Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

Aš švelniai prisitraukiau ją prie savęs žiūrėdamas tiesiai į akis. Ji smarkiai juokėsi.

— Jūs nuobodžiaujate, Li. Nejaugi jums nusibodo mūsų gauja? Juk aš irgi nebloga partija: mano tėvas per metus uždirba dvidešimt tūkstančių.

— Vadinasi, jūs neblogai linksminatės? Man mirtinai nuobodu. Paimkime butelį ir dinkime kur nors. Tarp šių tamsiai mėlynų sienų galima uždusti...

— Jūs manote, kad Deksteriui tai patiks?

— Neabejoju, kad jis ir be mūsų turi ką veikti.

— O jūsų gražuolės? Jūs tikitės, kad jos taip lengvai sutiks važiuoti?

— Dikas jas pažįsta... — pasakiau aš, slapta žvelgdamas į jį.

Dikas, ne toks puskvailis kaip visada, pliaukštelėjo sau per šlaunis.

— Li, jūs — tikras titnagas. Niekada nesutrinkate!

— O aš maniau, kad esu tik ilgaplaukis jaunuolis.

— Tai tikriausiai perukas.

— Suraskite tas dvi būtybes, — pasakiau aš, — ir atveskite jas čia. Arba, jeigu norite, pasistenkite jas įsodinti į mano arba į savo mašiną.

— Tačiau kokiu pretekstu?

— Ak, Dikai! — paraginau aš jį. — Jumyse, be abejo, išliko vaikystės prisiminimų, kuriuos būtų malonu atgaivinti su tomis paukštytėmis!..

Išmuštas iš vėžių, ji dvejodamas nuėjo. Džikė klausėsi šaipydamasi iš manęs. Aš daviau jai ženklą, kad prieitų.

— O jūs suraskite, — pasakiau aš, — Džudę ir Bilą, taip pat paimkite septynis aštuonis butelius.

— Kur važiuosime?

— O kurgi dar mes galime važiuoti?

— Mano tėvų nėra namuose, — prabilo Džikė. — Tik jaunesnysis brolis. Jis miegos. Važiuojam pas mane.

— Jūs tiesiog asas, Džike. Indėno žodis.

Ji pažemino balsą.

— Jūs man padarysite tai?..

— Ką — „tai“?

— Li, jūs man padarysite tai?

— Ak!.. Be abejo, — pasakiau aš.

Nors aš buvau pripratęs prie Džikės, tačiau tą momentą aš galėjau tai atlikti ten pat. Tai būtų gimdantis reginys — Džikė, vilkinti vakarine suknele, su garbanomis, krintančiomis per kairįjį petį, šiek tiek į katės panašiomis akimis ir indėnės burna. Ji pradėjo smarkiai kvėpuoti ir jos skruostai paraudo.

— Tai kvaila, Li... Aš žinau, kad tai tik žaidimas. Bet man jis patinka!

— Viskas gerai, Džike, — pasakiau aš, žiūrėdamas jai pro petį. — Mes padarysime tai dar ne kartą, kol numirsime.

Ji labai stipriai suspaudė man alkūnę ir greitai nubėgo; aš nespėjau jos sulaikyti. Dabar aš norėjau pasakyti jai, kas aš esu; aš labai norėjau pamatyti jos veidą po to... tačiau Džikė nebuvo mano taikinys. Aš jaučiausi stiprus kaip Džonas Henris ir mano širdis nevengė pavojų.

Aš sugrįžau prie baro ir prie prekystalio stovinčio tipo paprašiau dvigubos martinio porcijos. Išgėriau ją vienu gurkšniu ir pabandžiau padėti Dikui.

Sektoriuje pasirodė vyresnioji Eskvit. Ji plepėjo su Deksteriu. Su tomis juodomis garbanomis ant kaktos jis man dar labiau nepatiko. Smokingas jam iš tikrųjų tiko. Jis buvo puikiai sudėtas, o įdegusi oda baltų marškinių fone atrodė gundanti ir priminė reklamą: „Praleiskite atostogas Majamyje!“

Aš ryžtingai prisiartinau prie jų.

— Deksai, — tariau. — Ar jūs neužmušite manęs, jeigu aš pakviesiu mis Eskvit pašokti?

— Jūs, Li, daug stipresnis už mane, — atsakė Deksteris. — Aš nesimušiu su jumis.

Iš tikrųjų, pagalvojau, jam nusispjaut į tai, bet labai sunku buvo suvokti, ką reiškė šis jaunuolio tonas. Aš jau apkabinau Džiną Eskvit.

Vis dėlto man labiau patiko jos sesuo Lu. Tačiau niekada nebūčiau pasakęs, kad tarp jų penkerių metų skirtumas. Džiną Eskvit buvo beveik mano ūgio. Už seserį ji buvo aukštesnė kokiais keturiais coliais. Ji vilkėjo juodos peršviečiamos medžiagos suknele, susidedančia iš dviejų dalių, sijonas buvo iš septynių ar aštuonių sluoksnių, o keistai išryškintas liemuo atrodė plonas lyg smilga. Oda ties pečiais ir smilkiniais buvo šiek tiek strazdanota, o plaukai, labai trumpai nukirpti ir sugarbanoti, darė jos galvą apvalią. Jos veidas buvo apvalesnis negu Lu.

— Ar, jūsų manymu, čia galima pasilinksminti? — paklausiau aš.

— Tie pokyliai tokie vienodi. Šis dar ne pats blogiausias.

— Šiuo momentu, — tariau aš, — jį siūlau pakeisti kitu.

Mergina mokėjo šokti. Man nereikėjo ypač stengtis. Aš nesivaržydamas priglaudžiau ją arčiau prie savęs, negu jos seserį, ir ji galėjo laisvai kalbėti su manimi nepakeldama galvos aukštyn. Ji priglaudė savo skruostą prie manojo, ir aš nuleidęs akis pamačiau nuostabios formos ausį, įmantriai nukirptus trumpus plaukus ir nuolaidų petį. Ji kvepėjo šalavijais ir laukinėmis žolėmis.

— Kokiais kvepalais jūs kvėpinatės? — tęsiau aš, kadangi ji tylėjo.

— Aš niekada nesikvėpinu, — tarė ji.

Tokio atsakymo nesitikėjau ir nusprendžiau viską drožti tiesiai į akis.

— Kaip jūs sureaguotumėte į tai, jeigu nuvažiuotume kur nors pasilinksminti kaip reikiant?

— O kur?

Ji prabilo lyg tarp kitko, nepakeldama galvos, ir atrodė, kad jos žodžiai ataidėjo man iš nugaros pusės.

— Tai yra ten, kur iki soties galima būtų išgerti, parūkyti ir daug pašokti.

— Vadinasi, jūs siūlote iš tikrųjų atsipalaiduoti, — pasakė ji. — Čia mes šokame kaip belaisviai, kitaip nepasakysi.

Iš tikrųjų mes negalėjome nė pajudėti iš vietos maždaug penketą minučių ir trypčiojome nepadarydami žingsnio nei į priekį, nei atgal. Aš paleidau ją iš savo glėbio ir laikydamas už talijos nuvedžiau prie durų.

— Vadinasi, eime, — tęsiau aš. — Nuvešiu jus pas savo draugus.

— Ak, bus malonu, — prabilo ji.

Aš atsisukau į ją tuo metu, kai ji kalbėjo, ir nuo jos padvelkė alkoholiu. O Dieve, ji tikriausiai išmaukė pusę butelio džino.

— Kas gi tie jūsų bičiuliai?

— Labai malonūs vaikinai, — patikinau aš.

Be kliūčių perkirtome vestibiulį. Aš neapsunkinau savęs ieškodamas jos apsiausto. Oras buvo šiltas ir kvepėjo jazminais, mat prie lauko durų augo jazminų krūmas.

— Apskritai, — pasakė Džiną Eskvit, stabtelėjusi prie durų, — aš jūsų visiškai nepažįstu.

— Argi, — paprieštaravau tempdamas ją paskui save, — aš tas pats senas pažįstamas Li Andersonas.

Jis nusijuokė ir nusekė paskui mane.

— Na taip, Li Andersonas... Eime, Li... Jie laukia mūsų.

Dabar aš vos spėjau vytis ją. Mergina nubildėjo žemyn per dvi sekundes peršokdama kas penktą laiptelį, ir aš pavijau ją maždaug už dešimties metrų.

— Ei!.. Neskubėk!.. — sušukau.

Aš apglėbiau ją rankomis.

— Mašina ten.

Džudė ir Bilas laukė mašinoje.

— Mes turime stipraus gėrimo, — sušnibždėjo Džudė. — Dikas su kitais priekyje.

— O Lu Eskvit? — sumurmėjau aš.

— Ji su jais, donžuane. Važiuojam.

Džiną Eskvit, atlošusi galvą ant užpakalinės sėdynės, ištiesė Bilui savo putlią ranką.

— Sveiki! Kaip jūs jaučiatės? Lyja?

— Žinoma, ne! — pasakė Bilas, — barometras rodo, kad slėgis nukris aštuoniolika pėdų; bet tai bus tik rytoj.

— Ak, — pasakė Džiną, — ši mašina niekada neužkops į viršų.

— Netaukšk niekų apie mano automobilį, — paprieštaravau aš.

— Ar jums nešalta?

Aš pasilenkiau ieškoti šilto pledo ir dėl neatsargumo užraitojau jos sijoną iki kelių, užkabinęs jį rankogalių segtuku. Dieve mano, kokios jos kojos!..

— Aš mirštu nuo karščio, — pasakė Džiną netvirtu balsu.

Aš paspaudžiau sankabą ir nusekiau paskui Diko mašiną, kuri važiavo priekyje. Įvairių markių automobiliai bei įvairios būtybės būrėsi prie Deksterio namo, ir aš mielai būčiau iškeitęs savo seną laužą į bet kurį iš jų. Tačiau aš pasiekiau savo ir be naujos mašinos.