Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

– Kaip? – sumurmėjau panosėje. – Gaudamas dar vieną B ?

Tu dėbtelėjai į mane.

– Žinau, kad tau nelengva, ir labai tau dėkojame, Kevinai, už tokią drąsą. Dabar gali sėstis.

– Ar galima sėstis prie tėvų? – maldavo jis.

– Gal kol kas atsisėsk ten su kitais berniukais, nes galbūt dar norėsime ko nors tavęs paklausti. Neabejoju, tėvai labai tavim didžiuojasi.

Kevinas vėl nutūpė ant laktos, mažumėlę susigūžęs iš gėdos – gudragalvis. Klasėje pasidarė taip tylu, kad būtum girdėjęs musę skrendant, o tėvai žiūrėjo vienas kitam į akis ir purtė galvas. Tai buvo narsus spektaklis. Neapsimetinėsiu, kad nelikau sužavėta.

Bet tuomet pažvelgiau į Vikę Pagorski. Kevino parodymų pradžioje ji retsykiais prislopintai cypteldavo ar išsižiodavo. Bet kai jis baigė, ji nebepajėgė maivytis, o juk buvo dramos mokytoja. Ji sėdėjo ant sulankstomos kėdės tokia suzmekusi, kad baiminausi, jog nukris, o pasišiaušę jos plaukai styrojo ore, lyg visa jos galva būtų pamažu tirpusi.

Striklandas atsigręžė į dramos mokytojos kėdę, nors neprisiartino.

– Nagi, panele Pagorski. Jūs teigiate, kad šio susitikimo nėra buvę?

– Ta… – jai teko atsikrenkšti. – Taip.

– Ar numanote, kodėl Kevinas pasakotų tokią istoriją, jei tai nebūtų tiesa?

– Ne, nenumanau. Nieko nesuprantu. Kevino klasė kaip reta talentinga, ir maniau, kad mums labai smagu. Dažnai rodau jam dėmesį asmeniškai…

– Atrodo, kaip tik dėmesys jam asmeniškai ir yra nepriimtinas.

– Aš visiems mokiniams rodau dėmesį asmeniškai!

– Ak, panele Pagorski, tikėkimės, kad ne, – graudžiai pratarė Striklandas. Nedidukė publika sukikeno. – Na, tai sakote, kad nekvietėte Kevino pasilikti po pamokų?

– Atskirai – ne. Visai klasei pasakiau: jeigu jie nori mano klasėje po pamokų parepetuoti savo scenas, aš leisiu.

– Tai, vadinasi, vis dėlto kvietėte Keviną pasilikti po pamokų, – Pagorski ėmė mikčioti, bet Striklandas kalbėjo toliau: – Ar esate gyrusi Kevino išvaizdą?

– Gal ir esu užsiminusi, kad jo labai ryškūs bruožai, taip. Aš stengiuosi savo mokiniams įkvėpti pasitikėjimo savimi…

– O kaip dėl „kalbėjimo iš diafragmos“. Ar taip sakėte?

– Na, taip…

– Ir ar uždėjote ranką jam ant krūtinės, rodydama, kur yra diafragma?

– Galbūt, bet niekada neliečiau jo…

– Arba ant nugaros apačios, kai „taisėte“ jo laikyseną?

– Galimas daiktas. Jis dažnai kūprinasi, ir dėl to nukenčia…

– O kaip ta ištrauka iš „Arklių pacientų“? Ar Kevinas ją pasirinko pats?

– Aš ją pasiūliau.

– O kodėl ne iš „Mūsų miestelio“ ar iš Nilo Saimono, ką nors mažiau nešvankaus?

– Aš stengiuosi surasti pjesių, su kuriomis mokiniai galėtų tapatintis, apie tai, kas jiems svarbu…

– Pavyzdžiui, apie seksą.

– Na, taip, žinoma, tarp kitų dalykų… – ji visa iškaito.

– Ar šios pjesės turinį pavadinote „erotišku“?

– Galbūt, turbūt, taip! Maniau, kad drama apie paauglio seksualumą ir nerimą natūraliai derėtų…

– Panele Pagorski, ar jus domina paauglių seksualumas?

– Na, o kaip kitaip? – šūktelėjo ji. Reikėjo duoti tai vargšei moteriai kastuvą, taip ji buvo pasiryžusi pati išsikasti sau duobę. – Bet „Arkliai pacientai“ nėra audringa ir nešvanki pjesė, ten vien simbolizmas…

– Simbolizmas, kurį labai nekantravote paaiškinti. Ir ar kalbėjotės su Kevinu apie žirgus?

– Žinoma, pjesė…

– Ar minėjote eržilus, panele Pagorski?

– Na, mes aptarinėjome, kodėl jie – toks dažnas vyriškumo simbolis…

– Ir kodėl gi jie tokie „vyriški“?

– Na, jie raumeningi, labai gražūs ir galingi, grakštūs…

– Visai kaip paaugliai berniukai, – sardoniškai pasakė Striklandas. – Ar esate atkreipusi dėmesį į žirgo penį. Į jo dydį?

– Galbūt; kaip galima jo nepastebėti? Bet niekada nesakiau…

– Matyt, kai kas negali jo nepastebėti.

– Jūs nesuprantat! Tai jauni žmonės, jiems viskas atrodo nuobodu. Turiu ką nors daryti, kad juos sujaudinčiau!

Striklandas patylėjo, kad visi aiškiai įsisąmonintų, ką išgirdo.

– Na, ką gi, – pasakė jis. – Regis, šįsyk jums pavyko.

Mirtinai išbalusi, Pagorski atsigręžė į mūsų sūnų.

– Ką gi aš tau padariau?

– Kaip tik tai ir mėginame išsiaiškinti, – įsiterpė Striklandas. – Bet mūsų laukia dar vienas liudytojas, o jūs galėsite atsakyti. Leonardas Pugas?

Prieš sliūkindamas prie vidurinės kėdės, Lenis kažką sumurmėjo Kevinui. Berniukai bet kurią akimirką turėjo pradėti rangytis iš skausmo, nes Geručiukė Pagorski juos varstė piktosiomis dvasiomis.

– Leonardai, tu taip pat susitikai su dramos mokytoja po pamokų?

– Aha, atrodė, kad ji baisiai spirga pasitarti , – pasakė Lenis ir vimdomai nusišypsojo. Aplink nosies auskarą vėl įsimetė uždegimas, kairė šnervė paraudusi ir paburkusi. Jis neseniai buvo apsikirpęs – apsiskutęs trumpai lyg neonacis, o viename šone išsiskutęs Z raidę. Kai paklausiau, ką reiškia Z, jis atsakė: Nesvarbu , ir buvau priversta pastebėti, kad šis žodis prasideda N.

– Ar gali papasakoti, kas nutiko?

– Taip, kaip Kevinas ir sakė. Maniau, tiesiog repetuosim, ar ką. Įeinu į klasę, o ji, tipo, uždarė duris? Ji su labai trumpu sijonu, žinot, beveik matyti bandutės, – Lenis mažumėlę pasivaipė.

– O ar jūs repetavote tai, ką mokėtės per pamokas? – paklausė Striklandas, nors pasirodė, kad raginti visai nereikia. Negana to, Lenis turėjo tikrą talentą smulkmenoms.

– Tai jau tikrai repetavome! – atsakė Lenis. – Ji pasakė: „Aš stebiu tave paskutiniame suole, kai sėdžiu prie savo stalo? O kartais taip sudrėkstu, kad turiu tiesiog per pamoką pati pasitvarkyti!“

Striklandas atrodė šiek tiek pasišlykštėjęs.

– Ar panelė Pagorski darė ką nors, kas tau pasirodė nederama?

– Na, tuomet ji, tipo, atsisėdo ant stalo krašto? Ir plačiai išskėtė kojas. Tai aš priėjau prie stalo ir žiūriu – ji be kelnaičių ! Ten, tipo, bebriukas ganosi, suprantat? Raudonas ir gauruotas, ir tiesiog, žinot, varva …

– Leonardai, užteks tik faktų… – Striklandas trynėsi kaktą. Tuo metu dryžasis sukiojo kaklaraištį; raudonplaukė rankomis užsidengė veidą.

– Tai ji sako: „Nori? Nes matau kupstą tavo kelnėse, ir rankos pačios lenda prie dziundzės…“

– Gal malonėtum rinktis žodžius!.. – tarė Striklandas ir ėmė beviltiškai mosikuoti stenografei.

– …tad jeigu nepatvarkysi manęs tučtuojau, susikišiu į skylę trintuką ir pati viską padarysiu!

– Leonardai, gana…

– Čia merginos taip paprastai neduoda, todėl kaip galėjau atsisakyti lengvai prieinamos dziundzės. Tad ir patvarkiau ją tiesiog ant stalo, o kad būtumėt girdėję, kaip ji maldavo duoti pačiulpti…

– Leonardai, tučtuojau grįžk į vietą .

Na ir nejauku: Lenis vėl nukiūtino sėstis, o Striklandas pareiškė, kad taryba vienam vakarui prisiklausė užtektinai, ir padėkojo visiems susirinkusiems. Jis pakartojo raginimą neskleisti gandų, kol nebus priimtas sprendimas. Jei šioje byloje bus imtasi veiksmų, mums apie tai bus pranešta.

Kai visi trys tylėdami susėdom į tavo visureigį, pagaliau tarei Kevinui:

– Žinai, tas tavo draugas taip sušnekėjo, kad atrodo, jog ir tu melavai.

– Vėpla, – suniurnėjo Kevinas. – Nereikėjo jam pasakoti, kas nutiko su Pagorski. Jis visada mane mėgdžioja. Matyt, tiesiog norėjau su kuo nors išsikalbėti.