Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Čekšt . Kai jis daužė į pagrindines duris, šaukdamasis pagalbos, o nugaroje įsmigusi strėlė virpėjo, dar viena smigo Džefui Rivsui į sprandą. Kai Peliūkštis nulėkė prie išėjimo pro berniukų persirengimo kambarį, o durys vos prasivėrė ir užstrigo, strėlė įsmigo jam šiknon; nuo jos jis nežus, bet kol šlubčiojo prie paskutinio išėjimo pro mergaičių persirengimo kambarį, jis tikrai pamažu ėmė suvokti, kad anksčiau ar vėliau atlėks ta, kuri jį nužudys.

Deina Roko prie mergaičių persirengimo kambario durų pripuolė beveik tuo pačiu metu, sunkiai nešdama ant rankų Loros kūną – bevaisis, bet narsus darbas, apie kurį vėliau bus daug kalbama minėjime. Peliūkštis pažvelgė Roko į akis ir papurtė galvą. Kai bendraklasiai spygaudami suko ratą nuo durų prie durų, minkomi lyg tešla dubenyje, Peliūkštis juos visus perrėkė:

– Durys užrakintos! Visos durys užrakintos! Slėpkitės!

Už ko ?

Valgyklos darbuotojas – nepratęs kaip moksleiviai prie Šaudynių mokykloje formato, nes šie lankė pasirengimo susirinkimus ir tučtuojau įsijautė į vaidmenį – šliaužė pasieniu, lyg čiuopdamas slapto išėjimo kaip detektyvuose, judėjo lėtai, stengdamasis nepatraukti į save dėmesio. Kadangi šlakbetonio blokai nepasidavė, dabar jis atsitūpė ir susirangė, krepšinio kamuoliu lyg skydu prisidengęs nuo lankininko. Kevinas aiškiai irzo, kad paliko sporto salėje net ir tokią menką priedangą, ir beprasmė apsauga tik pakurstė jo rūstybę. Ššš-pufff . Kamuolys pervertas.

– Kevinai! – suriko anglų kalbos mokytoja, savo kūnu dengdama Peliūkštį tolimiausiame nuo balkonėlio kampe. – Prašau liautis! Prašau, prašau liautis!

– Piktadarystė , – iš aukšto aiškiai sušnypštė Kevinas; Džošua paskui sakė, jog buvo keista, kad šis palyginti tylus žodis buvo girdėti pro šurmulį. Kol kas Kevinas nieko daugiau nekalbėjo. Tuomet nusitaikė tiesiai į ištikimiausią savo sąjungininkę tarp Gladstouno mokytojų ir paleido strėlę tiesiai jai į tarpuakį.

Kai ji krito, Peliūkštis kampe liko be priedangos, ir nors mėgino atsitūpti ir pasislėpti už jos kūno, gavo dar vieną strėlę, ji perplėšė plautį. Štai jam už tai, kad mokė kompiuterinių virusų paslapčių paprastą kiberdiletantą, kurį daug labiau domino šaudymas iš lanko.

Bet, Džošuos nuomone, Peliūkštis teisingai sumanė; kol kas Lakronskio mėginimai susirinkti visus plonus mėlynus kilimėlius ir pasidaryti iš jų skydą nesisekė taip sklandžiai kaip kine, ir tiesiai jam pro ausis jau prašvilpė dvi strėlės. Kol Kevinas susikaupęs varstė galingas Soveto Vašingtono šlaunis, Džošua nušliaužė į kampą pas Peliūkštį ir paskubomis susirentė pastogę iš mėlynos gumos, Deinos Roko, Loros Vulford ir dejuojančio, beveik sąmonės netekusio Peliūkščio Fergiusono kūno. Iš tos tvankios palapinės jis stebėjo pasirodymą, žvilgčiodamas pro Loros pažastį, o Peliūkščiui putojo iš burnos. Buvo karšta, dvokė baimės prakaitu ir kitu, daug kraupesniu, šleikščiai lipniu dalyku.

Netekusi vilties susirasti saugią priedangą, Grierė Ulanov atžygiavo tiesiai prie sienos, kurioje buvo balkonėlio turėklai, ir atsistojo dvidešimt pėdų žemiau piktojo jų Amūro. Ji pagaliau surado už Kenetą Starą bjauresnį bête noir .

– Nekenčiu tavęs, tu kvailas iškrypėli! – klykė ji. – Tikiuosi, tu iškepsi! Tikiuosi, tau suleis nuodų, o aš galėsiu pažiūrėti, kaip tu miršti!

Kaip greitai ji pakeitė požiūrį. Vos prieš mėnesį ji parašė aistringą rašinį, smerkiantį mirties bausmę.

Pasilenkęs per turėklus, Kevinas šovė stačiai žemyn ir pataikė Grierei į koją. Strėlė susmigo tiesiai į medines grindis ir prismeigė ją. Kol ji išbalusi mėgino išrauti strėlę iš grindų, jis prismeigė ir antrąją koją. Galėjo leisti sau pasismaginti; tikriausiai dar buvo likę penkiasdešimt šešiasdešimt strėlių.

Tuomet kiti sužeistieji sušliaužė prie tolimosios sienos ir vartėsi ten lyg vudu lėlytės, prismaigstytos adatų. Dauguma rangėsi ant grindų, mėgindami virsti kuo mažesniais taikiniais. Bet Zigis Rendolfas, dar nė neįdrėkstas, dabar ryžtingai žengė į salės vidurį, kur atsistojo išpūtęs krūtinę, suglaudęs kulnus, atkišęs kojų pirštus. Tamsus ir smulkių bruožų, jis buvo dailus, akį traukiantis vaikinas, nors labai moteriškų manierų; ligi šiol nesuprantu, ar homoseksualų švelnūs rankų judesiai įgimti, ar išmokti.

– Kačiadurianai! – pro kūkčiojimą nuaidėjo Zigio balsas. – Paklausyk manęs! Nedaryk šito! Padėk lanką ant grindų, pasikalbėkim. Jei tuojau iškviesime medikus, dauguma šitų žmonių pasveiks!

Čia verta priminti: kai Maiklas Karnilas 1997 metais sušaudė maldos būrelį Padukoje, Kentukio valstijoje, dievobaimingas Hito gimnazijos abiturientas, pamokslininko sūnus, vardu lyg romane Benas Strongas, visoje šalyje buvo garbinamas už tai, kad raminamai prisiartino prie šaulio ir paskatino vaikiną padėti ginklą, pats šitaip stodamas į mirtiną pavojų. Anot legendos, Karnilas tuomet metė pistoletą ir sukniubo. Kadangi įvykiuose, kurie darė nenuplaunamą gėdą tarptautinės bendruomenės akyse, visa tauta trokšte troško didvyrių, pasakojimas plačiai paplito. Apie Strongą rašė Time žurnalas, jį filmavo Larry King Live . Galbūt Zigio narsą stoti prieš užpuoliką pakurstė tai, kad jis ir pats žinojo tą istoriją, ir dar tai, kad tą patį semestrą Zigis visai mokyklai prisipažino esąs homoseksualus, tad dar labiau tikėjo savo oratoriaus sugebėjimais.

– Žinau, kad tau tikriausiai dėl ko nors labai negerai, supranti? – tęsė Zigis; dauguma Kevino aukų dar buvo gyvos, o kažkas jo jau gailisi. – Neabejoju, kad tau skauda širdį! Bet tai ne išeitis…

Zigio nelaimė, griežto, kaustančio Beno Strongo pareiškimo Maiklai! Padėk ginklą! apokrifinė prigimtis išaiškės tik 2000 metų pavasarį, kai teisme bus imtas nagrinėti aukų tėvų ieškinys daugiau kaip penkiasdešimčiai kitų šalių – tarp jų tėvų, mokytojų, mokyklos administratorių, kitų paauglių, kaimynų, Doom ir Quake vaizdo žaidimų kūrėjų, filmo „Krepšinio dienoraščiai“ autorių. Davęs priesaiką, Strongas prisipažino, kad iš pradžių pats nevykusiai papasakojo, kas nutiko, savo mokyklos direktoriui, o paskui pasakojimą pasigavo žiniasklaida, ir jis ėmė gyventi savo gyvenimą. Įkalintas mele, jis nuo tada kamavosi. Pasirodo, tuo metu, kai mūsų didvyris prisiartino, Maiklas Karnilas jau buvo liovęsis šaudyti ir sukniubęs, jis pasidavė visai ne dėl iškalbingo prašymo, išdrįsus pažvelgti mirčiai į akis. „Jis tiesiog baigė, – liudijo Strongas, – ir metė ginklą.“

Čekšt . Zigis susvirduliavo.

Tikiuosi, šios chronologijos nepapasakojau taip šaltai, kad pasirodyčiau atsaini. Tiesiog faktai lieka didesni, ryškesni ir labiau žvilgantys negu kiekvienas mažas sielvartas. Aš tiesiog kartoju įvykių seką, kurią sudėstė Newsweek .

Tačiau lyg papūga kartodama jo tekstą, neapsimetu turinti nepaprastų įžvalgų apie Kevino proto būklę, vienintelę svečią šalį, į kurią visai nenorėjau nė kojos kelti. Džošuos ir Soveto pasakojimai apie tai, kaip atrodė mūsų sūnaus veidas viršuje, skiriasi nuo panašių įvykių ataskaitų. Pavyzdžiui, tie Kolumbaino vaikai buvo paklaikę, apsiblaususiomis akimis, išsišiepę lyg pamišėliai. O Keviną, priešingai, apibūdino kaip „susikaupusį“ ir „šaltą“. Kita vertus, jis visada taip atrodydavo priešais taikinį, kai pagalvoji, tik priešais taikinį – lyg pats būtų virtęs strėle ir šitaip persikūnydamas radęs tikslą, kurio flegmatiškam kasdieniam jo „aš“ taip išraiškingai stigo.