Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Daugumai vaikų artėjančios tėvų skyrybos kelia siaubą, ir neneigiu, kad pokalbis, kurį nugirdo koridoriuje, Keviną išvertė iš kojų. Ir vis dėlto sutrikau. Tas vaikas penkiolika metų mėgino mus išskirti. Kodėl jis nesidžiaugia? Ir jei aš tikrai tokia siaubinga, kodėl jis nenori su džiaugsmu atsikratyti pabaisos motinos? Dabar tegaliu manyti, kad buvo labai bloga gyventi su šalta, įtaria, pagiežinga, kaltinančia ir susvetimėjusia moterimi. Tikriausiai blogesnė atrodė tik viena išeitis – gyventi su tavim, Franklinai. Likti su tėčiu.

Likti su mulkiu tėčiu.

Eva

2001 M. KOVO 25 D.

Mielas Franklinai ,

turiu kai ką prisipažinti. Kad ir kiek pastaruoju metu iš tavęs šaipausi, pasidariau gėdingai priklausoma nuo televizijos. Tiesą sakant, jei prisipažįstu, tai iki galo: prieš mėnesį vieną vakarą per vidurį Frasier televizorius staiga aptemo, ir aš, deja, tiesiog suskydau – trankiau jį, junginėjau, krutinau rankenėles. Seniai kasdien neberaudu dėl Ketvirtadienio , bet kraustausi iš galvos, jei negaliu sužinoti, kaip Nailsas išklausys naujieną, kad Dafnė teka už Donio.

Šiaip ar taip, šįvakar po įprastos vištos krūtinėlės (mažumėlę pervirtos) junginėjau kanalus, ir ekraną staiga užpildė mūsų sūnaus veidas. Būtų galima pamanyti, kad jau turėjau prie to priprasti, bet nepripratau. Ir tai nebuvo devintos klasės mokyklinė nuotrauka, kurią spausdino visi laikraščiai – pasenusi, nespalvota, su tuo karčiu šypsniu, – bet išraiškingesnis septyniolikamečio Kevino veidas. Pažinau jo pašnekovo balsą. Tai buvo Džeko Marlino dokumentinis filmas.

Marlinas atsisakė sauso trilerio pavadinimo „Užklasinė veikla“ ir pasirinko skambesnį „Blogą berniuką“, man tai primena tave; Sutvarkysiu tą blogą berniuką per porą valandų , – sakydavai tu apie nesunkų vietos paieškų darbelį. Šį posakį taikydavai beveik viskam, išskyrus mūsų sūnų.

Džekas Marlinas jį pritaikė jam be jokio vargo. Matai, Kevinas buvo žvaigždė. Marlinas tikriausiai gavo Klaverako sutikimą, nes tarp ašaringų padarinių kadrų – gėlių kalnų prie sporto salės, minėjimo, miesto susirinkimų „Daugiau niekada“ – buvo ir išskirtinis interviu su pačiu KK. Sudirgusi ketinau perjungti kanalą. Bet po vienos kitos minutėlės likau pakerėta. Kevinas elgėsi taip žaviai, kad iš pradžių net vos įstengiau klausytis, ką jis sako. Interviu buvo nufilmuotas jo bendrabučio kamputyje – kaip ir jo kambarys, griežtai sutvarkytame ir neišpuoštame plakatais ar niekučiais. Pasviręs ant dviejų kėdės kojų, alkūnę užkišęs už atkaltės, jis atrodė lyg žuvis vandenyje. Net stambesnis, užtikrintesnis, rodės, per maža sportinė apranga plyšte plyšta, ir dar niekada nebuvau jo regėjusi tokio gyvo ir atsipalaidavusio. Kameros dėmesiu jis šildėsi lyg soliariumo lempa.

Marlinas buvo už kadro, o jo klausimai atsargūs, beveik švelnūs, lyg nenorėtų Kevino nubaidyti. Kai įsijungiau, Marlinas subtiliai klausė, ar Kevinas dar manąs, kad yra vienas iš labai nedidelės dalies prozako vartotojų, kuriems pasireiškia radikali ir antipatetiška reakcija į vaistą.

Kevinas dar būdamas šešerių suprato, kaip svarbu laikytis savo.

– Na, aš tikrai pasijutau mažumėlę keistai.

– Bet kaip rašoma New England Journal of Medicine ir Lancet , priežastinis ryšys tarp prozako ir homicidinės psichozės yra gryna spekuliacija. Ar manote, kad išsamesni tyrimai?..

– Klausykit, – Kevinas iškėlė ranką. – Aš ne daktaras. Tokią gynybą sugalvojo mano advokatas, jis dirbo savo darbą. Kaip sakiau, pasijutau mažumėlę keistai. Bet aš neieškau pasiteisinimo. Nekaltinu kokios nors satanistų sektos, aikštingos merginos ar pikto skriaudiko, kuris mane išvadino žydru. Šioje šalyje turbūt labiausiai negaliu pakęsti atsakomybės stokos. Viskas, kas amerikiečiams nenusiseka, turi būti kieno nors kito kaltė. O aš neišsižadu to, ką padariau. Niekas kitas to nesugalvojo, tik aš pats.

– O kaip seksualinio išnaudojimo byla? Galbūt nuo to liko randų?

– Aš tikrai buvau atsidūręs taikinyje . Bet, po galais, – užtikrintai vypteldamas, pridūrė Kevinas, – tai buvo vieni niekai , palyginti su tuo, kas dedasi čia .

(Tuomet parodė interviu su Vike Pagorski, kuri tiesiog apopleksiškai viską neigė, kol ėmė atrodyti, kad ji įtartinai per smarkiai ginasi. Žinoma, per menkas pasipiktinimas būtų ne mažiau inkriminuojamas, todėl jai niekaip nebūtų buvę gerai. O plaukus jai tikrai labai reikia susitvarkyti.)

– Gal galime pasikalbėti apie tavo tėvus, Kevinai? – toliau klausinėjo Marlinas.

Rankos už galvos.

– Pirmyn.

– Tavo tėvas – ar judu sutardavote, ar pykdavotės?

– Ponas Plastikas? – Kevinas prunkštelėjo. – Kur jau man tokia laimė, kaip susipykti su juo. Ne, viskas buvo linksma ir žvalu, dešrainiai ir Cheez Whiz padažas. Visiškas apsimetėlis, suprantat? Visą laiką tik: Keliaujam į Gamtos istorijos muziejų, Kevai, ten yra labai įdomučių akmenų! Jis turėjo kažkokią Mažosios lygos fantaziją, buvo lyg įstrigęs šeštajame dešimtmetyje. Jis pareikšdavo: Kaip aš tave myyyyyyliu, bičiuli! , o aš tik žiūrėdavau į jį: Ką tu čia paistai? Ką tai reiškia, tėtis tave „myli“, bet, [ pyyp ], nė nenutuokia, kas esi? Ką jis tuomet myli? Kažkokį vaiką iš Happy Days serialo. O ne mane.

– O kaip motina?

– O ką motina? – atkirto Kevinas, nors ligi šiol kalbėjo draugiškai ir noriai.

– Na, jai buvo iškeltas civilinis ieškinys dėl aplaidumo…

– Visiška nesąmonė, – šaltai atsakė Kevinas. – Atvirai kalbant, įžūlus oportunizmas. Ir vėl kompensacijų kultūra. Netrukus seni krienai paduos į teismą valdžią už tai, kad jie paseno, o vaikai temps į teismą mamytes dėl to, kad gimė bjaurūs. Mano nuomone, gyvenimas – gaidys; ką padarysi . Iš tikrųjų advokatai žinojo, kad mamulė aptekusi pinigais, o ta karvė Vulford nemoka ramiai išklausyti blogų žinių.

Kaip tik tuomet kamera pasisuko devyniasdešimties laipsnių kampu ir iš arti parodė vienintelę kambario puošmeną, priklijuotą virš lovos. Baisiai suglamžyta, nes buvo sulankstyta taip, kad tilptų į kišenę ar piniginę, tai buvo mano nuotrauka. Dieve šventas, tai buvo tas portretas Amsterdamo baržoje, kuris dingo gimus Silijai. O aš nė neabejojau, kad jis sudraskė ją į skutelius.

– Ir vis dėlto, ar teisiškai tavo motina prasižengė, – toliau klausinėjo Marlinas, – galbūt ji tau skyrė per mažai dėmesio?..

– Ak, palikit mano motiną ramybėje , – šitas šaižus, grėsmingas balsas man buvo svetimas, bet cypėje jis tikriausiai praverčia. – Čia psichiatrai visą dieną mėgina mane priversti maišyti ją su purvais, ir man tai jau truputį atsibodo, jei norit žinoti.

Marlinas paklausė kitaip.

– Tuomet ar santykius su ja pavadintum artimais?

– Žinokit, ji visą pasaulį išmaišė. Vargu ar liko šalis, iš kurios ji nebūtų parsivežusi marškinėlių. Įkūrė savo įmonę. Nueikit į bet kurį knygyną ir pamatysit jos seriją. Žinot, „Dvokiančios skylės užsienyje pagal Wing and a Prayer “? Aš prekybos centre užsukdavau į Barnes and Noble knygyną tiesiog pasižiūrėti į šitiek knygų. Neblogai.

– Tai nemanai, kad ji kaip nors galėjo…

– Klausykit, aš būdavau truputį bjaurus, aišku? Ir ji kartais būdavo truputį bjauri, taigi lygiosios. O šiaip tai asmeniška , aišku? Ar šioje šalyje kas nors dar gali būti asmeniška , ar turiu pasakyti ir savo apatinių spalvą? Kitas klausimas.