę iš reikmenų sandėliuko, o pro užpakalines jo duris išėjo į sunkumų kilnojimo patalpą.