Борис Виан: Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

Iš rusų kalbos vertė

Nijolė Storyk

Turinys

I

II

III

IV

V

VI

VII

VIII

IX

X

XI

XII

XIII

XIV

XV

XVI

XVII

XVIII

XIX

XX

XXI

XXII

XXIII

XXIV

I

Baktone manęs niekas nepažinojo. Dėl to Klemas ir pasirinko šį miestą. Be to, jeigu aš apsigalvočiau ir dreifuočiau, mums neužtektų benzino tęsti kelionę toliau į šiaurę. Liko tik penki litrai. Kartu su mano doleriais ir Klemo laišku — tai buvo viskas, ką aš turėjau. Na, o apie tai, kas sudėta lagamine, neverta nė kalbėti. Tiesa, mašinos bagažinėje gulėjo mažytis pistoletas, pigus, tačiau pavojingas 6,35 kalibro žaisliukas; beje, jis dar buvo jo kišenėje, kai šerifas atėjo pas mus ir paliepė pasiimti kūną ir jį palaidoti... Reikia pasakyti, kad labiausiai aš pasiklioviau Klemo laišku. Man turėjo pasisekti; reikėjo, kad pasisektų. Aš žiūrėjau į savo rankas, laikančias vairą, į savo pirštus, į savo nagus. Iš tikrųjų niekas neprikibs. Jokios rizikos. Galbūt man pavyks išsisukti...

Mano brolis Tomas susipažino su Klemu universitete. Klemas bendravo su juo kitaip negu kiti studentai. Jis labai maloniai kalbėdavosi su juo, jie kartu lankydavosi baruose, važinėdavosi Klemo kadilaku. Tik Klemo dėka pakentė Tomą. Kai jam teko išvažiuoti, kad pavaduotų tėvą, kuris vadovavo gamyklai, Tomas taip pat išvyko. Jis sugrįžo pas mus. Tomas jau buvo daug ko išmokęs ir be vargo gavo mokytojo darbą naujoje mokykloje. Na, o paskui — mažylio istorija, ir viskas nuėjo velniop. Aš galėjau apsimesti, kad nieko nežinau, tačiau mažylis — ne. Jam viskas atrodė kitaip. Merginos tėvas ir brolis nepaleido jo.

Dėl to Tomas ir parašė laišką Klemui. Aš nebegalėjau likti tame krašte, ir Tomas prašė Klemo surasti man kokią nors vietelę. Nelabai toli, kad jis galėtų retkarčiais aplankyti mane, bet ir ne taip arti, — juk reikėjo, kad niekas mūsų nepažinotų. Jis manė, kad dėl mano išvaizdos ir charakterio mes absoliučiai niekuo nerizikuojame. Galbūt jis buvo teisus, bet aš vis dėlto dažnai prisimindavau mažylį. Dabar aš tapau Baktono knygyno vedėju. Per tris dienas aš turėjau susisiekti su buvusiu vedėju, kuris neseniai buvo perkeltas į aukštesnes pareigas, ir kaip reikiant perprasti šį darbą.

Buvo graži saulėta diena. Gatvė dabar vadinosi Perl Harborstritas. Galbūt Klemas to nežinojo. Lentelėje tebebuvo užrašytas senasis pavadinimas. Ties 270-uoju numeriu aš pamačiau parduotuvę ir prie jos durų sustabdžiau savo mašiną. Vedėjas, sėdėdamas prie kasos aparato, rašė skaičius į rejestrą; tai buvo vidutinio amžiaus vyriškis. Atidarant duris pirmiausia man krito į akis jo šviesūs plaukai ir liūdnos mėlynos akys. Mes pasisveikinome.

— Sveiki, ko jūs pageidausite?

— Aš turiu jums laišką.

— A! Vadinasi, jus reikia supažindinti su darbu. Parodykite laišką.

Jis paėmė laišką, perskaitė jį, pavartė ir grąžino man.

— Tai visai nesudėtinga, — pasakė jis. — Štai sandėlis (jis mostelėjo ranka, parodydamas duris). Sąskaitos bus sutvarkytos šiandien vakare. Dėl pardavimo, reklamos ir viso kito geriausia kreiptis į firmos inspektorius, be to, būtina atsižvelgti į dokumentuose, kuriuos jūs gausite, esančius nurodymus.

— Tai — knygynų tinklas?

— Taip. Ir filialai.

— Beje, — pasiteiravau aš, — ką labiausiai graibsto pirkėjai?

— O! Romanus. Paklausą turi ir religinės knygos bei vadovėliai. Knygos vaikams ir rimta literatūra nelabai perkama. Aš niekada ir nesistengiau plėsti prekybos šia kryptimi.

— Vadinasi, religines knygas jūs laikote nerimtomis?

Jis apsilaižė lūpas.

— Netvirtinkite to, ko aš nesakiau.

Aš smagiai nusijuokiau.

— Geriau neimkite giliai į širdį. Aš apie tai taip pat stengiuosi nemąstyti.

— Beje, duosiu jums vieną patarimą. Žmonės to neturi žinoti, taigi kiekvieną sekmadienį nueikite į bažnyčią, priešingu atveju jie greitai jūsų atsikratys.

— Ak! Gerai, — pasakiau aš. — Nueisiu pasiklausyti pastoriaus.

— Imkite, — pasakė jis, ištiesdamas man lapą, — ir patikrinkite. Tai praėjusio mėnesio sąskaita. Viskas labai paprasta. Mes gauname knygas iš pagrindinės firmos kontoros. Reikia tik užfiksuoti visą apyvartą, trijuose egzemplioriuose. Pinigų atvažiuoja pasiimti kas antrą savaitę. Atlyginimą gausite čekiu su nedideliais procentais.

— Duokite man tą dokumentą, — pasakiau.

Aš paėmiau popierių ir atsisėdau ant žemo prekystalio. Ant jo gulėjo krūva knygų, kurias iš lentynų tikriausiai ištraukė pirkėjai, — jis, matyt, nespėjo jų sudėlioti į vietas.

— Kuo galima užsiimti šiame krašte? — paklausiau jo po to.

— Niekuo, — atsakė jis. — Priešais, vaistinėje, lankosi mergelės, o pas Rikardą, už dviejų kvartalų nuo čia, burbonai.

Jo manieros buvo griežtos, tačiau tai manęs neerzino.

— Kiek laiko jūs čia gyvenate?

— Penkeri metai, — pasakė jis. — Reikia dar penkerius pratempti.

— O paskui?

— Jūs smalsus.

— Dėl to kaltas jūs pats. Kodėl man pasakėte — dar penkerius? Juk aš nesiteiravau jūsų.

Jo lūpų linija sušvelnėjo, o akys — susiaurėjo.

— Jūs teisus. Ką gi, dar penkeri metai — ir aš mesiu šį darbą.

— Ir kuo užsiimsite tada?

— Rašymu, — atsakė jis. — Rašysiu bestselerius. Vien tik bestselerius. Istorinius veikalus bei romanus, kuriuose negrai miegos su baltosiomis moterimis ir jų nelinčiuos už tai; romanus, kuriuose jaunos tyros mergaitės išsaugos savo nekaltybę šlykštybių pritvinkusiame pasaulyje.

Jis padrąsėjo:

— Bestselerius, štai ką! Ir dar — itin šokiruojančius ir originalius romanus. Šioje šalyje nesunku būti drąsiam, užtenka tik atvirai pasakyti tai, ką visi ir taip žino.

— Jums tikrai pavyks, — pasakiau aš.

— Be abejo, man tai pavyks. Šešis romanus aš jau esu parašęs.

— Ir nė karto nebandėte jų išleisti?

— Aš juk ne leidėjo draugas ar meilužė ir neturiu tiek pinigų, kad galėčiau juos panaudoti šiam reikalui.

— Ir kaip vis dėlto jūs ketinate išleisti knygas?

— Ogi štai kaip — po penkerių metų aš turėsiu pakankamai pinigų.

— Jums tikrai pasiseks, — dar kartą pasakiau aš pokalbio pabaigoje.

Kitas dvi dienas darbo buvo daug, nors iš tiesų knygyno reikalus tvarkyti visai nesudėtinga. Reikėjo sudaryti pageidaujamų knygų sąrašą, o paskui Hansenas — tokia buvo vedėjo pavardė — pateikė šiokių tokių žinių apie klientus, kurie nuolat užsukdavo pas jį pakalbėti apie knygas. Apie literatūrą jie išmanė tik tiek, kiek perskaitydavo čionykščiame laikraštyje, leidžiamame 60 tūkstančių egzempliorių tiražu. Kol kas aš tik klausiausi, kaip jie kalbasi su Hansenu, ir stengiausi įsiminti pirkėjų pavardes bei įsidėmėti jų veidus, kadangi knygyne, skirtingai negu kitose parduotuvėse, labai svarbu į lankytoją, kuris ką tik peržengė slenkstį, kreiptis vardu.

Jo dėka aš susiradau ir gyvenamąjį būstą. Hansenas žadėjo užleisti man savo dviejų kambarių butą, esantį kaip tik virš vaistinės, priešais knygyną. Jis davė man keletą dolerių trims dienoms, kurias aš turėjau praleisti viešbutyje, ir buvo toks malonus, kad pasiūlė man drauge pietauti, taigi jo dėka aš neįbridau į dar didesnes skolas. Tai buvo ekstravagantiškas tipas. Mane labai sudomino jo pasakojimas apie bestselerių kūrimą. Juk knygą parašyti ne taip paprasta, netgi ir turint krūvą pinigų. Galbūt jis talentingas. Aš labai norėjau, kad tai būtų tiesa.