Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

Geriausia būtų inscenizuoti nelaimingą atsitikimą kelyje. Žmonės klausinėtų, kojoms prireikė pasienyje, bet greitai viską užmirštų, kai po skrodimo sužinotų, kad Džiną buvo nėščia ir kad Lu keliavo kartu su seserimi. Manęs niekas ir neįtartų. O po to, kai byla būtų užbaigta, pasakyčiau tėvams, kad su jų dukrelėmis permiegojo negras. Tuo metu kuriam laikui tektų pakeisti gyvenamąją vietą, o paskui vėl galėčiau griebtis senojo amato. Idiotiškas sumanymas, bet kaip tik tokius sumanymus įgyvendinti lengviausia. Aš buvau įsitikinęs, kad Lu ten pasirodys po savaitės. Ši mergaitė taip pat mano rankose. Kelionė drauge su seserimi. Džiną vairuoja mašiną ir netikėtai ją pradeda pykinti. Tai labai įtikinama. Aš suspėsiu iššokti. Šiam žaidimui aš parinksiu deramą vietelę... Lu sėdės priekyje, prie sesers, o aš — užpakalyje. Iš pradžių pribaigsiu Lu, o paskui Džiną; išvydusi tokį siaubingą reginį, ji išsigandusi paleis iš rankų vairą, tuomet, galima sakyti, darbas bus padarytas.

Tačiau šis variantas man patiko tik iš dalies. Visų pirma tai nenaujas triukas. Antra — o tai daug svarbiau — viskas bus padaryta labai greitai. Svarbu, kad turėčiau laiko pasakyti joms, kas jų laukia. Jos turi gerai įsisąmoninti, kad už savo klaidas reikia mokėti.

Mašina... bet tai paskui. Mašina — tai mano darbelio kulminacija. Iš pradžių jas nuvešiu į ramią vietelę. Ten abi nugalabysiu. Paskui lavonus nutempsiu į mašiną ir — nelaimingas atsitikimas. Realu, bet neįtikėtina. Tiesa? Štai taip!

Galvodamas apie tai pradėjau nervintis. Paskui pasiunčiau visas savo idėjas po velnių ir tariau sau, kad viskas turi vykti ne taip, kaip sugalvojau. Tuo metu vėl prisiminiau mažylį. Ir dar — paskutinį pokalbį su Lu. Kažkas užsimezgė tarp manęs bei tos mergiotės ir dabar tai labai išryškėjo. Dėl to vertėjo rizikuoti. Viską lems automobilis. Jeigu nepasiseks — nieko nepadarysi. Nuo tos vietos pasienis netoli, o Meksikoje mirties bausmė panaikinta. Visą tą laiką mano galvoje neaiškiai knibždėjo antras projektas; dabar jis įgavo aiškią formą ir aš supratau, kad būtent jį ir reikia įgyvendinti. Per tas dienas aš išgėriau nemažai burbono. Mano smegenys tiesiog ištino. Be šovinių, aš dar nusipirkau kastuvą ir virvę. Aš dar nežinojau, ar pavyks man įgyvendinti savo projektą. Jeigu pasiseks, šovinių man tikrai prireiks. Jeigu ne — man teks panaudoti visus kitus reikmenis. Kastuvo ir kaplio prireiks tuo atveju, jeigu teks griebtis kitos idėjos, kuri tiesiog žaibiškai gimė mano galvoje. Manau, kad vaikinai, kurie detaliai apgalvoja savo veiksmų planą, labai klysta. Mano galva, tokiais atvejais nereikia bijoti atsitiktinumų, kai pasitaiko tinkamas momentas, viskas turi būti po ranka. Gal aš buvau neteisus, neapgalvodamas visko iki smulkmenų, bet dar kartą sugrįždamas prie minties apie mašiną ir nelaimingą atsitikimą aš jaučiau, kad tai man nelabai patinka. Aš nelabai deramai įvertinau svarbų veiksnį — juk turėsiu pakankamai daug laiko, — todėl ir stengiausi apie tai negalvoti. Niekas nežinos, kur mes būsime, ir, manau, Lu tylės kaip žuvis, jeigu mūsų paskutinis pokalbis jai padarė nors šiokį tokį įspūdį. Tai aš sužinosiu, kai tik pasimatysiu su seserimis.

O paskui, pačiu paskutiniu momentu, likus iki išvykimo vienai valandai, mane apėmė siaubas; aš nuolat klausiau savęs, ar nuvykęs į vietą rasiu Lu. Tai buvo pats sunkiausias momentas. Aš stovėjau prie baro ir gėriau. Neprisimenu, kiek stiklinių išmaukiau, bet mano galva buvo aiški kaip krištolas, tarsi burbonas būtų virtęs paprastu vandeniu; aš labai gerai žinojau, ką turiu daryti. Lygiai taip pat aiškiai aš prisiminiau Tomo veidą, kai virtuvėje sprogo benzino bakas. Aš nusileidau į vaistinę ir užsidariau telefono kabinoje. Surinkau vietinės telefono stoties numerį ir paprašiau sujungti su Priksviliu. Sujungė tuoj pat. Atsiliepė kambarinė ir pasakė, kad Lu tuoj prieis prie ragelio. Po penkių sekundžių ji jau buvo prie telefono.

— Alio, — pasakė ji.

— Tai Li Andersonas. Kaip jūs laikotės?

— Kas atsitiko?

— Džiną išvažiavo, tiesa?

— Taip.

— Jūs žinote, kur ji išvyko?

— Taip.

— Ji papasakojo jums viską?

Aš išgirdau juoką.

— Ji padavė skelbimą į laikraštį.

Ši mergiotė nieko neišleido iš savo akiračio. Ji, matyt, nujautė viską nuo pat pradžių.

— Aš atvažiuosiu paimti jūsų.

— Jūs nevažiuosite su ja?

— Važiuosiu. Bet su jumis.

— Aš nenoriu.

— Jūs puikiai žinote, kad važiuosite.

Ji nieko neatsakė, ir aš tęsiau:

— Bus daug paprasčiau, jeigu aš atvyksiu jūsų paimti.

— Ko gi tuomet užsukti pas ją?

— Reikia jai pasakyti...

— Ką pasakyti?

Dabar atėjo mano eilė juoktis.

— Aš praplausiu jums smegenis kelyje. Kraukite lagaminą ir važiuojam.

— Kada jūsų laukti?

— Aš išvyksiu dabar. Pas jus būsiu po dviejų valandų.

— Su savo mašina?

— Taip. Laukite manęs savo kambaryje. Aš paspausiu signalą tris kartus.

— Lauksiu.

— Iki pasimatymo.

Aš, nelaukdamas, kol ji atsakys, padėjau ragelį. Išsitraukiau nosinę, nes nuo kaktos varvėjo prakaitas. Išėjau iš kabinos, užmokėjau už pokalbį ir pakilau į savo kambarį. Mano daiktai buvo sukrauti į mašiną, pinigus taip pat buvau pasiėmęs. Aš parašiau laišką firmai: jame paaiškinau, kad skubiai išvykau aplankyti sergančio brolio. Tomas atleis man už tai. Pats nežinau, ko aš siekiau dirbdamas knygyne, bet šis darbas manęs nė kiek nevargino. Aš nedeginu tiltų paskui save. Kol aš dar gyvas ir niekas manęs nevaržo. Iki šiol aš jaučiausi laisvas kaip paukštis; dabar ši istorija mane vis labiau intrigavo, reikalai klostėsi ne taip sklandžiai, kaip norėjosi. Troškau kuo greičiau nusigauti į vietą, viską padaryti ir kuo greičiau užsiimti kokiu nors kitu darbu. Nemėgau ilgai terliotis, o dabar situacija buvo kaip tik tokia. Aš apsidairiau galvodamas, ar ko nors neužmiršau, ir pasiėmiau skrybėlę. Mašina stovėjo už keleto kvartalų. Įjungiau motorą ir išvažiavau. Kai tik atsidūriau už miesto, padidinau greitį ir leidau mašinai laisvai riedėti keliu. XVIII

Kelias buvo velniškai tamsus, bet, mano laimei, beveik tuščias. Šiuo paros laiku juo riedėdavo beveik vien tik sunkvežimiai. Be to, beveik niekas nevažiavo į pietus. Aš padariau viską, kas buvo įmanoma. Motoras kaukė kaip traktoriaus variklis, spidometras rodė šimtą devyniasdešimt penkis, bet aš dar labiau spaudžiau akceleratorių sėkmingai didindamas greitį.

Aš norėjau kuo greičiau nuraminti savo nervus. Po valandą trukusio traškėjimo viskas grįžo į savo vėžes, tada aš šiek tiek sumažinau greitį, bet vėl išgirdau keistus garsus kėbule.

Naktis buvo drėgna ir šalta. Dvelkė žiema, o mano paltas buvo lagamine; o Dieve! Niekada anksčiau aš nejaučiau šalčio. Aš stebėjau kelio ženklus; kelias, mano laimei, nebuvo klaidus. Kartkartėmis pro šalį praslinkdavo degalinės, du trys barakai, o paskui vėl tęsdavosi laukai. Per kelią perbėgdavo žvėrelis, šone švystelėjo sodas bei įdirbtas laukas, o paskui vėl — tuštuma.

Maniau, kad šimtą mylių nuvažiuosiu per dvi valandas. Iš tiesų reikėjo nuvažiuoti šimtą aštuonias ar šimtą dešimt mylių, be to, dar reikia pridėti tą laiką, kol išvažiavau iš miesto bei apvažiavau sodą. Prie Lu namo buvau po pusantros valandos, galbūt šiek tiek vėliau. Iš savo senutės mašinos išsunkiau viską, ką tik galėjau. Maniau, kad Lu tikriausiai jau bus pasiruošusi, todėl lėtai pravažiavau pro vartus, kiek įmanoma prisiartinęs prie namo, ir tris kartus spustelėjau signalą. Kurį laiką tvyrojo tyla. Iš vietos, kurioje sustojau, nesimatė jos lango, bet aš neišdrįsau išlipti iš mašinos ar dar kartą pasignalizuoti bijodamas, kad nesukelčiau triukšmo.