Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

— Jis nužudė dvi merginas, — tarė Karteris.

— Ir garažo savininką, — pridūrė Berau.

Jis patikrino, ar vietoje ginklas, kuriam buvo skirta tabaluoti tarp šlaunų, ir pasuko durų link.

— Jį jau seka, — tarė Kalogas. — Naujausiais duomenimis, jie neatsilieka nuo jo. Viena mašina, pripildyta geriausio benzino, jau išvažiavo, tuoj išvažiuos ir kita.

— Greičiau nešdinkimės, — pasakė Karteris. — Sėsk už manęs, — pasiūlė jis Berau. — Paimkime vieną motociklą...

— Tai ne pagal taisykles, — užprotestavo seržantas.

— Berau moka šaudyti, — pasakė Karteris. — Kai važiuoji vienas, tuo pačiu metu negali ir važiuoti, ir šaudyti.

— Ką gi, sukitės, kaip išmanote! — pasakė Kalogas. — Aš nusiplaunu rankas.

Indianas staiga pajudėjo iš vietos. Berau įsikabino į Karterį, o tas vos neišlėkė į orą. Jie buvo susikabinę odiniu diržu.

— Pristabdyk, kai tik išvažiuosime iš miesto, — pasakė Berau.

— Tai ne pagal taisykles, — beveik tuo pačiu metu sumurmėjo Kalogas ir melancholiškai pažiūrėjo į Berau motociklą.

Jis patraukė pečiais ir sugrįžo į savo postą. Tuoj pat vėl išėjo ir pamatė, kaip tolsta didelio pro šalį pralėkusio balto biuiko užpakaliniai ratai. Paskui jis išgirdo sireną ir pamatė kadilaką besivejančius keturis motociklus, — vadinasi, jie keturiese, — ir mašiną, lipančią jiems ant kulnų.

— Prakeiktas kelias! — sumurmėjo Kalogas. Šį kartą jis ilgiau pastovėjo lauke.

Jis klausėsi, kaip pamažu tyla sirenų gausmas. XXIII

Li nuolat judino žandikaulį. Jo dešinioji ranka nervingai sukinėjo vairą; jis iš visų jėgų paspaudė akceleratorių. Jo akys paraudo, prakaitas žliaugė per veidą. Šviesūs plaukai sulipo nuo dulkių ir prakaito. Nors jis ir įdėmiai klausėsi, sirenų gausmas už nugaros vos girdėjosi; kelias buvo labai nelygus, todėl į jį nešaudė. Pastebėjęs priešais motociklą, jis pasuko į kairę norėdamas jį aplenkti, bet motociklas išlaikė distanciją; jo mašinos priekinis stiklas staiga suskilo ir į veidą jam pažiro stiklo šukės — smulkūs gabalėliai. Lyginant su biuiku, motociklas atrodė tikra griuvena ir Berau nusitaikė taip tiksliai, lyg šaudytų į stendą. Li išgirdo dar dviejų šūvių garsus, bet kulkos nepasiekė tikslo. Dabar jis stengėsi važiuoti zigzagais, kad į jį nepataikytų, bet priekinis stiklas dar labiau įskilo, šį kartą — ties jo veidu. Jis pamatė, kaip stipriai į vidų veržiasi oras pro dailiai išmuštą apvalią skylutę, kurią galėjo padaryti tik 45 kalibro šautuvas.

O paskui jam pasirodė, kad biuikas pradėjo lėkti dar didesniu greičiu — jis artėjo prie motociklo; netrukus jis suprato, kad yra visai priešingai. Karteris važiavo lėčiau. Jo lūpose pasirodė keista šypsena, o koja lengviau spaudė akceleratorių. Mašiną ir motociklą skyrė dvidešimties metrų atstumas, paskui penkiolika, dešimt metrų — tada Li vėl paspaudė akceleratorių. Jis pamatė Berau veidą visai iš arti ir atšoko atgal nuo šūvio. Kulka pataikė į dešinįjį petį, tačiau jis sukandęs dantis aplenkė motociklą neišleisdamas vairo iš rankų; trūks plyš reikėjo atsidurti priekyje — tuomet jis niekuo nerizikuos.

Kelias staiga darė posūkį, o paskui plentas vėl buvo tiesus. Karteris ir Berau mynė Li ant kulnų. Jo pervargęs kūnas jautė mažiausią krustelėjimą. Jis pažiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlį. Akiratyje tebuvo tie du motociklai. Karteris sumažino greitį ir sustojo kelkraštyje, kad Berau atsisėstų patogiau. Jie negalėjo daugiau rizikuoti vėl stengdamiesi jį aplenkti.

Kelias šakojosi, dešinėje už šimto metrų Li pamatė kažkokį nedidelį pastatą. Didindamas greitį, jis pasuko mašiną į neseniai suartą dirvą. Biuiką smarkiai sumėtė ir mašina apsisuko šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu, bet Li pasisekė suvaldyti ją. Jis sustojo prie javų džiovyklos ir prisiartino prie durų. Dabar abiejose rankose jis jautė nežmonišką skausmą. Iš kairės rankos vėl tekėjo kraujas; ši prie kūno pririšta ranka jį kamavo labiausiai. Jis pasuko medinių laiptų, vedančių į palėpę, link ir įsikabino į turėklus. Jis vos neprarado sąmonės. Vis dėlto Li pavyko susirietus išstovėti ant kojų. Jis dantimis įsikabino į storą rauplėtą medį ir pusiaukelėje dusdamas sustingo. Jam į lūpą įstrigo rakštis. Tik tuomet jis suprato, kaip stipriai reikėjo sukąsti žandikaulį, kad burnoje pajustų tą sūrų šilto kraujo skonį, tą patį, kurį siurbė iš Lu kūno, iš jos prancūziškais kvepalais iškvėpinto tarpukojo. Jam vėl pasivaideno išdarkyta Lu burna ir jos sijonas, išteptas krauju. Vėl kažkas sumirguliavo jam prieš akis.

Varginančiai lėtai jis atsistojo įsikabindamas į turėklus; dar akimirka, ir lauke pasigirdo sirenos gausmas. Vis stiprėjantis jo galvoje Lu klyksmas užgožė šį garsą. Atrodė, jog jis vėl žudo tą mergaitę, tokį pasitenkinimą jis jautė tol, kol pasiekė palėpę. Lauke triukšmas nutilo. Sunkiai, nesiremdamas dešine ranka, kurios mažiausias judesys kėlė jam skausmą, prišliaužė prie langelio. Priešais jį, kiek tik akys užmatė, plytėjo geltonas javų laukas. Saulė leidosi ir lengvas vėjelis šiureno žolę prie kelio. Kraujas sunkėsi į jo dešinę rankovę, jėgos pamažu silpo, paskui jis ėmė drebėti, kadangi vėl apėmė baimė.

Policininkai apsupo javų džiovyklą. Li išgirdo, kaip policininkai šaukė jį, ir jo burna plačiai prasivėrė. Jį siaubingai troškino. Jam sruvo prakaitas, ir jis norėjo sušukti jiems, bet jo gerklė išdžiūvo. Li pamatė aplink save kraujo balutę. Jis virpėjo kaip drebulės lapas ir kaleno dantimis, o kai išgirdo ant laiptų žingsnius, ėmė staugti; iš pradžių tai buvo silpnas riksmas, pamažu jis stiprėjo ir augo — Li pabandė ištraukti iš kišenės revolverį ir didelėmis pastangomis jam pavyko tai padaryti. Kūnu jis prisišliejo prie sienos, kuo toliau nuo skylės, iš kurios turėjo išdygti žmonės, vilkintys mėlynais mundurais. Li laikė revolverį, bet iššauti pritrūko jėgų.

Triukšmas pritilo. Tada jis liovėsi staugęs, o jo galva nusviro ant krūtinės. Jis kaip pro rūką matė kažkieno kūnus. Praėjo šiek tiek laiko, ir kulkos pervėrė jo šlaunį. Li atsipalaidavo ir lėtai sugniužo. Kraujas srovele tekėjo iš burnos ant grubių džiovyklos grindų. Virvutė, prilaikiusi jo kairę ranką, paliko ant jos tamsų mėlyną ruožą. XXIV

Kaimo žmonės vis dėlto jį pakorė, kadangi jis buvo negras. Prie kelnių, ties papilve, jie pakabino didelį kankorėžį, kuris visiems kėlė juoką. Išnašos

Zombis - romo kokteilis su vaisių sultimis ir sodos vandeniu (vert. past.).