Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

– Ak, dėkokite ne man, o Kevinui, – ramiai atsakė Džonas. – Ir aš niekada nebuvau girdėjęs apie tas psichozes. Visą taktiką sugalvojo jis.

– Bet… juk biblioteka naudotis jis negalėjo?

– Ne, juk iki teismo buvo sulaikytas, – staiga jis pažvelgė į mane su tikra užuojauta. – Atvirai kalbant, man nė pirštelio nereikėjo pakrutinti. Jis žinojo visas citatas. Net ekspertų pavardes ir adresus. Koks sumanus jūsų berniukas, Eva.

Bet kalbėjo ne linksmai. Atrodė nusiminęs.

O antroji nuotrupa – apie tai, kaip žmonės gyvena toje tolimoje šalyje, kur penkiolikamečiai žudo savo bendraklasius, – nutylėjau ją ne todėl, kad būčiau maniusi, jog jos neištversi. Tiesiog pati nenorėjau apie tai galvoti ar versti tavęs, nors iki šios popietės gyvenau amžinoje baimėje, kad tas įvykis pasikartos.

Buvo praėję maždaug trys mėnesiai nuo Ketvirtadienio . Kevinas jau buvo nuteistas, o aš neseniai pradėjau lyg robotukas šeštadieniais važinėti į Klaveraką. Dar nebuvome išmokę kalbėtis, ir laikas slinkdavo lėtai. Tuomet jis vaizduodavo, kad lankydama jam trukdau, kad mano atvykimo jis laukia su siaubu, o man išvykus džiūgauja, ir kad tikroji jo šeima viduje, tarp nepilnamečių gerbėjų. Kai pranešiau jam, kad Merė Vulford ką tik iškėlė ieškinį, nustebau, jog jis nenudžiugo, o tik dar labiau paniuro; kaip vėliau Kevinas protestuos: Kodėl visa garbė turi atitekti man? Tad pasakiau, nieko sau linkėjimai, praradus vyrą ir dukrą? Temptis mane į teismą? Jis suniurnėjo, kad aš gailiuosi savęs.

– O tu? – paklausiau. – Tu manęs negaili?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Likai sveika ir gyva, tiesa? Nė plaukelis nuo galvos nenukrito.

– Tikrai? – pridūriau. – Ir apskritai kodėl?

– Kai rengi spektaklį, publikos juk nenušauni, – ramiai atsakė jis, kažką ritinėdamas dešinėje rankoje.

– Nori pasakyti, palikti mane gyvą buvo geriausias kerštas.

Mes jau seniai išsiaiškinome, už ką jis man kerštavo.

Tuomet nebegalėjau kalbėti apie Ketvirtadienį ir jau ketinau griebtis senos giesmelės apie tai, kaip čia maistas, bet mano akis vėl užkliuvo už daikčiuko, kurį jis vis dėstė iš vienos saujos į kitą, ritmiškai stumdė tarp pirštų lyg karoliukų virvutę. Rimtai, tiesiog norėjau pakeisti temą, tas jo žaisliukas man visai nerūpėjo – nors jei jo mindžikavimą palaikiau moraline gėda prieš moterį, kurios šeimą jis išžudė, labai klydau.

– Kas čia? – paklausiau. – Ką ten turi?

Gudriai šyptelėjęs, jis atgniaužė saują ir parodė talismaną droviai didžiuodamasis, lyg berniukas stiklo karoliuką. Atsistojau taip greitai, kad mano kėdė net nuvirto ant grindų. Ne dažnai nutinka, kad pažiūri į daiktą, o jis žiūri į tave.

– Daugiau niekada jos neištrauk, – kimiai pratariau. – Jeigu ištrauksi, aš daugiau čia neatvažiuosiu. Niekada. Girdi?

Manau, jis suprato, kad aš rimtai. Šitaip įgijo galingą amuletą neva įkyriems mamulės vizitams atbaidyti. Kadangi daugiau stiklinės Silijos akies nemačiau, tikriausiai tai reiškia, jog jis daugiau ar mažiau džiaugiasi, kad jį lankau.

Tu tikriausiai manai, kad aš tiesiog vėl seku pasakas, ir kuo piktesnes, tuo geriau. Lyg sakyčiau, koks bjaurus mūsų vaikis, kankina motiną tokiu kraupiu suvenyru. Ne, šįsyk ne. Tiesiog turėjau tau papasakoti šią istoriją, kad geriau suprastum kitą, kuri nutiko šiandien pat.

Datą juk tikrai pastebėjai. Šiandien sukanka dveji metai. Taip pat tai reiškia, kad po trijų dienų Kevinui sueis aštuoniolika metų. Balsavimo (o to, kaip nuteistas nusikaltėlis, jis negalės daryti visose valstijose, išskyrus dvi) ir tarnybos ginkluotose pajėgose klausimu jis oficialiai tampa suaugusiuoju. Bet šįsyk esu linkusi pritarti teismų sistemai, pagal kurią jis prieš dvejus metus buvo teisiamas kaip suaugusysis. Man diena, kai visi oficialiai sulaukėme pilnametystės, visada bus 1999 metų balandžio 8-oji.

Tad specialiai paprašiau leisti susitikti su sūnumi šiandien popiet. Nors paprastai prašymai aplankyti kalinius per gimtadienį atmetami, mano prašymas buvo patenkintas. Galbūt tokį sentimentalumą kalėjimų sargai supranta.

Kai atvedė Keviną, jam dar nė žodžio nepratarus pastebėjau, kad pasikeitė jo laikysena. Dingo visa ta panieka ir žiūrėjimas iš aukšto, ir pagaliau suvokiau, kaip Keviną tikriausiai vargina visą dieną vaizduoti tokį viskuo nusivylusį ir niekuo nesidomintį. Kadangi prasidėjo mažų sportinių kelnių ir marškinėlių vagysčių epidemija, Klaverakas nutraukė gatvės aprangos eksperimentą, tad jis vilkėjo oranžiniu kombinezonu – bent sykį ne tik tinkamo dydžio, bet net per didelį, su juo atrodė susitraukęs. Trys dienos iki pilnametystės Kevinas pagaliau pradėjo elgtis kaip vaikas – sutrikęs, nusiminęs. Akys nebebuvo apsiblaususios, jos vėrėsi į galvos gilumą.

– Atrodai nelaimingas, – pratariau.

– O kada nors atrodžiau kitaip? – jis kalbėjo vangiai.

Susidomėjusi paklausiau:

– Ar tau kas nors nutiko?

Nors mūsų bendravimo taisyklės draudžia klausinėti taip tiesiai ir motiniškai.

Dar keisčiau, jis man atsakė.

– Man beveik aštuoniolika metų, tiesa? – jis pasitrynė veidą. – Dingstu iš čia. Girdėjau, kad laiko negaiš.

– Į tikrą kalėjimą, – pasakiau.

– Nežinau. Man ir čia tikrovės pakanka.

– …jaudiniesi, kad reikės kraustytis į Sing Singą?

– Jaudinuosi? – nepatikėjo savo ausimis. – Jaudinuosi! Ar bent ką nors apie tai išmanai? – niekinamai papurtė galvą.

Nustebusi žvelgiau į jį. Jis virpėjo. Per pastaruosius dvejus metus jo veidą išvagojo smulkių kovos randų labirintas, o nosis nebe visai tiesi. Nuo to jis atrodo ne kietesnis, o sudarkytas. Randai nugludino kadaise ryškius armėniškus bruožus iki sulipusios tešlos. Jis atrodė lyg nupieštas netvirtos dailininko rankos ir nuolat trintas trintuku.

– Aš vis tiek tave lankysiu, – pažadėjau ir nusiteikiau išgirsti sarkastišką atsakymą.

– Ačiū. Aš to ir tikėjausi.

Priblokšta, deja, išsižiojau. Išmėginimui pasitelkiau kovo žinias.

– Tu tokius įvykius visada seki. Tad, manau, girdėjai apie praėjusio mėnesio nutikimus San Diege? Turi dar du kolegas .

– Turi galvoje Endį, hm… Endį Viljamsą? – neaiškiai prisiminė Kevinas. – Na ir nevykėlis. Tiesą sakant, man to vyruko net gaila. Jam prastai.

– Juk įspėjau, kad šita mada praeis, – atsakiau. – Pastebėjai, kad antraščių apie Endį Viljamsą nebuvo? New York Times daugiau dėmesio skyrė Diko Čenio širdies problemoms ir tai didžiulei audrai, kuri taip ir neužėjo. O antrosios šaudynės iškart po pirmųjų – viena auka, irgi San Diege? Apie tai beveik išvis niekas nerašė.

– Po galais, tam vaikinui buvo aštuoniolika , – Kevinas papurtė galvą. – Na, rimtai. Juk jis tam mažumėlę per senas, ką?

– Žinok, mačiau tave per televizorių.

– Ak, taip, – jis mažumėlę susigėdęs pasimuistė. – Žinok, filmuota senokai. Man tuomet buvo užplaukę .

– Taip, neturėjau noro žiūrėti, kas užplaukė , – atsakiau. – Bet vis tiek – kalbėjai labai aiškiai. Labai gražiai atrodei. Dabar tik reikia sugalvoti, ką pasakyti.

Jis sukikeno.

– Tai yra ką nors, kas nebūtų nesąmonė.

– Juk žinai, kokia šiandien diena? – droviai pradėjau. – Kodėl man leido aplankyti tave pirmadienį?

– Ak, žinoma. Šiandien mano metinės , – jis pagaliau sardoniškai žiūri į save.

– Tik norėjau tavęs paklausti… – pratariau ir apsilaižiau lūpas. Tau tai pasirodys keista, Franklinai, bet niekada anksčiau nebuvau jam uždavusi šio klausimo. Nežinau kodėl; galbūt nenorėjau būti užsipulta nesąmonėmis apie šokimą į ekraną .