Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Kai 1999 metų balandžio 8 dieną kaip visada pabudau pusę septynių ryto, dar nereikėjo tos savaitės dienos rašyti kursyvu. Išsirinkau palaidinę, kurią retai dėvėdavau; tu pasilenkei prie manęs, kai ją sagsčiausi, o aš pasakiau, kad gal ir nenoriu to pripažinti, bet rausva spalva man tinka, ir tu pabučiavai man į smilkinį. Tuo metu net menkiausios tavo gerumo apraiškos būdavo labai reikšmingos, ir aš išraudau iš malonumo. Ir vėl tikėjausi, kad galbūt persigalvosi dėl skyrybų, nors nenorėjau tiesiai tavęs klausti ir galbūt sugriauti iliuziją. Pasidariau kavos, tada pakėliau Siliją, padėjau jai nuvalyti ir įsidėti stiklinę akį. Jai vis dar sunkėsi išskyros, ir kartais nuo stiklo ir iš jos blakstienų pašalinti geltonas ašarų liaukų traiškanas užtrukdavo geras dešimt minučių. Nors neįtikėtina, prie ko galima įprasti, man vis tiek palengvėjo, kai stiklinė akis buvo vietoje ir vėl mėlyna, pavandenijusi žvelgė į mane.

Nors Kevinas atsikėlė tris sykius nebudintas, rytas prasidėjo normaliai. Kaip visada pasigėrėjau neseniai atkutusiu tavo apetitu; tu buvai turbūt paskutinis baltaodis anglosaksas protestantas, kuris kasdien per pusryčius valgydavo du kiaušinius, šoninės, dešrelę ir skrebutį. Aš niekada neįstengdavau nuryti daugiau negu kavos, bet labai mėgau rūkytos kiaulienos čirškimą, skrundančios duonos kvapą ir apskritai alkį būsimai dienai, glūdintį tokiame rituale. Vien nuo pastangų, kurias įdėdavai ruošdamas tokią puotą, tavo arterijos turėjo išvalyti bet kokias jos pasekmes.

– Tik pažiūrėk! – aiktelėjau, kai pasirodė Kevinas. Kruopščiai kepinau Silijos prancūzišką skrebutį, kad būtų visai sausas, nes lašelis neiškepusio kiaušinio galėjo pasirodyti glitus . – Kas nutiko, išmetei skalbti visus per mažus drabužius?

– Kartais tiesiog atsibundi, – atsakė jis, kišdamasis plevenančius baltus fechtuotojo marškinius į tas pačias raibuliuojančias juodas viskozines kelnes, kurias vilkėjo Hudson House , – ir diena atrodo šventiška.

Mūsų visų akivaizdoje jis susidėjo penkias Kryptonite spynas su grandinėmis į kuprinę. Maniau, mokykloje rado joms pirkėjų.

– Kevinas atrodo labai gražiai, – droviai pratarė Silija.

– Taigi tavo brolis – širdžių ėdikas, – atsakiau. Ir ar ne tiesa.

Gausiai apibarsčiau skrebutį cukraus pudra ir, pritūpusi prie švelnių šviesių Silijos plaukučių, sumurmėjau:

– Tik nežaisk, nes vėl pavėluosi į mokyklą. Jį reikia valgyti, o ne su juo susidraugauti.

Užkišau plaukučius už ausies ir pabučiavau viršugalvį, o tą akimirką Kevinas dėbtelėjo į mane, dėdamas į kuprinę dar vieną grandinę. Nors į virtuvę įėjo kaip reta energingai, dabar jo akys apsiblausė.

– Klausyk, Kevai! – šūktelėjai tu. – Ar kada tau rodžiau, kaip veikia šitas fotoaparatas? Dar niekam nepakenkė gerai išmanyti fotografiją; man tikrai apsimokėjo. Eikš čia, dar yra laiko. Nežinau, kas tau užėjo, bet mes dar turime keturiasdešimt penkias minutes, – tu pastūmei šalin taukuotą lėkštę ir atidarei fotoaparato krepšį po kojomis.

Kevinas nenoromis prislinko artyn. Šįryt jis atrodė nenusiteikęs aikčioti. Kai tu aiškinai apie apšvietimą ir diafragmą, mane nusmelkė kažkas pažįstama. Tavo paties tėvas, nerangiai reikšdamas intymumą, visada imdavo daug smulkiau, negu kam nors rūpėdavo išgirsti, aiškinti, kaip veikia koks nors prietaisas. Tu nemanei kaip Herbertas, kad išardyti visatos mechanizmą – tai atrakinti visas jos paslaptis, bet paveldėjai polinkį griebtis mechanikos lyg emocinių ramentų.

– Ak, gerai, kad prisiminiau, – dėstydamas pratarei tu. – Noriu kada nors netrukus padaryti fotosesiją, kaip tu šaudai iš lanko. Įamžinti tą plieninį žvilgsnį ir tvirtą ranką ateities kartoms, ką manai? Galėtume padaryti visą fotomontažą fojė: Paliseido Liūtaširdis!

Pliaukštelėti jam per petį turbūt nereikėjo; jis krūptelėjo. Ir tik vieną sekundę suvokiau, kaip mažai mes regėdavome, kas iš tikrųjų dedasi Kevino galvoje, nes tuomet kaukė nukrito, ir jo veidą perkreipė – na, deja, pasišlykštėjimas. Net šitaip trumpai parodęs, kas dedasi jo mintyse, jose tikriausiai nešiojosi ką nors svarbesnio.

– Aha. Tėti , – vargais negalais pratarė jis. – Būtų… šaunu .

Tačiau kaip tik tą rytą mūsų namų paveikslą nusprendžiau regėti šviesiomis spalvomis. Visi paaugliai nekenčia savo tėvų, galvojau, o jei gali tą antipatiją priimti, joje yra kažkas neįkainojamai brangaus. Kai saulė plykstelėjo Silijos plaukuose, kol ši pjaustė skrebutį į absurdiškai mažus kąsnelius, o tu leidaisi išsamiai aiškinti, kokia pavojinga šviesa iš nugaros, Kevinui kirbant iš nekantrumo, mane tokia akimirka lyg iš Normano Rokvelo paveikslų taip sugraudino, kad net pagalvojau, ar nepasilikus tol, kol vaikai išeis į mokyklą, o galbūt net pačiai nuvežti Siliją, o ne leisti tau. O, kad būčiau pasidavusi tai pagundai! Bet vaikams reikalingas pastovumas, nusprendžiau, o jei neaplenksiu rytinių spūsčių, ant tilto pakliūsiu į tikrą velniavą.

– Užsičiaupk! – staiga amtelėjo Kevinas greta tavęs. – Gana! Užsičiaupk!

Visi trys nedrąsiai sužiurome, ko jis staiga taip nekantrauja.

– Man nerūpi , kaip veikia tavo fotoaparatas, – ramiai kalbėjo jis. – Aš nenoriu ieškoti vietų sušiktų produktų reklamai. Man neįdomu . Man neįdomu beisbolas, šalies įkūrėjai ar lemiami Pilietinio karo mūšiai . Aš nekenčiu muziejų, nacionalinių paminklų ir iškylų . Nenoriu laisvu laiku mintinai mokytis Nepriklausomybės deklaracijos ar skaityti de Tokvilio . Negaliu pakęsti Tora, Tora, Tora! kartojimų ar dokumentinių filmų apie Dvaitą Aizenhauerį . Nenoriu svaidyti lėkštės kieme ar eilinį kartą žaisti „Monopolio“ su šniurkščiojančia, apsiseilėjusia, vienaake neūžauga. Man nusišikt ant pašto ženklų , retų monetų ar spalvingų rudens lapų džiovinimo enciklopedijose. Ir man jau seniai gana širdingų tėvo ir sūnaus pokalbių apie tas mano gyvenimo dalis, kurios yra ne tavo reikalas .

Tu atrodei priblokštas. Pažvelgiau tau į akis, tuomet vos pastebimai papurčiau galvą. Aš paprastai neliepdavau tvardytis. Bet mano motinos kartoje garpuodžiai būdavo labai populiarūs. Po mano šeimos legenda tapusio nuotykio, kai madagh reikėjo šluota grandyti nuo lubų, dar vaikystėje išmokau, kad baisiausia, ką galima padaryti, kai tas klebantis apvalus švilpukas leidžia garus, – atidengti puodą.

– Gerai, – įtemptai pratarei tu, vėl kraudamasis objektyvus į krepšį. – Supratau.

Taip pat staiga, kaip pratrūko, Kevinas vėl užsidarė, vėl tapo sukalbamas, neišradingas dešimtokas, kuris rengiasi eiliniams dienos mokykloje vargams. Mačiau, kaip jis neprisileidžia tavo nuoskaudos, dar vieno dalyko, kuris, matyt, jam buvo neįdomus . Maždaug penkias minutes niekas nepratarė nė žodžio, o tuomet pamažu vėl ėmėme vaizduoti paprastą rytą, nė neužsimindami apie Kevino proveržį taip, kaip mandagūs žmonės turi apsimesti neišgirdę, kai kas nors labai garsiai nusiperdžia. Bet kvapas dar tvyrojo, jei ne dujų, tai kordito.

Nors dabar jau skubėjau, su Silija turėjau atsisveikinti dusyk. Pritūpiau ir sušukavau jai plaukus, išrankiojau paskutines traiškanėles iš apatinių blakstienų, priminiau, kokias knygas šiandien reikia pasiimti, o tuomet ilgai, stipriai suspaudžiau glėbyje, bet kai grįžau pasiimti savo daiktų, pastebėjau, kad ji tebestovi ten pat, kur palikau, lyg pakirstomis kojomis, išskėtusi įtemptas rankas, lyg jos būtų užterštos sausapurviu . Tad už pažastų pasiėmiau ją į glėbį, nors jai buvo beveik aštuoneri metai, ir išlaikyti jos svorį mano nugarai buvo nelengva. Ji rankomis apkabino man liemenį, įsikniaubė į kaklą ir pasakė: „Aš tavęs pasiilgsiu!“, o aš atsakiau, kad irgi jos pasiilgsiu, nors nė neįsivaizdavau kaip labai.