Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

– Kodėl neatėjai tiesiai pas mane? – paklausei tu.

– Buvo šlykštu! – atsakė jis, susigūžęs ant sėdynės. – Man buvo baisiai gėda dėl to, kas ten įvyko. Apskritai nereikėjo niekam sakyti. Kaip tu galėjai mane versti.

– Priešingai , – tu pasilenkei pro atkaltę. – Kevinai, jei kuris nors tavo mokytojas peržengia ribas, noriu apie tai sužinoti ir noriu, kad apie tai žinotų mokykla. Tau nėra ko gėdytis. Išskyrus nebent tai, kaip renkiesi draugus. Lenis – tikras skiedalas. Galbūt laikykis nuo jo truputį atokiau, šaunuoli.

– Aha, – atsakė Kevinas. – Maždaug kaip nuo Kinijos .

Man regis, visą kelią namo nepratariau nė žodžio. Kai grįžom, palikau tave padėkoti Robertui, kad Silija, neįtikėtina, ramiai užmigo be keturiasdešimt penkių minučių mamos apkamšymo. Nė trupučio netroškau prasižioti, taip, kaip nesinori pradurti nė menkiausios skylutės pripūstame balione.

– Kevai, Triskets sausainiukų? – pasiūlei tu, kai išėjo Robertas. – Gryna druska, bičiuli.

– Ne. Einu į savo kambarį. Išeisiu, kai vėl drįsiu pasirodyti žmonėms. Po kokių penkiasdešimt metų.

Jis susiraukęs išėjo. Priešingai negu išraiškinga kitų kelių savaičių melancholija, dabar jo slogutis atrodė tikras. Jį, regis, kamavo nepaliaujamas neteisybės jausmas – kaip teniso žaidėją, kuris narsiai kovėsi porų varžybose, bet jo partneris susimovė, todėl jie pralaimėjo.

Tu ėmeisi krauti į indaplovę iš visur surankiotus indus. Kiekvienas šaukštelis, regis, kėlė neįprastai daug triukšmo.

– Vyno?

Papurčiau galvą. Tu įtariai dėbtelėjai; aš visada išgerdavau taurę ar dvi prieš miegą, o vakaras buvo sunkus. Bet ant mano liežuvio jis virstų actu. Ir vis dar negalėjau prasižioti. Žinojau, kad čia jau esame buvę. Tačiau pagaliau supratau, kad negalime vis iš naujo čia grįžti; tai yra negalime amžinai gyventi paralelinėse visatose, kurios skiriasi taip radikaliai, ir galiausiai neapsigyventi skirtingose vietose pačia žemiškiausia, tiesiogine prasme.

Tiek tereikėjo, aš atsisakiau taurės vyno, o tu tai priėmei kaip priešiškumą. Atmesdamas nusistovėjusius mūsų vaidmenis – tai aš šioje šeimoje vis siūlydavau išgerti – tu pasičiupai alaus.

– Man atrodė neapgalvota , – pratarei tu, kerštingai gurkštelėjęs, – atsiprašyti tos Pagorski po posėdžio. Jei byla pasieks teismą, tai gali būti panaudota gynyboje.

– Byla teismo nepasieks, – atsakiau aš. – Mes nepateiksime kaltinimų.

– Na, aš ir pats nenorėčiau, kad Kevinui tektų tai kęsti. Bet jei mokyklos taryba leis tai iškrypėlei dirbti ir toliau…

– Šitaip nebegalima.

Net pati gerai nesupratau, ką turiu galvoje, bet jausmas buvo labai stiprus. Tu laukei, kad kalbėčiau toliau.

– Nuėjome per toli, – pasakiau.

– Kas nuėjo per toli, Eva? Sakyk aiškiai.

Apsilaižiau lūpas.

– Anksčiau viskas buvo susiję tik su mumis. Mano žemėlapių apmušalai. Paskui smulkmenos – žvynelinė. Bet dabar viskas rimčiau – Silijos akis; mokytojos karjera. Aš nebegaliu į tai žiūrėti pro pirštus. Net dėl tavęs.

– Jei tos poniutės karjerai kilo grėsmė, dėl to kalta tik ji pati.

– Manau, reikia pagalvoti, ar neišsiuntus jo į internatą. Kokį nors griežtą, senamadišką. Nemaniau, jog kada nors taip pasakysiu, bet galbūt net karo akademiją.

– Oho! Mūsų sūnus buvo seksualiai išnaudotas, o tu už tai nori jį bausti ir siųsti į armiją? Jėzau, jeigu koks iškrypėlis lįstų prie Silijos , tu tučtuojau nulėktum į policiją pildyti anketų! Skambintum New York Times ir dešimčiai aukų savipagalbos grupių, o apie mokyklą Anapolyje nė nešnekėtum – nepaleistum jos iš rankų!

– Tai dėl to, kad jei Silija pasakytų, jog kas nors prie jos lindo, situacija būtų daug baisesnė, negu ji pasakoja. Labiau tikėtina, kad Silija leisis kokio seno smirdžiaus taršoma metų metus, nes nenorės, kad gerasis žmogus turėtų nemalonumų.

– Žinau, kas už to slypi: tipiški dvejopi standartai. Jei mergaitę apgraibo, tai vaje, koks siaubas, uždarykit tą šlykštynę. Bet kai moteris apgraibo berniuką, tai ak, kaip jam pasisekė, pirmą sykį paragavo, tikriausiai jam patiko! Na, vien dėl to, kad berniukas reaguoja – tiesiog dėl fizinio reflekso – tai dar nereiškia, kad tai nėra nešvankus, žeminantis smurtas!

– Galbūt, – atsakiau, kantriai prispaudusi pirštą prie kaktos, – man sekasi darbe, bet aš savęs niekada nelaikiau itin protinga. Kevinas iš kažkur turėjo paveldėti savo sumanumą. Tad tu neišvengiamai turėjai bent susimąstyti apie tai, kad tai gali būti vien sadistiškas melas.

– Vien dėl to, kad Lenio Pugo mėginimas pasišildyti šlovės spinduliuose buvo nesąmonė…

– Lenis nemėgino „pasišildyti“, jis tiesiog neišmoko savo teksto. Jis tinginys ir, pasirodo, visai netikęs aktorius. Bet Kevinas aiškiai sukurstė tam kitus berniukus.

– Nesąmonė!..

– Be reikalo jis pavadino ją „bjauria“, – suvirpėjau prisiminusi. – Tik tyčia norėjo dar labiau įskaudinti.

– Kažkokia nimfomanė suvilioja mūsų sūnų, o vienintelis žmogus, kuris tau rūpi…

– Jis padarė vieną klaidą, pastebėjai? Pasakė, kad ji užrakino duris. O paskui tikino, kad „išbėgo“, kai ji pasismagino su juo . Žinok, tos durys iš vidaus apskritai neužsirakina. Patikrinau.

– Didelio čia daikto, kad ji negalėjo jų užrakinti tiesiogine prasme! Jis aiškiai jautėsi, kad negali išeiti. O dar tiksliau, dėl Dievo meilės, kam gi Kevinui išsigalvoti tokią istoriją?

– Nežinau, – gūžtelėjau pečiais. – Bet ji tikrai tinka.

– Kam?

– Piktam ir pavojingam berniukui.

Tu kliniškai pažvelgei į mane.

– Klausyk, aš niekaip nesuprantu, ar tu mėgini įskaudinti mane, ar jį, ar čia kažkoks painus savęs kankinimas.

– Man pakako kankinimų ir šio vakaro raganų teisme. Savęs kankinimą galime atmesti.

– Raganos gyvena pasakose. O pedofilai – tikri. Tik pažiūrėk į tą pamišėlę, iškart matyti, kad ji nestabili.

– Ji nepritapėlė, – atsakiau. – Ji nori vaikams įtikti. Todėl pataikauja jiems, laužydama taisykles, parinkdama nešvankias pjeses ir keikdamasi klasėje. Gal jai net patinka, kad jie trupučiuką pagano į ją akis, bet ne šitokia kaina. O būti apgailėtinai įstatymai nedraudžia.

– Jis nesakė, kad ji išskėtė kojas ir maldavo, kaip Lenis Pugas, tiesa? Ne, ji mažumėlę įsijautė ir peržengė ribas. Jis nė kelnių nenusimovė. Taip ir matau, kas nutiko. Štai kas mane įtikino. Apie tai, kad pavarė į džinsus , jis neišsigalvotų.

– Įdomu, – atsakiau. – Kaip tik iš to supratau, kad jis meluoja.

– Kaipgi?

– Į džinsus . Tai buvo apskaičiuota autentika. Įtikimumas buvo dirbtinis .

– Išsiaiškinkim. Tu juo netiki dėl to, kad jo pasakojimas per daug įtikimas.

– Būtent, – ramiai pritariau. – Jis galbūt ir klastingas pikčiurna, bet jo anglų kalbos mokytoja sakė tiesą. Jis gudrus kaip velnias .

– Ar tau atrodė, kad jis nori duoti parodymus?

– Žinoma, kad ne. Jis genialus.

Tuomet ir nutiko. Kai tu klestelėjai į krėslą priešais ir šitaip sustingai ne vien dėl to, kad aš apsisprendžiau, ir tu išmušti man iš galvos minties, kad Kevinas yra makiaveliškas nedorėlis, negalėjai taip pat kaip aš tau minties, jog jis tėra vargšas nesuprastas klapčiukas. Reikalas buvo sunkesnis. Didesnis. Tavo veidas nukaro taip pat, kaip visai netrukus išvysiu sukritusį tavo tėvo veidą, kai jis užlips rūsio laiptais – lyg visi bruožai būtų buvę dirbtinai prilaikomi smeigtukais, bet staiga iškritę. Tiesą sakant, tą akimirką tu atrodei ir tokio pat amžiaus kaip tavo tėvas.