Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

Taigi aš laukiau mašinoje; užsidegdamas cigaretę, pastebėjau, kad mano rankos dreba. Po dviejų minučių išmečiau cigaretę ir pasvarstęs pakartojau sutartą signalą. Paskui, kai vis dėlto nusprendžiau išlipti iš mašinos, pamačiau, kad ji artinasi prie manęs.

Ji vilkėjo baltą paltą, buvo vienplaukė, o rankoje laikė didelį rudą odinį krepšį, kuris, atrodė, tuoj plyš; pasirodė, jog tai visas jos bagažas. Ji atidarė dureles ir atsisėdo šalia manęs netarusi nė žodžio. Aš uždariau jas pasilenkęs prie jos, bet nė neketindamas pabučiuoti. Ji buvo nepasiekiama kaip seifo durys.

Aš apsisukau, kad galėčiau išvažiuoti į kelią. Ji žiūrėjo į tolį nieko nematydama. Akies krašteliu žvilgtelėjau į ją ir supratau, kad kai tik išvažiuosime į kelią, viskas klostysis lyg sviestu patepta. Šimtą mylių nuriedėjome kosminiu greičiu. Dabar jau jautėsi, kad pietūs netoli. Oras čia buvo sausesnis ir naktis ne tokia tamsi. Bet man reikėjo nuvažiuoti dar penkis šimtus mylių.

Aš daugiau nebegalėjau tylėdamas sėdėti šalia Lu. Per tą laiką mašinos salonas prisigėrė jos kvepalų ir tai velniškai mane jaudino, kadangi aš vis regėjau ją, stovinčią savo miegamajame suplėšytomis kelnaitėmis ir žvelgiančią į mane katės akimis. Tuo metu aš atsidusau gana garsiai, ir ji tai pastebėjo. Ji tarsi prabudo, pagyvėjo ir dabar reikėjo sušvelninti atmosferą, kadangi ore dar tvyrojo slogi nuotaika.

— Nešalta?

— Ne, — pasakė ji.

Ji pasirąžė ir mašinoje dar labiau pakvipo. Man atrodė, kad ji bandė sukelti man lyg ir pavydo sceną, tačiau aš turėjau vairuoti mašiną ir negalėjau greitai sutvarkyti reikalo. Nieko kito man nebeliko, kaip tik berti meilius žodžius, nes ji aiškiai rodė man savo nepalankumą. Aš atitraukiau vieną ranką nuo vairo ir pasirausiau po mašinos stalčiuką. Ištraukiau viskio butelį ir padėjau jai ant kelių. Radau ir stiklinaitę. Paėmiau ją ir padėjau prie butelio, paskui uždariau stalčiuką ir įjungiau radiją. Reikėjo anksčiau apie tai pagalvoti, bet aš aiškiai jaučiausi ne savo rogėse. Man kėlė nerimą mintis, kad viskas dar prieš akis. Man pasisekė: ji paėmė butelį, atkimšo, o paskui prisipylė stiklinę ir išgėrė ją vienu mauku. Aš ištiesiau ranką. Ji dar kartą prisipylė stiklinę ir vėl ištuštino ją iki dugno. Ir tik dabar pripylė man. Aš nepajutau, kaip išgėriau, ir grąžinau stiklinę jai. Ji sudėjo viską atgal, šiek tiek laisviau įsitaisė ant sėdynės ir atsisegė dvi palto sagas. Ji vilkėjo gana trumpą kostiumėlį su dideliais atlapais. Po juo ant nuogo kūno buvo užsitempusi citrininės spalvos megztuką. Nenorėdamas išsiduoti, kad ją stebiu, aš primygtinai stengiausi žiūrėti į kelią.

Dabar mašinoje maišėsi kvepalų, alkoholio ir cigarečių dūmų tvaikas; toks mišinys trenkia tiesiai į galvą. Bet aš nepravėriau langų. Mes ir toliau tylėjome, tai truko dar pusvalandį, o paskui ji vėl paėmė butelį ir išgėrė dar dvi stiklines viskio. Dabar mergiotei pasidarė karšta ir ji nusivilko paltą. Tuo metu, kai ji pasilenkė į mano pusę, aš irgi lėtai pasilenkiau ir pabučiavau jai kaklą, kaip tik prie ausies. Ji staiga atsitraukė ir pasisukusi pažiūrėjo į mane. Paskui pratrūko juoktis. Manau, kad viskis padarė savo. Aš nuvažiavau dar penkiasdešimt mylių, o paskui ryžtingai ėmiausi veiksmų. Ji vėl išgėrė viskio.

— Tu vis dar nekokios formos?

— Viskas gerai, — prabilo ji lėtai.

— Nejauti jokio džiaugsmo važiuodama su senuku Li?

— Ak, viskas gerai!

— Ir sesers pamatyti nenori?

— Nekalbėk man apie ją.

— Ji miela mergaitė.

— Taip, ir moka puikiai dulkintis, ar ne?

Man užgniaužė kvapą šie jos žodžiai. Jeigu kuri nors kita būtų tai pasakiusi — Džudė, Džikė ar Bi Dži — aš būčiau nekreipęs jokio dėmesio. Bet tai pasakė Lu. Ji pastebėjo, kad aš nustėrau, ir taip garsiai nusijuokė, jog net pūstelėjo. Iš jos juoko aiškiai matėsi, kad ji gerokai įkaušusi.

— Argi ne taip sakoma?

— Taip, — patvirtinau aš. — Būtent taip.

— Argi ne tuo ji užsiima?

— Nežinau.

Ji vėl nusijuokė.

— Negaiškite laiko, Li. Aš jau ne tokio amžiaus, kad patikėčiau, jog vaikai atsiranda nuo nekalto bučinio!

— Kas sakė apie vaiką?

— Džiną laukiasi kūdikio.

— Jums protas susimaišė?

— Nevarginkite savęs, Li. Aš žinau, ką sakau.

— Aš nemiegojau su jūsų seserimi.

— Miegojote.

— Aš nedariau to su ja, o jeigu ir dariau, tai ji negali lauktis kūdikio.

— Kodėl ji visą laiką blogai jaučiasi?

— Blogai ji jautėsi ir pas Džikę, tačiau aš neužtaisiau jai vaiko. Jūsų sesers skrandis labai jautrus.

— O visa kita? Ne taip jautru?

Paskui ji apipylė mane kumščiais. Aš įtraukiau galvą ir paspaudžiau akceleratorių. Ji kumščiavo mane iš visų jėgų, nors nelabai stipriai, bet skausmą jutau. Jėgos trūkumą kompensavo nervinė energija ir geras pasiruošimas atakai. Kai ji liovėsi, aš pasipurčiau.

— Jums geriau?

— Man labai gerai. O Džiną po to labai gerai jautėsi?

— Po to?

— Po to, kai jūs ją išdulkinote?

Ji, be abejo, jautė didelį malonumą kartodama šį žodį. Jeigu tuo momentu būčiau įkišęs savo ranką jai tarp kojų, esu tikras, po to man būtų reikėję ją nusivalyti.

— Ak, — pasakiau aš, — ji jau anksčiau tuo užsiiminėjo!

Vėl pasipylė nauja kumščių serija.

— Li Andersonai, jūs šlykštus melagis.

Po šios atakos ji užduso, o aš ir toliau žiūrėjau į kelią.

— Man būtų maloniau dulkinti jus, — tariau aš. — Man labiau patinka jūsų kvapas, ir kuokštelis tarp kojų tankesnis. Bet ir Džiną dulkinti nuostabu. Man labai trūks jos, kai mes jos atsikratysime.

Ji nė nekrustelėjo. Klausėsi to, kaip ir visų kitų nesąmonių. Man net gerklėje kažkas įstrigo ir akyse prašviesėjo, kai aš staiga susiprotėjau.

— Tai galime padaryti tuoj pat, — sušnibždėjo Lu, — ar tik po to?

— Ką padaryti? — sušnibždėjau aš.

Jai buvo sunku kalbėti.

— Jūs mane dulkinsite?., — ji ištarė tai taip tyliai, kad aš greičiau numaniau negu išgirdau, ką ji pasakė.

Aš buvau įsiaudrinęs kaip bulius. Man net veržė pilvo apačią.

— Iš pradžių reikia ją nudobti, — ištariau.

Aš tai pasakiau tik norėdamas įsitikinti, ar ji iš tiesų yra mano rankose.

— Aš to nenoriu.

— Jūs labai branginate savo seserį, ar ne? Jūs paprasčiausiai išsigandote!..

— Aš nenoriu laukti...

Man pasisekė. Netoliese pamačiau degalinę ir sustabdžiau savo vežėčias. Man reikėjo galvoti apie ką nors kitą, nes taip galėjau prarasti pusiausvyrą. Likau sėdėti mašinoje ir degalinės tarnautojo paprašiau, kad pripildytų benzino baką. Lu pajudino durelių rankenėlę ir iššoko. Ji kažką sumurmėjo vaikinui, ir šis parodė jai vieną pastatą. Ji dingo ir sugrįžo tik po dešimties minučių. Vaikino paprašiau, kad pripūstų padangą, ir užsakiau jam sumuštinį, kurio pats nebūčiau pajėgęs suvalgyti.

Lu atsisėdo į vietą. Aš užmokėjau vaikinui, ir jis sugrįžo į savo būstą miegoti toliau. Aš vėl įjungiau motorą, ir mes strimgalviais nurūkome keliu. Taip važiavome dar dvi valandas. Lu sėdėjo lyg įbesta. Atrodė, kad ji miega. Ji visiškai nusiramino, bet staiga subruzdo, atidarė stalčiuką ir šį kartą vienu mauku išgėrė tris stiklinaites viskio.

Dabar aš neištvėriau nepažiūrėjęs į ją su nuostaba. Aš bandžiau toliau vairuoti mašiną, tačiau nuvažiavęs dešimt mylių sustabdžiau ją įvažiavęs į poilsiui skirtą aikštelę. Dangų dar gaubė naktis, bet iš po tamsios skraistės jau lindo aušra. Šiuose kraštuose vėjas buvo svečias. Aplink plytėjo giraitės, krūmai. Maždaug prieš pusvalandį mes pravažiavome kažkokį miestą.