Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

Džikė gyveno netoliese, Virdžinijos laikų stiliaus viloje. Sodas, kurį supo aukšta krūmų siena, labai skyrėsi nuo tų, kuriuos man teko matyti šioje vietovėje.

Kai įsižiebė Diko mašinos „stop“ žibintai, aš taip pat sustojau ir išgirdau, kaip trinktelėjo durelės. Iš mašinos išlipo keturiese: Dikas, Džikė ir Lu bei dar vienas tipas. Aš atpažinau jį iš eisenos, tai buvo mažylis Niklas. Jis ir Dikas nešėsi po du butelius; tiek pat jų turėjo ir Džudė bei Bilas. Atrodė, kad Džiną Eskvit neketina išlipti, ir aš apėjau savo automobilį. Atidariau dureles ir vieną ranką pakišau po sijonu, o kita apkabinau ją per kaklą. Ji buvo leisgyvė kaip muselė. Džudė sustojo už manęs.

— Li, jūsų švelnioji draugužė girta kaip lapas. Jūs nokautavote ją?

— Nežinau, ar tai aš, ar džinas, kurį ji išgėrė, — sulemenau, — bet tai neturi nieko bendro su ramiu ir nekaltu miegu.

— Pats laikas tuo pasinaudoti, mano brangusis: judėk pirmyn.

— Jūs man nusibodote. Su girta moterimi tai per daug lengva ir neįdomu.

— Na gerai, nesimuistykite!

Pasigirdo švelnus Džinos balselis. Ji prabudo.

— Galbūt užteks mane supti ore?

Aš pamačiau, kad ją pradėjo pykinti, ir iš karto nutempiau į Džikės vilos sodą. Džudė užtrenkė mašinos dureles, o aš laikiau Džinos galvą, kai ji vėmė. Na ir vaizdelis. Nieko kito, tik džinas. Ją laikyti buvo ne lengviau negu kumelę. Džiną tiesiog tampė. Aš prilaikiau ją ranka.

— Atraitokite man rankovę, — paprašiau aš Džudės.

Ji užraitojo smokingo rankovę, ir dabar aš kita ranka ėmiausi prilaikyti vyresniąją seserį Eskvit.

— Viskas gerai, aš jums padėsiu, — pasakė Džudė, kai procedūra buvo baigta. — Neskubėkite.

Tuo metu Bilas nuėjo nešinas buteliais.

— Kur čia galima būtų rasti vandens? — paprašiau aš Džudės.

— Name. Eime, į jį galima patekti ir iš vakarinės pusės.

Aš nusekiau paskui ją per sodą alėjos takeliu tempdamas Džiną, kuri kas žingsnį klupo. Dieve! Kokia sunki ši mergelė! Toks nešulys kaip tik mano rankoms. Džudė lipo laiptais pirma manęs rodydama man kelią į antrąjį aukštą, o paskui — koridoriumi. Kiti jau visiškai įsilinksmino svetainėje: gerai, kad užtrenktos durys prislopino jų riksmus! Aš lipau laiptais tamsoje, pasikliaudamas savo nuojauta ir orientuodamasis į baltą dėmę, kuria tapo Džudė. Viršuje jai pavyko apčiuopti jungiklį, ir aš įėjau į vonios kambarį. Prie vonios gulėjo didelis guminis, minkštas kilimas.

— Guldykite ją čia, — pasakė Džudė.

— Nejuokaukite, — tariau aš. — Numaukite jai sijoną.

Ji atitraukė užtrauktuką ir vienu rankos mostu nutraukė nuo Džinos lengvą audinį. Paskui iki kulkšnių nusmaukė kojines. Iš tikrųjų aš dar niekad nebuvau matęs taip gražiai sudėtos merginos, kaip nuoga Džiną Eskvit, gulinti ant šio kilimėlio prie vonios. Svajonė, ir tiek. Ji buvo užsimerkusi, iš burnos siauru ruoželiu tekėjo seilės. Aš nušluosčiau jai lūpas rankšluosčiu. Ne dėl jos, o dėl savęs; Džudė tuo metu rausėsi vaistinėlėje.

— Li, aš radau tai, ko reikia. Priverskite ją išgerti štai šituos.

— Ji dabar nieko negers. Ji miega. Be to, jos skrandis tuščias.

— Tuomet pradėkite, Li. Manęs nesigėdinkite. Pabudusi ji galbūt nesutiks.

— Na, Džude, to jau per daug.

— Jus varžo tai, kad aš apsirengusi?

Ji nuėjo prie durų ir užrakino jas. Paskui nusivilko suknelę ir nusmaukė liemenėlę. Dabar ji mūvėjo tik kojines.

— Tai dėl jūsų, Li.

Ji atsisėdo ant vonios krašto, išskėtė kojas ir pažiūrėjo į mane. Daugiau laukti nepajėgiau. Mano skarmalai vienas po kito išlėkė į orą.

— Li, gulkitės ant jos. Paskubėkite.

— Džude, — pasakiau aš jai, — jūs šlykšti.

— Kodėl? Man bus įdomu matyti, kaip jūs atsigulsite ant šios merginos. Na, Li, pirmyn...

Aš taip ir nukritau ant merginos, bet prakeiktoji Džudė išmušė mane iš vėžių. Motoras daugiau nebedūzgė. Aš klūpojau ant kelių, o ji gulėjo man tarp kojų. Tada Džudė priėjo prie mūsų. Aš pajutau jos ranką ant savo kūno, ji slinko kaip tik ten, kur reikėjo. Aš vos nesurikau iš malonumo, taip stipriai ji sujaudino mane. Džiną Eskvit tebegulėjo nejudėdama, aš pažvelgiau į jos veidą: iš burnos vėl tekėjo seilių srovelė. Ji vos atmerkė akis, o paskui vėl užsimerkė, ir aš pastebėjau, kad ji pajudėjo — pajudino apatinę kūno dalį, o Džudė tuo metu nenurimo, kita ranka ir toliau glostė mane žemiau liemens. VI

Po valandos man dingtelėjo į galvą mintis, kad kitiems gali kilti įtarimas, kodėl mes dingome, ir aš pasistengiau atsikratyti tų dviejų merginų. Aš jau net nebeprisimenu, kokiame vonios kampe atsidūrėme. Man truputį svaigo galva, skaudėjo nugarą. Tose vietose, kur be gailesčio kojomis buvo įsirėmusi Džiną Eskvit, mano klubai buvo sudaužyti. Aš nušliaužiau iki sienos bandydamas susiorientuoti ir apčiuopiau jungiklį. Visą laiką kažkur netoliese krebždėjo Džudė. Kai įjungiau šviesą, pamačiau, kad ji sėdi ant grindų ir trinasi akis. Džiną Eskvit gulėjo kniūbsčia ant guminio kilimėlio, padėjusi galvą ant rankos ir, atrodė, miega. Viešpatie, koks jos nugaros išlenkimas. Aš strimgalviais užsivilkau marškinius ir užsimoviau kelnes. Džudė gražinosi prie prausyklos. Aš paėmiau rankšluostį ir sudrėkinau jį vandeniu. Pakėliau Džinos Eskvit galvą bandydamas ją išbudinti — ji buvo atsimerkusi ir, tiesą sakant, juokėsi. Apkabinęs per liemenį, pasodinau ją ant vonios krašto.

— Geras dušas padės jums.

— Aš per daug pavargau. Manau, jog šiek tiek padauginau.

— Aš irgi taip manau, — pasakė Džudė.

— Ak, ne taip jau daug, — paprieštaravau aš. — Jums visų pirma reikėtų šiek tiek pamiegoti.

Tada ji atsistojo ir apsivijo man apie kaklą. Bučiavosi ji puikiai. Aš mikliai išsilaisvinau ir įstūmiau ją į vonią.

— Užmerkite akis ir pakelkite galvą...

Aš atsukau dušo čiaupą. Nuo šilto vandens jos kūnas įsitempė, ir aš pamačiau, kaip patamsėjo jos standūs; atsikišę krūtų speneliai.

— Dušas — labai malonus dalykas.

Džudė nusmaukė jai kojines.

— Ei, jūs abu, krutinkitės. Jeigu mes dabar nusileisime žemyn, tai gal surasime ką nors išgerti.

Aš nukabinau nuo pakabos chalatą. Džiną užsuko čiaupą, ir aš apsiaučiau ją gauruotu rankšluosčiu. Jai tai, matyt, labai patiko.

— Kur mes esame? — paklausė ji. — Pas Deksterį?

— Pas kitus mano draugus, — pasakiau aš. — Manau, kad pas Deksterį buvo nuobodu.

— Jūs gerai padalėte, kad išvežėte mane iš ten, — pritarė ji. — Ši vieta tinkamesnė linksmybėms.

Dabar ji buvo sausa. Aš padaviau jai rūbus:

— Apsirenkite, pasigražinkite ir eime pas draugus.

Aš pasukau durų link. Atidariau jas prieš pat Džudę, kuri kūlvirsčiais leidosi laiptais. Aš norėjau pasekti jos pėdomis.

— Palaukite manęs, Li...

Džiną pasisuko į mane, kad užsegčiau jai liemenėlę. Aš švelniai prisiliečiau prie jos sprando. Ji atsilošė atgal.

— Ar jūs dar kada nors miegosite su manimi?

— Bus labai malonu, — atsakiau aš. — Kai tik jūs pageidausite.

— O jeigu dabar?..

— Jūsų sesuo gali pasidomėti, kur jūs.

— Lučia?

— Be abejo...

— Ak... Nuostabu, — tarė Džiną. — Aš galėsiu ją pagloboti.

— Manau, kad jūsų globa bus jai naudinga, — pritariau.

— Ar ji patinka jums, Li?

— Aš su malonumu permiegočiau ir su ja, — pasakiau.

Ji vėl nusijuokė.

— Aš manau, kad ji nuostabi. Norėčiau būti tokia kaip ji. Ak, jeigu jūs pamatytumėte ją nuogą...