Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Tačiau kai dabar įsivaizduoju jo veidą pro tą mašinos langelį, prisimenu ir dar kai ką. Jis ieškojo. Jis kažko stebeilijo į mano veidą. Žiūrėjo labai kruopščiai ir įdėmiai, o tuomet mažumėlę atsilošė. Kad ir ko ieškojo, nerado, ir tuo, regis, taip pat kažkodėl liko patenkintas. Nenusišypsojo. Bet nedaug trūko.

Važiuodama į Orindžtauno policijos nuovadą, niršau, siutau ant tavęs, Franklinai. Negražu, bet tavo mobilusis dar vis buvo išjungtas, o juk žinai, kaip įsikimbama tokių smulkių logistinių reikalų, kad užsimirštum. Dar neįstengiau užpykti ant Kevino, ir atrodė saugiau savo neviltį lieti ant tavęs, nes tu nieko bloga nepadarei. Vis iš naujo spausdama mygtuką ir rinkdama numerį, garsiai šūkalojau prie vairo. „ Kur tu? Jau beveik pusė aštuonių! Po galais, įsijunk telefoną! Dėl Dievo meilės, kodėl būtent šįvakar turi dirbti taip vėlai? Ir gal žinių neklausei?“ Bet visureigyje tu neklausydavai radijo; mieliau leisdavai Springstino ar Čarlio Parkerio kompaktines plokšteles. „Franklinai, tu kalės vaike! – šaukiau, dar vis liedama karštas, geliančias įniršio ašaras. – Kaip gali versti mane visa tai ištverti vieną?“

Iš pradžių pravažiavau Rotušės gatvę, nes tas glotnus, gana ryškus žalias ir baltas pastatas iš lauko atrodo kaip kokiam nors tinklui priklausanti kepsninė ar sveikatingumo klubas. Išskyrus negrabiai iškaltą bronzinį frizą tarnyboje žuvusių keturių Orindžtauno pareigūnų atminimui, fojė taip pat buvo vien baltos sienos ir beveidis linoleumas, kur tikėtumeisi rasti rodyklę į baseiną. Bet pats priimamasis buvo siaubingai intymus, dar klaustrofobiškesnis už ankštą Najako ligoninės priimamąjį.

Man toli gražu nebuvo suteikta pirmenybė, nors registratorė man šaltai pranešė pro langelį, kad galiu lydėti savo „mažametį“ – žodis nuskambėjo nederamai menkinamai, – kol jį užregistruos. Supanikavusi ėmiau maldauti: „Privaloma?“, o ji atsakė: „Kaip norit.“ Ji liepė man prisėsti ant vienintelės juodos vinilinės sofos, kur likau kėpsoti be priežiūros, kol aplink lakstė policijos pareigūnai. Jaučiausi ir kalta, ir nereikalinga. Nenorėjau čia būti. Jei atrodo pasakyta apgailėtinai per švelniai, turiu galvoje naują pojūtį, kad nenorėjau būti ir niekur kitur. Kalbant tiesiai, norėjau mirti.

Trumpą laiką kitame mano lipnios juodos vinilinės sofos gale sėdėjo vaikinas, dabar žinau, kad tai buvo Džošua Lakronskis. Net jei būčiau tą moksleivį pažinojusi, abejoju, ar tą akimirką būčiau jį atpažinusi. Mažas berniukas, jis labiau priminė nebe paauglį, o maždaug Silijos amžiaus vaiką, nes jam stigo pasipūtusios laikysenos, kuria jis, pasirodo, garsėjo mokykloje. Pečiai susigūžę, trumpi juodi plaukai susivėlę. Rankos sukištos tarp kelių, riešai nenatūraliai persukti kaip vaikų, kamuojamų stiprios raumenų distrofijos. Jis sėdėjo nė nekrusteldamas. Regis, nė nemirkčiojo. Kai jo prižiūrėti atėjo pareigūnas, kurio mano padėtis nebuvo verta – jau jaučiausi lyg apkrėsta, užkrečiama, uždaryta į karantiną, – jis nieko neatsakė uniformuotam vyriškiui, kuris, atsistojęs greta, mėgino jį sudominti policijos automobilių modeliukais stiklinėje dėžėje. Tai buvo labai žavi kolekcija, vien metalinės mašinėlės, kai kurios labai senos – sunkvežimiai, arklių traukiami vežimai, motociklai, 1949 metų Ford iš Floridos, Filadelfijos, Los Andželo. Tėviškai švelniai pareigūnas paaiškino, kad viena mašinėlė labai reta, iš tų laikų, kai Niujorko miesto policijos mašinos buvo žalios ir baltos – prieš Niujorko policijos departamento mėlynąsias. Džošua bukai spoksojo tiesiai priešais save. Jei apskritai suvokė, kad aš čia sėdžiu, regis, nežinojo, kas aš, o kaip aš galėjau prisistatyti? Svarsčiau, kodėl tas berniukas nenuvežtas į ligoninę kaip kiti. Niekaip negalėjai suprasti, kad kraujas, kuriuo permirkę jo drabužiai, yra ne jo.

Po kelių minučių pro registratūros duris įsiveržė stambi, nutukusi moteris, pripuolė prie Džošuos ir vienu judesiu pakėlė jį glėbyje. „Džošua!“ – sušuko ji. Iš pradžių jis suglebo jos rankose, o paskui tie distrofiški riešai pamažu susirangė ant jos pečių. Nuo jo rankovių ant dramblio kaulo spalvos lietpalčio liko raudonos dėmės. Mažas veidelis įsikniaubė į stambų jos kaklą. Aš ir susigraudinau, ir ėmiau pavydėti. Tokio susitikimo man neskirta. Aš taip tave myliu! Kaip aš džiaugiuosi, kad tu sveikas! O aš jau nebe visai džiaugiausi, kad mūsų pačių sūnus sveikas . Nuo žvilgsnio pro mašinos langelį kaip tik jo sveikumas ėmė mane kamuoti.

Visa trijulė susigrūdo pro duris gilyn. Pareigūnė už registratūros langelio nekreipė į mane dėmesio. Jei ir krausčiausi iš galvos, tikriausiai džiaugiausi bent jau turėdama užsiėmimą su mobiliuoju telefonu, kurį maigiau lyg rožinį; rinkdama numerį bent jau turėjau ką veikti. Bent dėl įvairovės kurį laiką ėmiau skambinti namų numeriu, bet vis atsiliepdavo atsakiklis, ir aš padėdavau ragelį, iki galo neišklausiusi to negyvo įrašo, nes bjaurėjausi savo pačios balsu. Jau palikau tris, keturias žinutes, pirmąją – susitvardžiusi, paskutinę raudodama – na ir juostelė grįžusiems. Supratęs, kad abu užgaišome, Robertas aiškiai nusivedė Siliją į McDonald’s ; ji labai mėgo karštą obuolių pyragą. Kodėl jis man nepaskambino? Juk turi mano mobiliojo numerį! Nejau Robertas neklausė žinių? Ak, žinau, McDonald’s groja muzika, o važiuodamas taip netoli, jis nebūtinai įsijungtų mašinos radiją. Bet nejau niekas eilėje apie tai neužsiminė? Kaip kas nors Roklando apygardoje galėtų kalbėti apie ką kita?

Kai du pareigūnai nusivedė mane į tą tuščią kambarėlį užrašyti parodymų, buvau tokia nusiminusi, kad nė neįstengiau elgtis mandagiai. Tikriausiai atrodžiau ir kvaila; niekaip nesupratau, kam reikia kreiptis į šeimos advokatą, jei nėra jokio klausimo, kad Kevinas kaltas. Ir tik dabar kažkas susiprato bent apytiksliai papasakoti jo motinai, dėl ko kaltas. Apytikris aukų skaičius, kurį dalykiškai išpyškino vienas pareigūnas, vėliau pasirodys gerokai perdėtas, bet tuomet neturėjau jokio reikalo būti išsiaiškinusi, kad žudynių skaičiai, kai tik paskelbiami, beveik visada būna išpūsti. Be to, koks iš tikrųjų skirtumas, kad pagimdei sūnų, kuris nužudė tik devynis žmones, o ne trylika? O jų klausimai man atrodė nešvankiai nesvarbūs: kaip Kevinui sekėsi mokykloje, kaip jis elgėsi tą rytą.

– Jis mažumėlę irzliai elgėsi su mano vyru! Šiaip nieko ypatinga! O ką reikėjo daryti, sūnus aprėkia tėvą, tai aš turiu skambinti policijai?

– Nagi, ponia Kačiurian, nurimkit…

– Kačiadurian! – pataisiau. – Gal malonėtumėt teisingai ištarti mano pavardę?

Ak, dar ir kaip malonės.

– Tuomet ponia Kačiadurian . Kur jūsų sūnus galėjo gauti arbaletą?

– Dovanų per Kalėdas! Ak, aš sakiau Franklinui, kad nereikia, aš sakiau . Gal galėčiau dar kartą paskambinti vyrui?

Jie leido paskambinti, ir darsyk veltui surinkus numerį man nusviro rankos.

– Atleiskit, – sukuždėjau. – Atleiskit, atleiskit. Nenorėjau negražiai su jumis kalbėtis, man nerūpi mano pavardė, aš jos nekenčiu. Daugiau niekada nenoriu girdėti savo pavardės. Atleiskit…

– Ponia Kadarian… – vienas pareigūnas atsargiai prilietė man petį. – Galbūt iki galo išklausykime parodymus kitą kartą.

– Tiesiog aš turiu dukrelę, mažą mergytę, Siliją, ji namie, gal galėtumėt…

– Suprantu. Klausykit, deja, Kevinas liks sulaikytas. Ar norėtumėt pasikalbėti su sūnumi?