Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Franklinai, aš niekada neįvertinau, kiek jėgų tau kainavo palaikyti regimybę, kad mes apskritai esame laiminga šeima, kurios smulkios, lengvai pamirštamos problemos tik paįvairina gyvenimą. Galbūt kiekvienoje šeimoje yra vienas narys, kuriam skiriamos pareigos sukurti tokią patrauklią pakuotę. Šiaip ar taip, tu staiga atsistatydinai. Vienokiu ar kitokiu pavidalu mes nesuskaitomą begalę sykių šitaip šnekėjomės, iš įpročio ištikimi, kaip kai kurios poros, kas vasarą atostogaujančios ten pat. Bet tokios poros kada nors turi pažvelgti į savo iki skausmo pažįstamą trobelę ir pripažinti vienas kitam: Kitais metais reikia išmėginti ką nors nauja .

Pirštais užspaudei akiduobes.

– Maniau, galėsime ištverti, kol vaikai išsikraustys, – tavo balsas buvo pilkas. – Net maniau, jei ištempsime tiek, galbūt… Bet iki to dar dešimt metų, o tai – per daug dienų. Metus galiu ištverti, Eva. Bet dienų – ne.

Niekada taip sąmoningai visa savo esybe nebuvau troškusi, kad nebūčiau pagimdžiusi sūnaus. Tą akimirką būčiau atsisakiusi net Silijos, be kurios bevaikė penkiasdešimtmetė moteris ištvertų nesigrauždama. Nuo jaunystės, be svajonės ištrūkti iš Rasino Viskonsino valstijoje, visada troškau tik vieno. Gero vyro, kuris mane mylėtų ir būtų ištikimas. Visa kita – pagalbiniai dalykai, priedai, lyg mylios už dažną skraidymą. Būčiau galėjusi gyventi be vaikų. O be tavęs gyventi negalėjau.

Bet teks. Pati sukūriau „kitą moterį“, kuri, kaip tyčia, buvo berniukas. Buvau mačiusi tokius ragus, įstatomus neišeinant iš namų, kitose šeimose, ir keista, kad nepastebėjau jų pas mus. Prieš dešimt metų išsiskyrė Brajanas su Luiza (jam irgi pabodo tas visas jaukumas; per penkioliktųjų jų vedybų metinių vakarėlį ant grindų sudužo marinuotų riešutų stiklainis, ir jį užklupo sandėliuke dulkinantį meilužę), ir Brajanas, žinoma, labiau graužėsi išskirtas su tomis dviem šviesiaplaukėmis lėlytėmis negu su Luiza. Juk neturėtų būti sunku mylėti ir viena, ir kita, bet kažkodėl kai kurie vyrai renkasi; kaip geri investicinių fondų valdytojai, minimizuojantys riziką ir maksimizuojantys portfelio grąžą, jie atsiima viską, ką buvo investavę į žmonas, ir sukiša į vaikus. Kas tai? Ar jie atrodo saugesni, nes jiems tavęs reikia? Nes niekada negali tapti jų buvusiuoju tėvu, kaip aš galiu tapti tavo buvusiąja žmona? Tu niekada iki galo manimi nepasitikėjai, Franklinai. Ankstyvaisiais metais per daug skraidžiau, ir tau niekada nekrito į akis, kad visada pirkdavau bilietą į abi puses.

– Ką nori daryti? – paklausiau. Man sukosi galva.

– Jei pavyks, ištverti mokslo metus. Per vasarą susitvarkyti.

Bent jau dėl vaikų globos nereikės sukti galvos, tiesa? – karčiai pridūrei tu. – Ir tai juk viską parodo.

Tuomet, žinoma, niekaip negalėjome nujausti, kad tau atiteks ir Silija.

– Ar?.. – nenorėjau pasirodyti apgailėtina. – Tu apsisprendei.

– Nebėra ką spręsti, Eva, – niūriai atsakei. – Viskas jau įvykę.

Jei būčiau įsivaizdavusi šią sceną – bet neįsivaizdavau, nes galvoti apie tokius dalykus reiškia jų prašytis – būčiau maniusi, kad sėdėsime iki aušros ir gersime, klausinėdami, kas nutiko ne taip. Bet pajutau, kad greičiau jau atsigulsime anksti. Kaip skrudintuvus ir automobiliukus santuoką verta knebinėti lyg mechanikui tik norint ją prikelti ir priversti vėl veikti; nėra prasmės baksnoti ir tikrinti, kurie laidukai atsijungė, jei paskui aparatą vis tiek išmesi. Maža to, nors maniau, kad verkčiau, pasijutau išdžiūvusi; perkaitintame name mano šnervės net perštėjo, o lūpos trūkinėjo. Tu teisingai sakei, viskas jau buvo įvykę, ir galbūt mūsų santuokos gedėjau visą dešimtmetį. Dabar supratau, kaip jaučiasi nuo senatvės sukvailėjusių žmonių sutuoktiniai, kai uoliai, bukinamai lankyti slaugos namuose funkcionaliai mirusieji iš tikrųjų numiršta. Kulminacinis sielvarto šiurpulys, kalto palengvėjimo virpuliukas. Pirmą sykį, kiek tik prisiminiau, atsipalaidavau. Mano pečiai nusmuko gerus du colius. Atsisėdau į krėslą. Sėdėjau. Galbūt niekada nesu taip sėdėjusi. Neveikiau nieko daugiau, tik sėdėjau.

Taigi kai koridoriaus angoje šmėstelėjęs judesys išblaškė tobulą mūsų natiurmorto sąstingį, man prireikė nepaprastų pastangų pakelti akis ir pasukti galvą. Kevinas tyčia žengė į šviesą. Iš pirmo žvilgsnio supratau, kad jis klausėsi. Jis atrodė persimainęs. Nors mačiau jį tomis šleikščiomis popietėmis pro praviras vonios duris, pirmą sykį po daug metų išvydau jį nuogą. Ak, jis vis dar vilkėjo normalaus dydžio drabužiais kaip posėdyje. Tačiau nebebuvo persikreipęs; stovėjo tiesiai. Sarkastiškas vypsnys pranyko; bruožai atsileido. Pagalvojau, jis tikrai „pribloškiamas“, kaip neva pasakė dramos mokytoja. Jis atrodė vyresnis. Bet labiausiai mane pribloškė jo akys. Paprastai jos būdavo apsitraukusios plėvele lyg neplauti obuoliai – bukos ir žvelgiančios į niekur, nuobodžiaujančios ir karingos, jos manęs neįsileido. Žinoma, retsykiais jose žybteldavo išdaiga kaip už uždarytų metalinių plieno aukštakrosnės durų, aplink kurias retsykiais sužimba raudonas pakraštėlis, iš už kurių lyžčioja liepsnos. Bet kai jis žengė į virtuvę, aukštakrosnės durys plačiai atsivėrė, o už jų buvo nuogi degikliai.

– Noriu gerti, – pareiškė jis, kažkaip sugebėdamas sušnypšti, nors neištarė nė vienos Š, ir nužingsniavo prie kriauklės.

– Kevai, – pasakei tu. – Jei ką nors nugirdai, neimk per daug į širdį. Kai išgirsti ką nors be konteksto, dažnai klaidingai supranti.

– Kodėl manai, kad išgirdau be konteksto? – jis gurkštelėjo iš stiklinės. – Aš ir esu kontekstas.

Jis padėjo stiklinę ant spintutės ir išėjo.

Neabejoju: tą akimirką, tą sunkų gurkšnį, jis ir apsisprendė.

Po savaitės gavome dar vieną laišką iš mokyklos tarybos. Nuo pamokų atleista dar tada, kai tik pasigirdo kaltinimai, Vikė Pagorski visiems laikams bus perkelta į administracines pareigas ir jai daugiau niekada nebus leidžiama tiesiogiai prižiūrėti moksleivių. Tačiau nesant įrodymų, tik berniukų liudijimams, ji nebus visai atleista iš darbo. Toks sprendimas mums abiem pasirodė bailus, nors dėl skirtingų priežasčių. Man atrodė, kad arba ji kalta, arba ne, ir nėra jokio pateisinimo nušalinti nekaltą žmogų nuo darbo, kurį jis aiškiai dievina. Tu piktinaisi, kad ji nebus atleista ir kad niekas iš kitų tėvų neketina kreiptis į teismą.

Kiek įmanoma pabrėžtiniau, kaip tokiam iš esmės blankiam užsiėmimui, paslampinėjęs po namus, Kevinas tau prasitarė, kad jį apėmė depresija. Tu atsakei, kad puikiai supranti. Priblokštas mokyklos tarybos neteisingo pagrūmojimo piršteliu, Kevinas jautėsi pažemintas, todėl, žinoma, jam depresija. Tu ne mažiau tirtėjai, kad jis nujaučia artėjant skyrybas, apie kurias oficialiai pranešti mes nenorėjome, kol tik nebus būtina.

Jis prašė prozako. Sprendžiant iš mano atsitiktinės imties, ne mažiau kaip pusė jo mokyklos moksleivių gėrė vienus ar kitus antidepresantus, nors jis paprašė konkrečiai prozako. Legalūs chemikalai nuotaikai pataisyti man visada atrodė įtartini, ir jaudinausi dėl to, kad šis vaistas garsėja kaip bukinantis; įsivaizduodama savo sūnų dar abejingesnį pasauliui, tiesiog krausčiausi iš galvos. Bet tuo metu taip retai išskrisdavau iš JAV, kad ir aš pripratau prie nuostatos, jog šalyje, kur daugiau pinigų, didesnė laisvė, didesni namai, geresnės mokyklos, puikesnė sveikatos priežiūra ir daugiau nevaržomų galimybių negu bet kur pasaulyje, žinoma, didelė dalis gyventojų kraustosi iš proto nuo sielvarto. Tad nesipriešinau, o psichiatras, į kurį kreipėmės, vaistus saujomis dalijo taip pat mielai kaip stomatologai nemokamus ledinukus.