Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

— Citrinų sulčių! — pasiūlė ji. — Greipfrutų! Pomidorų sulčių! O gal kokakolos?

— Greipfrutų, — pasakiau aš. — Tik nepripilkite stiklinės iki kraštų. Aš įkišau ranką į striukės kišenę ir atsukau savąją gertuvę.

— Alkoholio gerti čia negalima, — vangiai pasakė padavėja.

— Na, gerai. Tai mano vaistai, — nusijuokiau aš. — Nesijaudinkite dėl savo licencijos.

Aš padaviau jai dolerį. Šiandien ryte aš gavau čekį. Devyniasdešimt dolerių už savaitę.

Klemas pažinojo žmones. Ji davė man grąžos, ir aš palikau jai gausių arbatpinigių.

Greipfrutų sultys su burbonu — tai vis geriau negu nieko. Man pasidarė lengviau. Aš išsikapstysiu. Aš turiu išsikapstyti. Jaunuoliai žiūrėjo į mane. Šiems snargliams dvidešimt šešerių metų tipas — jau senis. Aš išsišiepiau baltaplaukei mažylei, vilkinčiai mėlynos ir baltos spalvų megztinį be apykaklės, su iki alkūnių užraitytomis rankovėmis, mūvinčią baltas puskojines ir avinčią batelius storais kaučiukiniais padais. Ji buvo patraukli, puikių formų. Kauburėliai ties krūtine pūpsojo kaip sunokusios slyvos. Ji buvo be liemenėlės, ir pro vilnonį megztinį išryškėjo speneliai. Mergiotė taip pat man nusišypsojo.

— Ką gi, karšta, ar ne? — pasiteiravau jos.

— Beprotiškai, — pasakė ji pasimuisčiusi.

Po jos pažastimis aš išvydau ką tik atsiradusias prakaito dėmes. Tai mane savotiškai jaudino. Aš pakilau ir įmečiau penkis centus į netoliese stovintį grojimo automatą.

— Ar užteks drąsos pašokti? — paklausiau aš, artindamasis prie jos.

— Ak, jūs mane tiesiog apstulbinote! — pasakė ji.

Mergiotė taip stipriai prisiglaudė prie manęs, kad man užgniaužė kvapą. Nuo jos dvelkė paauglystės kvapas. Ji buvo liekna, ir aš lengvai pasiekiau jos dešinįjį petį ir dešiniąją ranką. Paskui aš vėl pakėliau ranką ir pirštais perbraukiau jai per krūtinę. Kita pora žiūrėjo į mus ir taip pat pradėjo šokti. Dainos Šor daina „Nuryk skraidančią musę“ buvo nusibodusi. Ji be žodžių niūniavo. Padavėja atitraukė nosį nuo žurnalo, bet pamačiusi, kad mes šokame, vėl įniko skaityti.

Mažylė po megztiniu buvo nuoga. Tai iš karto pajutau. Gerai, kad pačiu laiku baigėsi plokštelė; jeigu tai būtų užtrukę dar keletą minučių, aš būčiau neištvėręs. Ji atsitraukė nuo manęs, sugrįžo į savo vietą ir pažvelgusi pasakė:

— Jūs, nors ir suaugęs, neblogai šokate...

— Mane išmokė viena mergaitė, — pasakiau aš.

— Tai iš karto matyti, — su pašaipėle rėžė ji. — Jūsų pigiai nepaimsi.

— Jūs, be abejo, turite omenyje džiazą, bet aš galiu jus pamokyti kitų dalykėlių.

Ji primerkė akis.

— Dalykėlių, kuriuos moka suaugusieji?

— Tai priklauso nuo to, ar jūs turite tam gabumų.

— Aš suprantu, kur link jūs sukate... — pasakė ji.

— Jūs, be abejo, nežinote, apie ką aš kalbu. Ar turi kas nors gitarą?

— Jūs grojate gitara? — paklausė vaikinas. Jis atrodė, tarsi būtų ką tik prabudęs.

— Taip, šiek tiek groju gitara, — pasakiau.

— Vadinasi, jūs ir dainuojate, — prabilo kita mergiotė.

— Šiek tiek dainuoju...

— Jo balsas kaip Kebo Keloilio, — pašaipiai tarė pirmoji.

Ją dirgino tai, kad kiti kalba su manimi. Aš pajutau, kad ji užkibo ant mano meškerės.

— Jeigu nuvesite mane ten, kur yra gitara, — pasakiau žiūrėdamas į ją, — tai parodysiu jums, ką moku. Aš, žinoma, neprilygstu Hendžiui, bet neblogai moku groti bliuzus.

Mergiotė atlaikė mano žvilgsnį.

— Gerai, — pasakė ji, — mes nuvažiuosime pas Bi Dži.

— Jis turi gitarą?

— Ji turi gitarą, pas Beti Džeinę.

— Tai galėjo būti Baruchas Džiunioras, — pašiepiau aš.

— Taigi, — pasakė ji. — Juk jis gyvena čia. Eime.

— Mes ten vykstame tuoj pat? — paklausė jaunuolis.

— Kodėl gi ne? — pasakiau aš. — Ji nori, kad jai kas nors nušluostytų nosį.

— Gerai, — tarė jaunuolis. — Mane vadina Diku. O ją — Džike.

Jis parodė į mergiotę, su kuria aš šokau.

— O aš, — pasakė kita, — esu Džudė.

— Aš — Li Andersonas, — prisistačiau. — Dirbu knygyne priešais.

— Mes žinome, — prabilo Džikė. — Jau dvi savaitės mums tai žinoma.

— Jums tai labai įdomu?

— Be abejo, — atsakė Džudė. — Mūsų apylinkėse trūksta vyrų.

Mes išėjome keturiese, nors Dikas ir protestavo. Visi atrodė labai susijaudinę. Aš dar turėjau daug burbono. To kiekio būtų užtekę juos dar labiau įaudrinti, jeigu tik prireiktų.

— Einu paskui jus, — pasakiau aš, kai atsidūrėme gatvėje.

Diko kabrioletas, seno modelio kraisleris, stovėjo prie durų. Jis pasodino mergiotes ant priekinių sėdynių, o aš įsitaisiau gale.

— Kuo jūs, jaunuoliai, apskritai užsiimate? — paklausiau aš.

Mašina staiga pajudėjo iš vietos, ir Džikė atsiklaupė ant sėdynės atsisukdama į mane, kad galėtų atsakyti.

— Mes dirbame, — pasakė ji.

— O mokslai? — pridūriau aš.

— Na taip, ir dar kai kas...

— Jeigu jūs persėstumėte čia, — pasakiau aš, truputį dėl vėjo forsuodamas balsą, — kalbėti būtų daug patogiau.

— To betrūko, — sumurmėjo ji.

Ji vėl primerkė vokus. Galbūt šį triuką ji išmoko iš kokio nors filmo.

— Ką gi, jūs nenorite susikompromituoti?

— Tiek to, — pasakė ji.

Aš apkabinau ją per pečius ir pakėliau per mus skiriantį sėdynės atlošą.

— Ei, jūs! — pasakė Džudė atsisukusi. — Jūsų kalbos maniera gan keista.

Tuo metu Džikę pasodinau iš kairės pusės ir stengiausi apkabinti ją už patogiausios vietos. Tai pavyko gan puikiai. Matyt, ji supranta juokelius. Ji įsitaisė ant odinės sėdynės, ir aš apkabinau jos kaklą.

— O dabar — prašau tylos, — pasakiau aš. — Jeigu neklausysite, gausite per užpakaliukus.

— Kas šiame jūsų buteliuke? — paklausė ji. Striukė gulėjo man ant kelių. Ji įkišo ranką po ja, ir nežinau, ar ji tai padarė tyčia, bet pataikė ji velniškai taikliai.

— Nejudėkite, — pasakiau nustumdamas jos ranką. — Aš patarnausiu jums.

Aš atsukau nikeliuotą kamšti ir padaviau jai gertuvę. Ji nugėrė didelį gurkšnį.

— Tik ne iki dugno! — užgiedojo Dikas.

Jis stebėjo mus per veidrodį.

— Perduokite man, Li, senas krokodile...

— Nesijaudinkite, aš turiu dar vieną.

Viena ranka jis laikė vairą, o kitą ištiesęs į mus gaudė orą.

— Ei, nejuokauk! — patarė Džudė. — Žiūrėk, kad neįvažiuotum į krūmus!..

— Jūs — šios gaujos šaltasis protas, — mečiau jai frazę. — Ar jūs niekada neprarandate šaltakraujiškumo?

— Niekada! — pasakė ji.

Ji žaibiškai čiupo buteliuką tuo metu, kai Dikas norėjo man jį grąžinti. Kai ji padavė gertuvę man, ši jau buvo tuščia.

— Na kaip, — pritariamai pasakiau aš, — reikalai eina geryn?

— O!.. Visiškai neblogai... — atsakė ji.

Aš pamačiau jos akyse ašaras, bet ji puikiai laikėsi. Jos balsas buvo šiek tiek prislopintas.

— O man, — pasakė Džikė, — nieko neliko...

— Važiuojam nusipirkti dar, — pasiūliau aš. — Paimkim gitarą, o po to sugrįžkim pas Rikardą.

— Jums sekasi, — tarė vaikigalis. — Na, o mums niekas nenori parduoti.

— Štai ką reiškia atrodyti labai jaunam, — pasakiau aš, šaipydamasis iš jų.

— Na, ne tokie jau mes ir jauni, — sulemeno Džikė.

Ir ji pradėjo plepėti taip intensyviai, kad man nebeliko nieko kito, kaip sunerti pirštus ir galvoti apie kitką.