Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Galbūt nuliūdintas nepagrįstų Kevino priekaištų ir ieškodamas saugaus prieglobsčio, tu ir pats atsisveikindamas pabučiavai, ne atsainiai pakšteldamas į skruostą, bet karštai, pražiota burna. (Ačiū, Franklinai. Aš tiek sykių mintimis grįžau į tą akimirką, kad atminties ląstelės tikriausiai nubluko ir sudilo lyg mėgstamiausių džinsų audinys.) Anksčiau dvejojau, ar vaikams patinka žiūrėti, kaip bučiuojasi jų tėvai, vienas žvilgsnis į Kevino veidą viską pasakė. Nepatinka.

– Kevinai, šiandien per kūno kultūrą turi asmeninę šaudymo pamoką, tiesa? – priminiau jam, trokšdama patvirtinti, kad viskas normalu, kol vilkausi pavasarinį paltuką. – Nepamiršk pasiimti reikmenų.

– Nesijaudink.

– Be to, sugalvok, ką nori veikti per gimtadienį, – pridūriau. – Liko tik trys dienos, o šešiolika – gana apvalus skaičius, tiesa?

– Iš dalies, – atsainiai atsakė jis. – Ar žinai, kad girnapusė irgi apvali ?

– Tai gal sekmadienį!

– Galiu būti užimtas.

Suirzau, kad jis visada taip apsunkina bet kokį mėginimą gražiai su juo elgtis, bet reikėjo eiti. Pastaruoju metu Kevino nebučiuodavau – paaugliams tai nepatinka, – tad švelniai perbraukiau ranka jam kaktą ir nustebau, kad ji drėgna ir šalta.

– Tu mažumėlę suplukęs. Gerai jautiesi?

– Kaip niekad, – atsakė Kevinas. Jau žengiau pro duris, bet jis šūktelėjo: – Tikrai nenori dar kartą atsisveikinti su Silija?

– Kaip šmaikštu, – atkirtau neatsigręždama ir uždariau duris. Maniau, kad jis iš manęs šaiposi. O dabar suprantu, kad davė man labai protingą patarimą, kurio be reikalo nepaklausiau.

Nė neįsivaizduoju, ką reiškia atsibusti su tokiu siaubingu pasiryžimu. Kai tik mėginu tai įsivaizduoti, matau save, apsiverčiančią ant pagalvės ir murmančią: Kita vertus, kam man to reikia , arba, mažų mažiausiai: Velniop, rytoj . Ir vis rytoj, rytoj. Tiesa, siaubai, kuriuos vadiname „nesuvokiamais“, yra kuo puikiausiai suvokiami, ir nesuskaitoma daugybė vaikų tikriausiai fantazuoja apie kerštą už tūkstantį natūralių sukrėtimų, kuriuos paveldi dešimtokai. Mūsų sūnų išskiria ne vizijos ar net ne aiškūs planai. O pribloškiamas sugebėjimas planą paversti veiksmais.

Perkračiusi mintis, savo gyvenime aptikau tik vieną analogiją, ir tą pačią – baisiai pritemptą: visos tos kelionės į svečias šalis, į kurias leistis širdyje iš tikrųjų nenorėjau. Išsiruošdavau į jas, sutraukydama iš pažiūros milžinišką užduotį į kuo smulkiausias sudedamąsias dalis. Užuot drįsusi praleisti du mėnesius vagių knibždančiame Maroke, drįsdavau pakelti telefono ragelį. Tai ne taip ir sunku. O kai atsiliepdavo priešas, reikėdavo ką nors sakyti, todėl užsisakydavau bilietą, guosdamasi gailestingai teoriškais lėktuvų tvarkaraščiais po tokio pasakiškai ilgo laiko, kad, atrodydavo, jis niekaip neateis. Ir žiū, paštu atkeliauja bilietas: planas virsta veiksmu. Drįsdavau nusipirkti Šiaurės Afrikos istoriją, vėliau drįsdavau susikrauti daiktus. Sutraukyti iššūkiai būdavo įveikiami. O kai išdrįsdavau sėsti į taksi ir nueiti ant pakilimo tako, grįžti būdavo per vėlu. Dideli žygdarbiai yra sudaryti iš daug mažų darbelių, sekančių vienas po kito, ir štai ko tikriausiai griebėsi Kevinas – užsisakė Kryptonite , pavogė laiškų popierių, susikrovė spynas po vieną į kuprinę. Pasirūpini sudedamosiomis dalimis, ir jų suma atsiskleidžia tarsi stebuklas.

O aš pati tą ketvirtadienį – dar vis paprasčiausią ketvirtadienį – buvau užsiėmusi; mus skubino spaustuvės terminai. Tačiau jei pasitaikydavo laisva valandėlė, susimąstydavau apie keistą Kevino protrūkį rytą. Tiradoje reikšmingai stigo tipo, lyg ir ir aš manau , kuriais paprastai būdavo nubarstyta jo įtikinama paprasto paauglio vaidyba. Užuot kūprinęsis, jis stovėjo tiesiai, kalbėjo visa burna, o ne kampučiu. Tikrai jaudinausi, kad jis taip šaltai įskaudino savo tėvą, bet jaunuolis, kuris skelbė tokias griežtas, niekaip nesušvelnintas ištarmes, buvo visai kitoks nei berniukas, su kuriuo gyvenau kasdien. Nejučia tikėjausi, kad vėl susitiksim, ypač tokiu metu, kai šio svetimo sūnaus nuotaika bus palankesnė – vargu ar tai tikėtina, bet ir šiandien to susitikimo laukiu.

Vakare, maždaug penkiolika po šešių, prie mano kontoros kilo bruzdesys, darbuotojai sąmokslininkiškai susibūrė, o aš maniau, kad jie draugiškai ką nors apkalbinėja, prieš išsiskirstydami po darbo dienos. Jau buvau nusiteikusi vakare padirbėti viena, bet Rouzė, matyt, jų išrinktoji atstovė, atsargiai pabeldė į mano duris.

– Eva, – baugščiai pratarė ji. – Tavo sūnus mokosi Gladstouno gimnazijoje, tiesa?

Žinia jau buvo internete.

Smulkmenų trūko: „Šaudynėse Gladstouno gimnazijoje baiminamasi aukų.“ Kiek ir kokių moksleivių nušauta, buvo neaišku. Kaltininkas nežinomas. Žinių pranešimas buvo siutinamai striukas: „Apsaugos darbuotojai“ mokyklos sporto salėje aptiko „skerdynių reginį“, o policija dabar „mėgina ten patekti“. Žinau, kad persigandau, bet visiškai nieko nesupratau.

Tučtuojau paskambinau tau į mobilųjį ir nusikeikiau, kad jis išjungtas; tu labai dažnai taip darydavai, brangindamas netrikdomą vienatvę visureigyje, kai klajodavai po Naująjį Džersį, ieškodamas reikiamos spalvos karvių. Suprasdavau, kad nenori, jog tau skambinėtų Kraft atstovai ar tavo viršininkai iš Medisono aveniu, bet kaip tu nepagalvojai įsijungti jo dėl manęs? Kokia tuomet prasmė turėti tą prakeiktą aparatą? Siutau. Paskambinau namo, bet atsiliepė atsakiklis; buvo labai gražus pavasario vakaras, ir Robertas, be abejo, išsivedė Siliją pažaisti į kiemą. Nuo to, kad neatsiliepė Kevinas, man nusmelkė paširdžius, bet karštligiškai nusprendžiau, kad jis, žinoma, galėjo kur nors išsliūkinti su Leniu Pugu, su kuriuo jis nežinia kaip susitaikė po Pagorski apklausos. Galbūt prekyba vergiškais pasekėjais taip neklestėjo, kad būtų taip paprasta kuo nors pakeisti nusižeminusį pakaliką.

Tad pasičiupau paltą ir nusprendžiau važiuoti tiesiai į mokyklą. Kai ėjau pro duris, darbuotojai žvelgė į mane su pasigėrėjimu, kuris lydi tuos, kurie bent iš tolo susiję su trumpalaikėmis žiniomis America On-Line svetainėje.

Kol lydime mane, bėgančią į garažą prie VW, lekiančią iš miesto ir tučtuojau įstringančią Vest Saido greitkelyje, kai ką išsiaiškinkime. Maniau, kad Kevinas lovelėje spiegdavo iš ore pakibusio įniršio, o ne dėl to, kad būdavo alkanas. Buvau šventai įsitikinusi – kai jis šaipėsi iš „apkakoto“ padavėjos veido, puikiai suprato, kad jai skaudu, ir kad žemėlapius mano darbo kambaryje jis sugadino iš gerai apgalvotos pagiežos, o ne iš nenusisekusio kūrybingumo. Vis dar neabejojau, kad jis tyčia sugundė Violetą nusidraskyti sluoksnį odos nuo beveik viso kūno ir kad sauskelnių iki šešerių metų jam reikėjo ne todėl, kad buvo traumuotas, sutrikęs ar sulėtėjusios raidos, bet dėl to, kad jis atvirai stojo į karą prieš savo motiną. Maniau, kad žaislus ir pasakų knygeles, kurias kruopščiai gaminau, jis naikindavo todėl, kad jie jam buvo brangesni kaip jo paties įžūlaus nedėkingumo ženklai, o ne kaip sentimentalūs niekučiai, ir neabejojau, kad skaičiuoti ir skaityti paslapčia jis išmoko tyčia tam, kad atimtų iš manęs galimybę pasijusti naudinga motina. Nedvejojau, kad tai jis atsuko Trento Korlio dviračio priekinį ratą. Neturėjau iliuzijų, kad maišuočių lizdas į Silijos kuprinę įkrito pats ar kad ji užsiropštė dvidešimt pėdų į mūsų ąžuolą ir nebegalėjo išlipti pati viena; maniau, kad ji nesugalvojo sumaišyti pietums žibalo su tailandietišku kariu ar žaisti „pagrobimą“ ir „Vilių Telį“. Po galais, buvau tikra, kai Kevinas kažką kuždėjo vadinamajai Alisai į ausį per aštuntos klasės šokius, jis tikrai nepagyrė jos suknelės; ir kad ir kaip į Silijos kairiąją akį pakliuvo Liquid-Plumr , buvau mirtinai įsitikinusi, kad jos brolis nagus prikišo ne vien kaip šaunuolis jos gelbėtojas. Kai jis smaukydavosi namie, plačiai atlapojęs duris, tai laikiau įžūliu seksualiniu priekabiavimu – prie savo motinos, – o ne normaliu nevaldomu paauglio hormonų kunkuliavimu. Nors pasakiau Merei, jog Lora turi pakentėti , man visai neatrodė neįtikėtina, kad mūsų sūnus jos trapiai, nusibadavusiai dukrai pasakė, jog ji stora. Man nebuvo jokio klausimo dėl to, kaip aukų sąrašas atsidūrė Migelio Espinosos spintutėje, ir nors prisiėmiau visą atsakomybę už tai, kad paleidau jį savo įmonėje, pomėgis kolekcionuoti kompiuterinius virusus man atrodė paprasčiausiai niekingas ir nesveikas. Ir toliau tvirtai tikėjau, kad Vikė Pagorski buvo teisiama parodomajame asmeniniame Kevino Kačiaduriano klastos teisme. Tiesa, suklydau, kaltindama sūnų už tai, kad 9W kelyje mėtė plytgalius į važiuojančias mašinas, ir prieš dešimt dienų pradingusią brangią nuotrauką iš Amsterdamo laikiau dar viena neprilygstamos savo sūnaus pagiežos auka. Tad, kaip sakiau, visada įžiūrėdavau, kas blogiausia. Bet net mano nesveikas motiniškas cinizmas turėjo ribas. Kai Rouzė man pranešė, kad Kevino gimnazijoje būta žiauraus išpuolio ir kad baiminamasi, jog moksleiviai galėjo žūti, aš jaudinausi dėl jo gerovės. Nė vieną akimirką nemaniau, kad mūsų sūnus – nusikaltėlis.