Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

– Regis, liko tik vienas klausimas, Kevinai – pats svarbiausias. Kodėl tu taip padarei?

Mačiau, kad Kevinas tam rengėsi iš anksto. Jis dramatiškai patylėjo, tuomet trenkė priekinėmis kėdės kojomis į grindis. Pasirėmęs alkūnėmis į kelius, jis nusigręžė nuo Marlino ir kalbėjo tiesiai į kamerą.

– Matot kaip. Atsibundi ir žiūri televiziją, sėdi į mašiną ir klausaisi radijo. Nuvažiuoju į savo menkutį darbelį ar menkutę mokyklėlę, bet apie tai per šeštosios valandos žinias nepraneš, nes žinot ką. Iš tikrųjų nieko nevyksta . Perskaitai laikraštį, o jei mėgsti, paskaitai knygą, o tai tas pats, kaip žiūrėti, tik dar nuobodžiau. Žiūri televizorių visą vakarą, o galbūt išeini pasižiūrėti filmo, galbūt kas nors paskambina, ir gali papasakoti draugams, ką žiūrėjai . Ir žinot, šiais laikais net ėmiau pastebėti, kad žmonės televizoriuje? Televizoriaus viduje ? Jie nuolat ir patys vis žiūri televizorių . Arba romantiniame filme? Ką gi jiems veikti, jei ne eiti į kiną . Visi tie žmonės, Marlinai, – jis linktelėjo pašnekovui. – Į ką jie visi žiūri?

Po nejaukios tylos Marlinas paragino:

– Tai tu pasakyk, Kevinai.

– Į tokius kaip aš , – jis atsilošė ir sukryžiavo rankas.

Marlinas tokiais kadrais tikriausiai džiaugėsi, todėl neketino spektaklio užbaigti. Kevinas įsijautė, atrodė, kad dar tik pradeda.

– Bet žmonės žiūri ne tik į žudikus, Kevinai, – paprieštaravo Marlinas.

– Paistalai , – atsakė Kevinas. – Jie nori pažiūrėti, kaip kas nors nutinka, o aš kruopščiai tyrinėjau: jei kas nors nutinka, tai beveik neišvengiamai būna blogai. Kiek suprantu, pasaulis pasidalijęs į žiūrovus ir žiūrimuosius, publikos vis daugėja, o ką žiūrėti – vis mažėja. Žmonės, kurie apskritai ką nors daro, po galais, tampa nykstančia rūšimi.

– Priešingai, Kevinai, – graudžiai pasakė Marlinas, – pastaruosius keletą metų šitiek daug jaunuolių kaip tu ėmė masiškai žudyti.

– Tai džiaukitės! Jums mūsų reikia! Ką jūs veiktumėt be manęs, kurtumėt dokumentinį filmą apie tai, kaip džiūva dažai? Ką daugiau veikia visi tie žmonės, – jis mostelėjo ranka kameros pusėn, – jei ne žiūri į mane? Nemanot, kad jei būčiau vien tik gavęs A iš geometrijos, jie jau seniai būtų perjungę kanalą? Kraugeriai! Aš už juos nudirbu juodą darbą!

– Bet juk visko tavęs klausinėjo vien dėl to, – raminamai tarė Marlinas, – kad visi suprastume, kaip užkirsti kelią tokiems kolumbainams kitą sykį.

Paminėjus Kolumbainą , Kevino veidas apsiniaukė.

– Aš tik norėčiau aiškiai pasakyti, kad tie du mažvaikiai nebuvo profai. Jų bombos nesprogo, o šaudė jie tiesiog bet kur. Jokio lygio. Mano žmonės buvo rinktiniai. O tų kvėšų palikti filmukai – tikra gėda. Jie nukopijavo mane, ir visa jų operacija aiškiai buvo sukurta vien tam, kad pralenktų Gladstouną…

Marlinas pamėgino tyliai įterpti lyg ir: „Tiesą sakant, policijos duomenimis, Kleboldas ir Harisas ataką planavo mažiausiai metus“, bet Kevinas varė toliau:

– Niekas, nė vienas dalykas visame tame cirke nevyko pagal planą. Nuo pradžios iki galo tai buvo šimtaprocentinis nesusipratimas. Nėra ko stebėtis, kad tie pusgalviai nusišovė – o man pasirodė, kad tai bailu. Pasekmes taip pat reikia patirti savo kailiu. O blogiausia, jie buvo beviltiški vėplos. Paskaičiau ištraukų iš seilėto, snarglėto Kleboldo dienoraščio. Žinot, kokia buvo viena grupė, kuriai tas mulkis norėjo atkeršyti? Tie, kurie mano, kad gali nuspėti orus . Niekaip nesupratau, kas čia per pareiškimas. Ak, ir tik pamanykit – Didžiosios dienos pabaigoje tiedu nevykėliai iš pradžių planavo užgrobti lėktuvą ir trenktis juo į Pasaulio prekybos centrą . To jau per daug!

– Tu, hm, tvirtini, kad tavo aukos buvo „rinktinės“, – pasakė Marlinas, tikriausiai galvodamas: Kas čia dabar? – Kodėl būtent tie moksleiviai?

– Jie kaip tyčia gadino man nervus. Na, jei jau planuoji tokią stambią operaciją, juk ir jūs rinktumėtės pasikėlusius, žydrus ir šlykštynes, kurių negalit pakęsti? Man regis, čia didžiausias privalumas, kai lieki kaltas. Jūs su savo operatoriumi mintat mano laimėjimais lyg siurbėlės, jūs gausit nemenką algą ir būsit paminėtas titruose. O aš turiu sėdėti kalėjime. Turi juk ir man kas nors kliūti.

– Turiu dar vieną klausimą, Kevinai, nors bijau, jau būsi į jį atsakęs, – su tragiška gaida pareiškė Marlinas. – Ar tu gailiesi? Žinodamas tai, ką žinai dabar, jei galėtum grįžti į 1999 metų balandžio 8 dieną, ar vis tiek nužudytum tuos žmones?

– Tik vieną dalyką daryčiau kitaip. Nusitaikyčiau tiesiai į tarpuakį tam kvailiui Lakronskiui, kuris šluojasi pinigėlius iš savo siaubingos nelaimės nuo pat tada. Skaičiau, kad jis vaidins Miramax filme! Užjaučiu kitus aktorius. Jis cituos: Įsijauskime į vaidmenį iš „Bulvarinio skaitalo“ ir vaizduos Harvį Keitelį, o Holivude tokios nesąmonės tikriausiai greitai pabosta. Ir jei jau apie tai prašnekome, noriu pasiskųsti, kad Miramax ir visi kiti turėtų man mokėti kokį nors mokestį. Jie vagia mano istoriją, o aš į ją įdėjau nemažai darbo. Tikriausiai nelegalu ją pasiglemžti nemokamai.

– Bet šioje valstijoje nusikaltėliams įstatymai draudžia gauti pelno iš…

Kevinas vėl atsigręžė į kamerą.

– Mano istorija dabar yra iš esmės viskas, ką aš turiu, ir dėl to jaučiuosi apiplėštas. Bet istorija – daug daugiau, negu turi dauguma žmonių. Jūs visi, kurie žiūrit į mane, klausotės, ką aš sakau, nes aš turiu tai, ko neturit jūs: aš turiu siužetą . Nusipirktą ir apmokėtą. Štai ko jūs visi trokštat, štai dėl ko kimbant prie manęs lyg siurbėlės. Jūs norit mano siužeto. Ir aš jus suprantu, nes žinot ką, ir pats taip jausdavausi. Televizija, kompiuteriniai žaidimai, kinas, kompiuterio ekranas… 1999 metų balandžio 8 dieną aš įšokau į ekraną, aš tapau žiūrimuoju . Nuo tada žinau, kas mano gyvenime svarbiausia. Aš sukūriau gerą pasakojimą. Jis galbūt buvo kruvinas, bet prisipažinkit, jums visiems jis baisiai patiko . Jūs ryte jį prarijot . Šūdas, man turėtų mokėti valstybė. Be tokių kaip aš visa šalis nušoktų nuo tilto, nes vienintelis dalykas televizijoje būtų kokia nors namų šeimininkė, kuri laimi šešiasdešimt keturis tūkstančius dolerių „Kas nori būti milijonierius?“, nes prisiminė prezidento šuns vardą.

Išjungiau televizorių. Daugiau nebegalėjau. Nujaučiau, kad tuojau parodys dar vieną interviu su Telma Korbit, kuriame, be kitko, bus prašoma paremti „Meilės ryžtingiems vaikams“ fondą, jos įkurtą Denio garbei, o aš jam jau paaukojau daugiau, negu galėjau sau leisti.

Žinoma, tie spalvingi teiginiai apie pasyvų stebėjimą šiuolaikiniame gyvenime prieš dvejus metus tebuvo kibirkštėlė Kevino akyse. Klaverake jis turi laisvo laiko, ir tą gudrų motyvą sukalė panašiai, kaip vyresni kaliniai gamina vardinius automobilių numerius. Bet nenoromis tenka pripažinti, kad jo post hoc egzegezėje esama kruopelytės tiesos. Jei NBC nepaliaujamai transliuotų dokumentinius filmus apie jūrinių ūdrų poravimosi ypatumus, žiūrovų smarkiai sumažėtų. Klausydamasi Kevino tirados, nenorom likau priblokšta minties, kokia didelė mūsų rūšies dalis minta saujelės nedorėlių niekingumu, jei ne užsidirba iš to pragyvenimui, tai bent leidžia laiką. Ir ne vien žurnalistai. Darbo grupės, gaminančios kalnus popieriaus apie mažučio pašėlusio Rytų Timoro suvereniteto siekį. Konfliktų studijų katedros universitetuose, pleškinančios nesuskaitomas disertacijas apie ETA teroristus, kurių nesama nė šimto. Kino kūrėjai, susišluojantys milijonus, dramatizuodami vienišų žudikų maniakų medžioklę. Ir tik pagalvok: teismai, policija, Nacionalinė gvardija – kiek valdymo iš tikrųjų reikia vienam procentui neklusniųjų sutramdyti? Jei JAV viena iš labiausiai augančių pramonės šakų yra kalėjimų statyba ir apsauga, visiems staiga atsivertus į civilizaciją, galėtų kilti recesija. Kadangi pati troškau atversti naują lapą , ar tikrai perdėta sakyti, kad KK mums reikalingas? Po sentimentalia priedanga Džekas Marlinas atrodė dėkingas. Jo nedomino jūrų ūdrų poravimosi ypatumai, ir jis buvo dėkingas .