Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

1998 metais per pirmąjį Kevino antrosios klasės semestrą siautė skandalas. Savaičių savaites sklandė gandai, bet jie mūsų nepasiekė, todėl pirmiausia apie tai išgirdome tada, kai administracija atsiuntė laišką visiems panelės Pagorski dramos pamokos moksleiviams. Nustebau, kad Kevinas pasirinko lankyti dramą. Paprastai tuo metu jis vengdavo viešumos, nes įdėmus žvilgsnis galėjo išsklaidyti jo Paprasto Vaikio priedangą. Kita vertus, kaip rodė jo kambarys, maža kas jis galėjo būti , todėl vaidyba galbūt domėjosi jau daug metų.

– Franklinai, pažiūrėk, – pasakiau vieną lapkričio vakarą, kol tu, sukišęs nosį į Times , murmėjai, kad Klintonas – „melų maišas“. Padaviau tau laišką. – Nežinau, ką ir galvoti.

Kai pasitaisei skaitymo akinius, aš, kaip kartais būna, staiga pastebėjau, kad tavo plaukai dabar jau aiškiai nebe šviesūs, o žili.

– Man regis, – nusprendei tu, – šita poniutė mėgsta šviežieną.

– Na, tenka taip manyti, – atsakiau. – Bet jei kas nors ją apkaltino, šis laiškas jos negina. Jei jūsų sūnus ar dukra pranešė apie ką nors neįprasta ar nederama… Prašom pasikalbėti su savo vaiku… Jie nori kapstytis giliau!

– Jiems reikia saugotis. – KEVAI! Ateik trumpam į svetainę!

Kevinas atšliaužė per valgomąjį su pilkšva sportine apranga, tamprūs klešnių galai buvo susiglamžę po jo keliais.

– Kevai, man truputį nesmagu klausti, – pasakei tu, – o tu nieko bloga nepadarei. Visiškai nieko. Bet šita dramos mokytoja, panelė… Pagorski. Ar ji tau patinka?

Kevinas susigūžė arkoje.

– Gal ir nieko. Ji trupučiuką…

– Trupučiuką kokia?

Kevinas kruopščiai apsidairė į visas puses.

– Įtartina.

– Kuo įtartina? – paklausiau aš.

Jis greitai nudelbė akis į nesuvarstytus sportbačius ir pažvelgė pro blakstienas.

– Ji, tipo, keistai rengiasi ir panašiai. Ne kaip mokytoja. Aptempti džinsai, o kartais jos palaidinė… – jis susirangė ir pasikasė koja kulkšnį. – Na, viršutinės sagutės, jos ne… Matot, kai režisuoja sceną, ji labai įsijaučia, ir tada… Truputį gėda.

– Ar ji dėvi liemenėlę? – tiesiai paklausei tu.

Kevinas nugręžė veidą, slėpdamas šypsnį.

– Ne visada.

– Tai ji rengiasi laisvalaikio drabužiais, o kartais – provokuojamai, – pasakiau aš. – Dar kas nors?

– Na, čia nieko tokio, ar ką, bet ji labai dažnai vartoja negražius žodžius, suprantat? Tipo, viskas gerai, bet ji mokytoja, ir panašiai, na, kaip sakiau, įtartina.

– Negražius – velnias ir po galais ? – pasitikslinai tu. – Ar stipresnius?

Kevinas bejėgiškai susigūžė.

– Aha, tipo – atsiprašau, mamule…

– Ak, liaukis, Kevinai, – nekantriai pasakiau; man atrodė, kad jis persistengia, vaizduodamas susidrovėjusį. – Aš suaugusi.

– Kaip dulkinti , – pasakė jis, žvelgdamas man į akis. – Ji sako, tipo: Eina šikt, kaip puikiai suvaidinot , arba pamoko kokį vaikiną: Žiūrėk į ją taip, lyg labai norėtum ją išdulkinti, ir dulkinti tol, kol ji ims žviegti lyg skerdžiama .

– Mažumėlę per daug, Eva, – tu kilstelėjai antakius.

– Kaip ji atrodo? – paklausiau.

– Jos dideli, hm, – jis rankomis pavaizdavo melionus, – ir labai plati, – šįsyk jis nesutramdė vypsnio, – tipo, milžiniška subinė. Ji sena ir panašiai. Iš esmės tikra ragana.

– Ar ji gera mokytoja? – paklausiau aš.

– Jai bent jau tikrai labai patinka.

– Kas patinka? – paklausei tu.

– Ji vis įkalbinėja mus pasilikti po pamokų parepetuoti su ja scenų. Dauguma mokytojų tiesiog skuba namo, supranti? O Pagorski – ne. Jai vis negana.

– Kai kurie mokytojai, – aiškiai pratariau, – labai aistringai atsidavę savo darbui.

– Taip, ir ji tokia, – atsakė Kevinas. – Labai, labai aistringai atsidavusi .

– Atrodo, ji mažumėlę bohemiška, – pasakei tu, – arba truputį trenkta. Nieko tokio. Bet kiti dalykai – jau ne nieko. Tad reikia paklausti. Ar ji kada yra tave lietusi. Flirtuodama. Arba – žemiau juosmens. Bet kaip, kad tau būtų nejauku.

Jis ėmė dar labiau muistytis ir pasikasė nuogą liemenį taip, lyg iš tikrųjų jo neniežėtų.

– Turbūt priklauso nuo to, ką reiškia nejauku .

Tu atrodei išsigandęs.

– Sūneli, čia tik mes. Bet tai labai svarbu, supranti? Mums reikia žinoti, jeigu kas nors – nutiko.

– Klausyk, – droviai pratarė jis. – Neįsižeisk, mamule, bet gal nesupyksi? Labiau norėčiau pasikalbėti tik su tėčiu.

Tiesą sakant, net labai supykau. Jei prašysi, kad patikėčiau jo pasakojimu, norėjau pati jį išgirsti. Bet neliko kas daryti, kaip tik išeiti į virtuvę ir graužtis.

Po penkiolikos minučių tu tiesiog putojai. Įpyliau tau taurę vyno, bet tu neįstengei nusėdėti.

– Klausyk, Eva, ta moteris peržengė visas ribas, – skubiai sumurmėjai ir išklojai man juodą paslaptį.

– Praneši mokyklai?

– Kaip mane gyvą matai. Tą mokytoją reikia atleisti. Po galais, ją reikia areštuoti. Jis nepilnametis.

– Ar… ar nori, kad eičiau kartu?

Jau ketinau klausti: Ar tiki juo? , bet patingėjau.

Pateikti įkalčius palikau tau, o pati pasisiūliau susitikti su Deina Roko, Kevino anglų kalbos mokytoja, kasdienio pokalbio.

Ketvirtą valandą popiet lėkdama iš panelės Roko klasės, Merė Vulford prašvilpė koridoriumi pro mane, vos linktelėjusi; jos dukra nebuvo akademinė žvaigždutė, ir ji atrodė, jei tik tai nebuvo nuolatinė jos būklė, pasipiktinusi. Kai įėjau, panelė Roko atrodė lyg ką tik giliai atsidūsėjusi, lyg semtųsi vidinių išteklių. Bet netrukus ji atsipeikėjo, o kai paspaudė man ranką, ji buvo šilta.

– Seniai norėjau su jumis susipažinti, – pasakė ji tvirtai, o ne aikčiodama. – Jūsų sūnus man – tikra mįslė, tikėjausi, padėsite man ją įminti.

– Deja, aš paprastai tikiuosi, kad mokytojai padės man pačiai jį perprasti, – atsakiau, blausiai šypsodamasi ir sėsdama ant karštosios kėdės prie jos stalo.

– Abejoju, ar jie padėjo ką nors suprasti.

– Kevinas atlieka namų darbus. Nebėgioja iš pamokų. Kiek žinoma, nesineša peilių į mokyklą. Niekas daugiau mokytojams niekada ir nerūpėjo.

– Deja, dauguma mokytojų čia turi beveik šimtą mokinių…

– Atleiskit, nenorėjau kritikuoti. Jūsų krūvis toks, kad apskritai stebiuosi, jog įsiminėte jo vardą.

– Ak, Keviną išsyk pastebėjau… – ji, regis, ketino sakyti dar kažką, bet nutilo. Į apatinę lūpą įrėmė pieštuko trintuką. Liekna, daili maždaug keturiasdešimties metų moteris, ryžtingų bruožų, nuolat nutaisiusi nepermaldaujamą išraišką, mažumėlę suspaudusi lūpas. Tačiau jei ji atrodė susitvardžiusi, toks santūrumas buvo ne natūralus, o išmoktas, galbūt brangiai už tai sumokėjus klaidomis.

Tais laikais būti mokytoja buvo nelengva, tik ar apskritai kada būna? Valstija kėlė vis aukštesnius standartus, tėvai reikalavo geresnių pažymių, lyg didinamuoju stiklu ieškojo menkiausio etninio nejautrumo ar seksualinio nepadorumo ženklų, paplitę standartizuoti testai skatino kalti, o moksleiviai dejavo, kad slopinamas jų kūrybiškumas, mokytojai būdavo kaltinami dėl visko, kas vaikams nutikdavo, bet sykiu iš jų būdavo reikalaujama gelbėti juos iš visų nelaimių. Toks dvigubas atpirkimo ožio ir išganytojo vaidmuo buvo vertas tikro mesijo, bet net Jėzui tikriausiai mokėjo geriau.

– Ką jis rezga? – toliau kalbėjo panelė Roko, padėjusi trintuką ant stalo.

– Nesupratau?