Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

— Tik apie tai aš ir mąstau, — pasakiau.

— Prisipažinkite, mielasis, juk jūs esate tikras storžievis.

— Atleiskite. Aš neturėjau laiko mokytis gerų manierų.

— Man labai patinka jūsų manieros, — tarė ji, meiliai žiūrėdama į mane.

Aš apkabinau ją per liemenį ir nusitempiau prie durų.

— Mums laikas leistis žemyn.

— Man patinka ir jūsų balsas.

— Eime.

— Ar norite mane vesti?

— Nekalbėkite niekų.

Aš pradėjau leistis laiptais.

— Aš nekalbu nesąmonių. Dabar jūs turėsite mane vesti.

Ji atrodė labai rami ir tikėjo tuo, ką sakė.

— Aš negaliu jūsų vesti.

— Kodėl?

— Todėl, kad man labiau patinka jūsų sesuo.

Ji vėl nusijuokė.

— Li, aš dievinu jus!

— Labai jums dėkingas, — pasakiau aš.

Visa kompanija buvo dideliame vestibiulyje ir pasiutiškai linksminosi. Aš pastūmiau duris ir praleidau Džiną pirmą. Mūsų pasirodymas sukėlė audringas ovacijas. Atidarę skardines su marinuotais viščiukais jie dabar rijo konservus kaip kiaulės. Bilas, Dikas ir Niklas buvo užsiraitoję marškinių rankoves ir išsitepę padažu iki pat ausų. Ant Lu suknelės nuo pat viršaus buvo nutekėjusi didžiulė majonezo dėmė. Džudė ir Džikė kaip nekaltos paukštytės irgi kimšo pilna burna. Aš pastebėjau, kad penki buteliai buvo jau tušti. Radijas transliavo šokių muzikos koncertą. Džiną Eskvit, pamačiusi viščiuką, pasiutiškai sukliko ir pagriebė riebų kąsnelį, kurį tuoj įsikišo į bumą. Iš tiesų pradžia buvo nuostabi. VII

Deksteris paskambino trečią valandą. Džiną uoliai stengėsi nusigerti antrą kartą — daug labiau negu pirma, ir aš, tuo pasinaudodamas, perleidau ją Nikiui. Aš beveik nesitraukiau nuo jos sesers ir iš visų jėgų stengiausi ją nugirdyti. Deja, ji nepasidavė ir man reikėjo griebtis gudrybių. Deksteris perspėjo mus, kad Eskvitai — tai yra tėvai — pradėjo nerimauti, kadangi svečių būryje jau senokai nebuvo matyti jų dukterų. Aš paklausiau Deksterio, kaip jis surado mūsų vietelę, tačiau jis tik nusijuokė kitame laido gale. Aš paaiškinau, kodėl mes išvažiavome.

— Viskas gerai, Li, — pasakė jis. — Aš puikiai suprantu, kad mano vakarėlyje nebuvo su kuo pasilinksminti. Per daug rimtų žmonių.

— Atvažiuokite pas mus, Deksai, — pakviečiau jį.

— Jūs turbūt neturite gėrimų?

— Neturime, — pasakiau aš. — Bet ne tai svarbu. Nors, beje, gėrimai pakelia nuotaiką.

Šis tipas kaip visada nekalto avinėlio tonu kalbėjo įžūlybes.

— Aš negaliu išeiti, — pasakė jis. — Su mielu noru atvažiuočiau. Tačiau ką pasakyti tėvams?

— Pasakykite jiems, kad jų mažytės bus atvežtos tiesiai į namus.

— Nežinau, Li, ar jiems tai patiks, žinote...

— Jos jau suaugusios ir gali apsieiti be kitų paramos.

— Gerai, Li, tačiau jie numano, kad dabar mergaitėmis būtent kažkas rūpinasi..

— Užglaistykite šį reikalą, bičiuli Deksteri. Aš pasikliauju jumis.

— Gerai, Li. Aš viską sutvarkysiu. Iki pasimatymo.

Jis padėjo ragelį. Aš padariau tą patį ir ėmiausi ankstesnio užsiėmimo. Džikė ir Bilas pradėjo atlikinėti tokius judesius, kurie mergaitėms iš garbingų šeimų galėjo atrodyti labai nepadorūs, ir aš stebėjau, kaip į tai reaguos Lu. Ji vis dar po truputį gėrė. Ji nenustebo net tuomet, kai Bilas atsegė Džikės suknelę.

— Ko jums įpilti?

— Viskio.

— Išgerkite jį kuo greičiau, o paskui eime pašokti.

Aš pagriebiau ją už rankos ir stengiausi nutempti į kitą kambarį.

— Ką mes ten darysime?

— Jie čia labai triukšmauja.

Ji nuėjo paskui mane nė necyptelėjusi. Kartu su manimi atsisėdo ant kilimo, bet kai aš norėjau ją prisitraukti prie savęs, gavau porą tokių antausių, kurių vyrai neužmiršta visą gyvenimą. Mane apėmė siaubingas pyktis, tačiau aš vis dėlto įstengiau nusišypsoti.

— Šalin letenas, — pasakė Lu.

— Daug sau leidžiate, panele, — pasakiau aš jai.

— Ne aš pradėjau.

— Tai ne pasiteisinimas. Jūs labai apsirikote, jeigu tikėjotės, kad čia mes klausysimės tikėjimo pamokėlių ar žaisime bingo.

— Aš neturiu noro vaidinti didelę turtuolę.

— Norite jūs to ar ne, vis tiek esate stambus laimikis.

— Jūs turite omenyje mano tėvo pinigėlius?

— Ne, — pasakiau aš. — O štai ką.

Aš parverčiau ją ant lovos ir nutraukiau suknelę. Ji gynėsi kaip tūkstantis velnių. Iš po šviesaus šilko korsažo išlindo jos krūtys.

— Paleiskite mane. Gyvulys!

— Ne, — pasakiau. — Aš esu vyras.

— Jūs man šlykštus, — atšovė ji, stengdamasi ištrūkti. — Ką jūs darėte visą valandą ten, viršuje, su Džiną?

— Nieko aš nedariau, — pasakiau. — Jūs gerai žinote, kad ten buvo ir Džudė.

— Aš dabar suprantu, Li Andersonai, kas ta jūsų šutvė ir su kokiais žmonėmis jūs bendraujate.

— Lu, prisiekiu jums, kad prisiliečiau prie jūsų sesers tik norėdamas padėti jai išsiblaivyti.

— Jūs meluojate. Jūs neatitraukėte nuo jos žvilgsnio, kai ji leidosi žemyn.

— Teisingi žodžiai, — pasakiau aš. — Galiu prisiekti, kad jūs pavyduliaujate!

Ji netekusi žado žiūrėjo į mane.

— Kas jūs toks? Kuo jūs save laikote?

— Jūs manote, kad aš geisčiau jūsų, jeigu būčiau permiegojęs su jūsų seserimi?

— Aš ne blogesnė už ją!

Aš vis dar stipriai spaudžiau ją prie lovos. Pagaliau ji liovėsi spurdėjusi. Jos krūtinė veržliai kilnojosi. Aš pasilenkiau prie jos ir įsisiurbiau į jos krūtis liežuviu glostydamas spenelius. O paskui atsikėliau.

— Tikrai, Lu, — pasakiau aš. — Jūs esate nuostabesnė.

Aš paleidau ją ir tai padariau greitai; kadangi po šių žodžių tikėjausi audringos reakcijos. Tačiau ji nusisuko nuo manęs ir pravirko. VIII

Paskui aš vėl ėmiausi savo seno darbo. Meškerę užmečiau, ir dabar beliko laukti, kaip įvykiai klostysis toliau. Iš tiesų tikėjausi, kad vėl pasimatysiu su jais. Nemanau, kad Lu galėjo mane užmiršti, juk aš mačiau, kokiomis akimis ji žiūrėjo į mane, o apie Džiną aš galiu pasakyti tik tiek, kad ji buvo vyresnė, be to, aš gerai prisiminiau, kaip elgiausi su ja pas Džikę.

Kitą savaitę gavau didelę naujų knygų siuntą. Man užteko darbo iki žiemos pradžios. Aš puikiai tvarkiau savo reikalus ir sėkmingai taupiau dolerius. Jau dabar turėjau solidžią sumelę. Nors iš tiesų tai buvo nedaug, bet man užteko. Šiek tiek pinigų išleidau naujiems drabužiams bei mašinos remontui. Keletą kartų pavadavau „Stork“ klubo orkestro gitaristą. Manau, kad šis klubas neturi nieko bendro su taip pat besivadinančiu Niujorko klubu, tačiau jauni akiniuoti tipai su malonumu lankėsi čia drauge su draudimo agentų bei vietinių traktorių prekeivių dukromis. Tai man davė šiokį tokį pelną. Aš įsiūlydavau knygų visiems tiems, kurie ten rinkdavosi. Mano šutvės jaunuoliai ten taip pat užsukdavo. Aš nuolat su jais susitikdavau, be to, kaip ir seniau, miegojau su Džude ir Džike. Niekaip neįstengiau atsikratyti Džikės. Bet iš tikrųjų buvo puiku, kad aš turėjau dvi merginas; aš jaučiausi puikiai. Be to, pradėjau treniruotis ir mano raumenys ėmė darytis panašūs į boksininko.

O paskui vieną vakarą, praslinkus savaitei po vakarėlio pas Deksterį, aš gavau laišką nuo Tomo. Jis prašė manęs, kad kuo greičiau atvažiuočiau. Aš palaukiau šeštadienio ir sprukau iš miesto. Gerai žinojau, kodėl Tomas parašė laišką, ir numaniau, kad ta priežastis ne iš maloniųjų.

Per rinkimus tie tipai senatoriaus įsakymu boikotavo balsavimą; kito tokio niekšo kaip senatorius Belbo reikėtų su žiburiu paieškoti. Jis sugebėjo išprovokuoti riaušes siekdamas, kad juodieji nedalyvautų rinkimuose. Jam pavyko — likus dviem dienoms iki rinkimų jo žmonės išvaikė juodųjų susirinkimą ir du užmušė. Mano brolis, juodųjų mokyklos direktorius, pareiškė atvirą protestą ir nusiuntė laišką, bet kitą dieną buvo žiauriai sumuštas. Jis parašė man, kad atvažiuočiau automobiliu, kadangi nusprendė išvykti į kitą vietą.