Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

O šiaip, Franklinai, mano reakcija į tą interviu labai sumišusi. Įprastas siaubas kartu su kažkuo panašiu į – pasididžiavimą. Jis kalbėjo aiškiai, užtikrintai, įdomiai. Mane sugraudino ta nuotrauka virš jo lovos, gerokai sutrikau, kad jis vis dėlto jos nesunaikino (matyt, visada tikėdavausi blogiausio). Pažinusi monologo nuotrupas iš savo pačios tiradų prie stalo, ne tik gėdijuosi, bet ir didžiuojuosi. Ir mane lyg žaibas nutrenkė išgirdus, kad jis kadaise ėjo į Barnes and Noble pasidairyti į mano darbus, kuriems savo rašinyje „Mano mama“ tikrai nerodė itin didelės pagarbos.

Bet mane glumina jo nedraugiškos pastabos apie tave, tikiuosi, neimi jų į širdį. Tu taip stengeisi būti dėmesingas, mylintis tėvas. Tačiau aš įspėjau, kad vaikai kaip reta budrūs dirbtinumui, tad logiška, kad jis niekina kaip tik tokias tavo pastangas. Ir gali suprasti, kodėl visų pirma tavo atžvilgiu jam norisi save vaizduoti kaip auką.

Merės advokatai mane išsamiai kamantinėjo apie „įspėjamuosius ženklus“, kuriuos turėjau pastebėti pakankamai anksti, kad užkirsčiau kelią nelaimei, tačiau manau, kad bet kuriai motinai būtų buvę sunku aptikti apčiuopiamų požymių. Kai prie durų FedEx atgabeno penkias Kryptonite spynas su grandinėmis, paklausiau, kam jos jam reikalingos, nes Kevinas turėjo dviračio spyną, kaip ir dviratį, kuriuo niekada nevažinėdavo. Tačiau jo paaiškinimas atrodė įtikimas: jis internete jas užtiko už pasakišką kainą, tad šitas Kryptonite , kurių mažmeninė kaina buvo apie šimtas dolerių, ketino parduoti mokykloje ir gauti pelno. Anksčiau niekada neišsidavė turįs verslininko gyslelę, bet toks neatitikimas akis bado tik dabar, kai žinome, kam spynos buvo skirtos iš tikrųjų. Iš kur jis gavo mokyklos laiškų popieriaus, neįsivaizduoju, man jis niekada neužkliuvo už akies. Ir nors per kelis mėnesius jis sukaupė nemažą atsargą strėlių savo lankui, niekada neužsisakydavo daugiau negu pustuzinio vienu metu. Jis visada užsisakinėdavo strėles, ir jų atsargos, kurias jis laikė lauko pašiūrėje, mano dėmesio nepatraukė.

Vienintelis dalykas, kuris vis dėlto krito man į akis likusį gruodį ir 1999 metų pradžioje, buvo tai, kad Kevino Vaje, tėti džiugesys dabar virto ir Vaje, mamule . Neįsivaizduoju, kaip tu tai pakentei. Ak, ar šįvakar valgysim skanųjį armėnišką maistą? Jėga! Aš labai noriu daugiau sužinoti apie savo etninį paveldą! Mokykloje daug kas – paprasčiausi baltaodžiai, ir jie baisiai pavydi, kad aš priklausau tikrai persekiojamai mažumai! Jei apskritai turėjo skonį maistui, armėniškos virtuvės tiesiog negalėjo pakęsti, ir toks klastingas strikinėjimas mane įžeidė. Ligi tol su manim Kevino elgesys būdavo toks pat plikas kaip jo kambarys – griežtas, negyvas, kartais kietas ir šiurkštus, bet (ar bent aš taip įsivaizdavau) neužmaskuotas. Man taip labiau patiko. Nustebau supratusi, kad sūnus gali pasirodyti dar svetimesnis.

Nusprendžiau, kad permainą sukėlė tas pokalbis virtuvėje, kurį jis nugirdo – apie kurį daugiau nebeužsiminėme nei aš, nei tu, net vienumoje. Artėjančios mūsų skyrybos stūksojo svetainėje kaip milžiniškas dvokiantis dramblys, retsykiais trimituojantis arba paliekantis didžiules mėšlo krūvas, kuriose mes klimpdavome.

Tačiau, neįtikėtina, mūsų santuoka pražydo lyg antrasis medaus mėnuo, prisimeni? Tas Kalėdas atšventėme neprilygstamai šiltai. Tu man gavai Piterio Balakiano knygą Black Dog of Fate su autografu ir Maiklo Dž. Arleno Passage to Arrarat , armėnų literatūros klasiką. O aš tau padovanojau Alistair Cooke’s America ir Ronaldo Reigano biografiją. Jei kartais juokais ir pasibaksnodavome, erzinomės tik švelniai. Keviną palepinome groteskiškai per mažais sportiniais drabužiais, o Silija kaip visada senovine lėle stiklinėmis akimis džiaugėsi tiek pat, kiek ir burbulų plėvele, į kurią ji buvo suvyniota. Mylėdavomės dažniau negu daugelį metų neva dėl senų gerų laikų.

Nežinojau, ar tikrai ketini persigalvoti ir vasarą nebesiskirti, ar tiesiog kaltė ir sielvartas verčia tave iki galo pasidžiaugti tuo, kas nebeatšaukiamai baigsis. Šiaip ar taip, pasiekti dugną iš dalies ramina. Jei ketiname skirtis, negali įvykti nieko blogesnio.

Ar bent mes taip manėme.

Eva

2001 M. BALANDŽIO 5 D.

Mielas Franklinai ,

žinau, kad tau ši tema tikriausiai opi. Bet duodu žodį, jeigu nebūtum jam per Kalėdas padovanojęs to arbaleto, jis būtų šaudęs iš lanko arba leidęs nuodingas strėliukes. Tiesą sakant, Kevinas buvo pakankamai išradingas, kad pasinaudotų Antrąja pataisa, tad būtų kaip nors įsigijęs įprastesnį pistoletų ir elninių šautuvų arsenalą, labiau mėgstamą šiuolaikiškų jo kolegų. Atvirai kalbant, tradiciniai Mokyklų šaudynių instrumentai būtų ne tik sumažinę jo paklaidą, bet ir padidinę tikimybę, kad nugalės žuvusiųjų skaičiaus varžybose – tai aiškiai buvo vienas iš svarbiausių jo motyvų, nes kol tie du Kolumbaino išsišokėliai neaplenkė jo po dvylikos dienų, jis buvo lentelės viršuje. Ir gali neabejoti, kad jis gerai viską apmąstė. Būdamas keturiolikos, jis pats sakė: „Ginklų pasirinkimas nulemia pusę mūšio baigties.“ Tad iš pirmo žvilgsnio archajiškas pasirinkimas atrodo keistas. Jis jį apsunkino ar bent taip atrodo.

Galbūt jam tai patiko. Galbūt perdaviau savo polinkį priimti iššūkį, kurio impulsas mane ir paskatino apskritai jo susilaukti. Nors jam galbūt patiko tėkšti savo motinai, kuri įsivaizdavo esanti tokia „nepaprasta“, į veidą, jog ji tėra vaikščiojanti klišė – nori nenori, mažoji ponia Keliautoja po pasaulį netrukus taps dar vienu lyg nuo konvejerio nuritintu amerikietiškojo kičo tipu, ir jis žinojo, kaip man skaudu, kad mano šaunioji VW Luna dabar pasidarė kas penkta mašina šiaurės rytuose, – jam vis tiek patiko išsiskirti. Kadangi po Kolumbaino jis Klaverake niurzgėjo, jog „kiekvienas kvailys moka šaudyti iš šautuvo“, jis tikriausiai pastebėjo, kad „arbaletininkas“ jo išdaigą geriau įtvirtins populiariojoje vaizduotėje. O 1999 metų pavasarį konkurencija jau buvo įnirtinga, net kadaise neištrinamai į sąmonę įsirėžusios Luko Vudhamo ir Maiklo Karnilo pavardės ėmė blėsti.

Maža to, jis aiškiai puikavosi. Galbūt Džefas Rivsas pašėlusiai brązgino gitarą, Sovetas Vašingtonas svaidė kamuolį į krepšį, o Lora Vulford visą futbolo komandą priversdavo vėpsoti iškišus liežuvius į jos liekną pasturgalį, stypčiojantį koridoriumi, bet Kevinas Kačiadurianas galėjo strėle perverti obuolį – ar ausį – iš šimto šešiasdešimt penkių pėdų atstumo.

Vis dėlto neabejoju, kad svarbiausias jo motyvas buvo ideologinis. Ne tos nesąmonės apie „siužetą“, kuriomis jis apibėrė Džeką Marliną. Greičiau turiu galvoje „tyrumą“, kuriuo jis gėrėjosi kompiuteriniuose virusuose. Pastebėjęs visuomenės būtinybę išpešti kokią nors plačią, įžvalgią pamoką iš kiekvieno asilo žudynių, jis tikriausiai kuo kruopščiausiai išvalė numatomus savo paties padarinius.

Bent jau tėvas amžinai tąsydavo jį po kokius nors užverstus Amerikos indėnų muziejus ar nykius Revoliucijos karo mūšių laukus, tad bet kuris mėginantis jį pavaizduoti kaip apleistą, vien darbui atsidavusių savanaudžių santuokos auką, turėtų brautis prieš srovę, o kad ir ką jis nujautė, mudu nebuvome išsiskyrę: čia nėra ką papasakoti. Jis nepriklausė satanistinei sektai; dauguma jo draugų taip pat nelankė bažnyčios, todėl bedievystė vargiai galėjo tapti pamokoma tema. Jis nebuvo skriaudžiamas – turėjo savo nemalonių bičiulių, o bendraamžiai iš kailio nėrėsi, kad tik jo neužkliudytų – tad ne kažin ką papasakotum apie vargšą persekiojamą nepritapėlį ir neparagintum ko nors imtis, kad sustabdytume patyčias mokyklose. Priešingai negu apniktieji kalbos trydos, kuriuos jis taip niekino, siuntinėjantys piktus raštelius per pamokas ir dalijantys draugams ekstravagantiškus pažadus, jis tylėjo kaip žuvis; nesukūrė žmogžudiško tinklalapio, nerašė rašinių apie mokyklos sprogdinimą, ir net pats išradingiausias visuomenės komentatorius vargu ar galėtų satyrą apie visureigius paskelbti „įspėjamuoju ženklu“, kurio budrūs tėvai ir mokytojai nieku gyvu nebegali pražiopsoti ir privalo skambinti į konfidencialios pagalbos linijas. Bet geriausia, jei jis viską atliks vien su paprasčiausiu arbaletu, motina ir visi jos ištižėliai liberalai draugai negalės rodyti jo Kongresui kaip dar vieno vaiko, dėl kurio akivaizdžiai reikalinga ginklų kontrolė. Trumpai tariant, jo pasirinktas ginklas turėjo kuo geriau užtikrinti, kad Ketvirtadienis nereikštų visiškai nieko.