Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

Kai sugrįžau į vietą, Džiną nusiėmė skrybėlę ir paleido plaukus, kad jie laisvai kristų; be jos ji atrodė daug gražiau; ji iš tiesų buvo nuostabi mergina.

— Kada mes išvykstame? — staiga paklausė ji. — Dabar labai svarbu, kad jūs mane kuo greičiau išsivežtumėte.

— Mes galime išvažiuoti savaitės pabaigoje, — atsakiau. — Mano reikalai sutvarkyti, tačiau aš turiu susirasti darbą kitoje vietoje.

— Aš pasiimsiu pinigų.

Aš visiškai neketinau tapti merginos, kurią ruošiausi nužudyti, išlaikytiniu.

— Tai nekeičia situacijos, — pasakiau aš. — Nė nekalbėkite apie tai; aš neketinu švaistyti jūsų pinigų. Aš noriu, kad mes iki galo išsiaiškintume šį klausimą.

Ji nieko neatsakė. Ji muistėsi kėdėje kaip žmogus, nedrįstantis kažko pasakyti.

— Ką gi, — prabilau aš, norėdamas ją padrąsinti. — Rėžkite drąsiai. Ką jūs dar iškrėtėte nieko man nepasakiusi?

— Aš parašiau vieną laišką, — pasakė ji. — Perskaičiau skelbimą laikraštyje; jame rašoma, kad tai puiki vieta žmonėms, mėgstantiems vienatvę, ir įsimylėjėliams, kurie nori ramiai praleisti medaus mėnesį.

— Jeigu visi įsimylėjusieji, kurie nori pabėgti nuo įkyrių namiškių ir draugų, susitiktų ten, — sumurmėjau aš, — įdomu būtų pamatyti jų visų veidus...

Ji nusijuokė. Atrodė, kad jos širdis atlėgo. Ji nebuvo slapukė.

— Jie parašė man, — pasakė ji, — kad mes turėsime atskirą namelį, o valgyti galėsime viešbutyje.

— Geriausia būtų, — pasakiau aš, — jeigu jūs nukaktumėte ten pirma, o aš atvažiuočiau ten paskui. Tuomet suspėčiau sutvarkyti savo reikalus.

— Aš norėčiau, kad mes vyktume kartu.

— Tai neįmanoma. Kad nekiltų įtarimo, sugrįžkime į namus ir lagaminą susikraukime paskutiniu momentu. Neverta imti daug rūbų. Ir nepalikime laiško su adresu, kur išvykome. Jūsų tėvams nebūtina tai žinoti.

— Kada atvažiuosite?

— Pirmadienį. Išvažiuosiu sekmadienio vakare.

Vargu ar kas nors pastebės, jeigu išvyksiu sekmadienio vakare. Tačiau ką daryti su Lu?

— Be abejo, — pridūriau aš, — jūs viską pasakėte seseriai.

— Dar ne.

— Ji turbūt kai ką įtaria. Manau, jums pačiai būtų geriau, jeigu jai pasakytumėte. Ji galėtų tapti jūsų suokalbininke. Juk jūs abi gerai sutariate?

— Taip.

— Taigi pasakykite jai viską, bet paslaptį atskleiskite tik išvykimo dieną. Palikite raštelį su adresu, tačiau paslėpkite jį taip, kad popierėlį surastų tik tada, kai jūs jau būsite išvykusi.

— Kaip man tai padaryti?

— Raštelį įdėkite į voką ir įmeskite į pašto dėžutę, kai nuo namų nuvažiuosite 200-300 mylių. Arba galite palikti jį dėžutėje ant stalo. Yra daug ir įvairių būdų.

— Man nepatinka toks slapstymasis. Ak, Li, nejaugi mes negalime išvykti paprasčiausiai pasakę visiems, kad paliktų mus ramybėje?

— Tai neįmanoma, — pasakiau aš. — Dėl jūsų aš galiu būti ramus. Tačiau aš pats juk neturiu pinigų.

— Bet juk tai vienas ir tas pats.

— Pažiūrėkite į veidrodį, — tariau aš. — Jums taip atrodo dėl to, kad jūs turite daug pinigų.

— Aš nesiryšiu pasakyti Lu. Jai juk tik penkiolika metų.

Aš nusijuokiau.

— Jums turbūt atrodo, kad ji yra rėpliojantis kūdikis? Deja, jūs labai klystate. Turėtumėte žinoti, kad jūsų jaunesnioji sesuo nėra tokia jau kvailutė. Kai kuriuos dalykus ji išmano daug geriau negu jūs. Jeigu turėtumėte dar jaunesnę seserį, ji puikiai pamėgdžiotų Lu.

— Bet Lu dar visai mažylė.

— Be abejo. Pakanka pažvelgti tik į tai, kaip ji rengiasi. Kvepalai, kuriais kvėpinasi, taip pat rodo, kad Lu yra nekalta mergaitė. Jūsų seserį reikia perspėti. Primenu, kad jums reikalinga tarpininkė.

— Aš pageidaučiau, kad apie tai niekas nežinotų.

Mano juokas nuskambėjo su pykčio gaidele. Net aš pats nustebau, kad manyje susikaupė tiek daug neigiamų emocijų.

— Ką gi, turbūt jūs ne itin didžiuojatės tuo tipu, kurį pati išsirinkote?

Jos lūpos suvirpėjo, ir aš pagalvojau, kad ji tuoj pradės žliumbti.

Džiną atsistojo.

— Kodėl jūs kalbate su manimi tokiu kandžiu tonu? Jums patinka įgelti kitiems? Aš nenoriu daugiau kalbėti, man baisu...

— Baisu?..

— Baisu. Todėl, kad jūs galite palikti mane dar iki vestuvių.

— Jūs manote, kad vedybos mane sulaikytų?

— Taip, jeigu mums gimtų kūdikis.

— Žinoma, jeigu mes turėsime kūdikį, man bus labai sunku gauti sutikimą skyryboms. Tačiau tai manęs nesulaikytų, jeigu panorėčiau jus palikti...

Šį kartą ji pravirko. Ji užsikniaubė ant kėdės šiek tiek palenkusi galvą; jos apvaliais skruostais tekėjo ašaros. Aš supratau, kad persistengiau, ir priėjau prie jos. Uždėjau ranką jai ant kaklo ir paglosčiau sprandą.

— Ak, Li! — pasakė ji. — Kaip visa tai nepanašu į tai, apie ką svajojau. Aš maniau, kad jūs būsite laimingas, gavęs mane visam laikui.

Aš leptelėjau kažkokią nesąmonę, o ji staiga pradėjo vemti. Po ranka nieko neturėjau, net servetėlės, todėl nubėgau į sandėliuką paimti skuduro, kuriuo knygyno valytoja šluostydavo dulkes. Manau, kad ji taip blogai jautėsi dėl nėštumo. Kai ji liovėsi žiaukčiojusi, aš nuvaliau jai veidą nosine. Bateliai buvo išsitepę ir aš nuvaliau juos popieriaus skiautele. Ji aistringai prisitraukė mane prie savęs, kažką be paliovos šnabždėdama. Su šia mergina man nepasisekė. Ji amžinai negaluoja, ir tai — girtuokliavimo bei naktinių orgijų rezultatas.

— Kuo greičiau išvažiuokite, — pasakiau jai. — Grįžkite namo, pailsėkite šiek tiek, o ketvirtadienio vakare susikraukite lagaminą ir sprukite. Aš atvažiuosiu pas jus pirmadienį.

Ji netikėtai atsikvošėjo ir nepatikliai nusišypsojo.

— Li... tai tiesa?

— Be abejo.

— Ak, Li... aš jus dievinu... Man atrodo, kad mes būsime labai laimingi.

Ji nelaikė pykčio užantyje. Apskritai merginos ne taip lengvai atlyžta. Aš padėjau jai atsistoti ir paglosčiau krūtis. Ji įsitempė ir atšoko atgal. Aišku, ji norėjo, kad tęsčiau žaidimą. O man norėjosi kuo greičiau išvėdinti kambarį; vis dėlto ji siurbte įsisiurbė į mane viena ranka bandydama atsegti mano marškinių sagutes. Aš užsmaukiau aukštyn jos suknelę ir pasismaginau su ja ant ilgo stalo, ant kurio klientai vartydavo knygas; ji gulėjo užsimerkusi ir atrodė kaip negyva. Kai pajutau, kad ji atsipalaidavo, vėl tęsiau meilės žaidimą tol, kol ji pradėjo aikčioti iš malonumo; paskui išliejau spermą ant suknelės. Ji atsikėlė priglaudusi ranką prie burnos, matyt, ją vėl pykino.

Paskui aš padėjau jai atsistoti, užsegiau paltą ir pakėlęs nešte išnešiau ją iki mašinos pro užpakalines knygyno duris bei pasodinau prie vairo. Ji buvo leisgyvė; atrodė, kad ji tuoj nualps, tačiau jai dar užteko jėgų iki kraujo įkąsti man apatinę lūpą; aš net nekrustelėjau, tik žiūrėjau, kaip ji tolsta nuo manęs. Jos laimei, mašina be kliūčių nuriedėjo namų link. Paskui aš grįžau į knygyną ir palindau po dušu — mane erzino nemalonus vėmalų kvapas. XVII

Iki to momento aš nesusimąsčiau, kokie sunkumai gali iškilti nužudant šias merginas. Dabar man kilo noras viską mesti ir ramiai pardavinėti knygas. Bet TAI reikėjo padaryti dėl mažylio ir dėl Tomo, taip pat ir dėl savęs. Aš pažinojau daug tipų, kurie, pakliuvę į tokią situaciją kaip aš, užmiršdavo savo kilmę ir stodavo į baltųjų pusę; pasitaikius progai jie netgi imdavo niekinti negrus. Tokius tipus aš su malonumu būčiau nužudęs; tačiau kol kas skubėti neverta. Pirmasis taikinys — panelė Eskvit. Aš turėjau daug šansų pribaigti ir kitus: visą tą šutvę, su kuria valkiojausi — Džudę, Džikę, Bilą ir Beti. Bet jie manęs nedomino. Pernelyg smulkios žuvelės. Eskvit — pirmasis mano bandymas. Vėliau, jeigu pavyks išsisukti, manau, galėsiu likviduoti kokį nors garbingą tipą. Ne senatorių, žinoma, bet ką nors panašaus. Prireikė daug laiko, kol nusiraminau. Pirmiausia reikėjo pagalvoti apie tai, kaip išlįsti sausam iš to purvo, kai abi šliundrelės numirs mano akyse.