Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

Gėrimų užteko. Reikia pasakyti, kad Deksteris mokėjo priimti draugus. Aš pats prisistačiau kelioms mergiotėms, norėdamas pašokti rumbą, o paskui gėriau, kadangi kitokį užsiėmimą surasti buvo ne taip lengva. Šokdamas puiku bliuzą su Džude, šiek tiek atsigavau: šią mergiotę aš retai dulkinau. Tačiau buvo panašu į tai, kad ji manęs vengė, o ir aš geidžiau jos nė kiek ne daugiau kaip bet kurios kitos, bet tą vakarą maniau, kad nepajėgsiu atsispirti prieš jos šlaunis. Dieve gailestingasis, kokia kaitra! Ji norėjo priversti mane pakilti į Deksterio kambarį, tačiau aš abejojau: juk gali kas nors sutrukdyti, taigi nusitempiau ją išgerti — tarsi kompensuodamas tai, o paskui kažkas trenkė man per smegenis, kai aš pamačiau grupelę žmonių, įeinančių į svetainę.

Tai buvo trys moterys — dvi jaunos, o trečioji maždaug keturiasdešimties — ir vienas vyriškis. Apie pastaruosius du kalbėti neverta, tačiau tos dvi — nuostabios; dėl jų mažylis apsiverstų savo karste iš džiaugsmo. Aš taip spaudžiau Džudės alkūnę, jog ji, matyt, pagalvojo, kad jos geidžiu, ir atsisuko į mane. Jas visas aš būčiau nusitempęs į lovą, kad tik galėčiau žiūrėti į šias abi. Aš pasitraukiau nuo Džudės paglostydamas jai sėdynę taip, kad niekas nepastebėtų, tarsi paprasčiausiai nuleisdamas ranką.

— Džude, kas tos dvi lėlytės?

— Ar jus tai sudomino, senas katalogų pardavėjau?

— Pasakykite, iš kur Deksteris iškapstė tokias gražuoles?

— Ar žinote, kad jos iš padorios visuomenės. Tai ne paauglės mergiotės iš paplūdimio. Su jomis nepasimaudysite!..

— Velniškai gaila! Atvirai pasakius, manau, kad verta prisivilioti ir trečiąją.

— Nesusižavėkite taip, seni! Jos ne vietinės.

— Iš kurgi jos?

— Iš Priksvilio. Tai šimtas mylių nuo čia. Senos Deksterio tėvo draugės.

— Abi?

— O kaipgi! Jūs, mielasis Džo Lujisai, elgiatės kaip idiotas. Tai dvi seserys, motina ir tėvas. Lu Eskvit ir Džiną Eskvit; Džiną — tai toji blondinė. Vyriausioji. Lu penkeriais metais jaunesnė už ją.

— Vadinasi, jai šešiolika? — pasvarsčiau aš.

— Penkiolika. Li Andersonai, jūs norite pasitraukti iš kompanijos ir pulti tėtušiui Eskvitui ant kaklo?

— Na ir kvailė jūs, Džude. Ar jūsų nesudomino šios dvi gražuolės?

— Man geriau patinka vaikinai. Atleiskite, bet šį vakarą aš esu visiškai normali. Pakvieskite mane šokti, Li.

— Jūs mane supažindinsite?

— Paprašykite Deksterio.

— Gerai, — pasakiau aš.

Aš pašokau su ja du paskutinius plokštelės taktus, kuriais baigėsi tas kūrinys, ir palikau ją. Deksteris apie kažką diskutavo su viena gražuole holo gale. Aš pašaukiau jį:

— Ei! Deksteri!

— Klausau!

Jis atsisuko. Atrodė, kad jis virpa iš malonumo žiūrėdamas į mane, bet manęs tai nejaudino.

— Tos mergiotės... Eskvit... taip? Supažindink mane su jomis.

— Gerai, seni. Eime.

Iš arti tai, ką mačiau nuo baro, pranoko mano lūkesčius. Jos buvo žavingos. Aš kažką joms pasakiau ir pakviečiau brunetę pašokti. O Dieve! Dėkojau Viešpačiui ir tam tipui, kuris pritaikė smokingą prie mano figūros. Aš prispaudžiau ją šiek tiek arčiau prie savęs, negu buvo priimta, bet tuo metu nedrįsau prisiglausti prie jos taip, kaip mes darėme savo kompanijoje apėmus norui. Ji kvepėjo kažkokiu nepaprastu mišiniu, be abejo, labai brangiu. Turbūt tai buvo prancūziški kvepalai. Jos plaukai buvo tamsūs, ji šukavosi juos į vieną pusę, akys — baltame kaip drobė trikampio formos veide — geltonos, lyg laukinės katės, o jos kūnas... Geriau apie jį negalvoti... Nežinau, kaip laikėsi jos suknelė, kadangi pečiai ir kaklas buvo nuogi, o visas svoris atiteko krūtinei, ir, pasakysiu, ši tvirta ir stangri krūtinė galėjo atlaikyti tuziną tokių suknelių. Aš švelniai suktelėjau ją į dešinę ir pro smokingo iškirptę, vien per savo šilkinius marškinius ties savo krūtine pajutau jos spenelius. Pro kitų merginų sukneles buvo matyti prie šlaunų prigludę kelnaičių krašteliai, bet jos kūnas nuo pažastų iki kulkšnių buvo kaip išlietas. Aš vis dėlto pabandžiau užmegzti pokalbį. Tai padariau vos tik atgavęs kvapą.

— Kaip čia atsitiko, kad jūsų anksčiau čia nemačiau?

— O štai šiandien aš čia. Tuo jūs jau įsitikinote.

Ji šiek tiek atsitraukė atgal norėdama pažiūrėti į mane. Aš buvau visa galva aukštesnis už ją.

— Aš noriu pasakyti, kad mieste...

— Jūs būtumėte pastebėjęs mane, jeigu būtumėte apsilankęs Priksvilyje.

— Tuomet, manau, teks išsinuomoti kokią nors vietelę Priksvilyje.

Aš suabejojau prieš pasakydamas jai tai. Nenorėjau greitinti įvykių, bet juk niekada nežinai, ką iškrės tos mergiotės. Reikėjo rizikuoti. Atrodė, kad dėl to ji nesijaudino. Ji šiek tiek šyptelėjo, bet akys buvo šaltos.

— Ir tokiu atveju jūs galite nepamatyti manęs.

— Manau, kad yra daug medžiotojų...

Turiu prisipažinti, kad aš puoliau prie grobio kaip laukinis žvėris. Taip nesielgiama, kai iš akių dvelkia mirtinas šaltis.

— Deja, — pasakė ji. — Priksvilyje ne taip jau daug įdomių žmonių.

— Štai kaip, — tariau. — Vadinasi, aš turiu šansą?

— Aš nežinau, ar jūs įdomus žmogus.

Na štai. Iš esmės aš suradau tai, ko ieškojau. Tačiau iš karto aš nesitraukiau.

— Kas jus domina?

— Jūs nekvailas. Tačiau tai gali būti apgaulinga. Aš jūsų nepažįstu.

— Aš Deksterio, Diko Peidžio ir kitų draugas.

— Pažįstu Diką. Bet Deksteris — keistas tipas...

— Jis turi per daug pinigų, kad galėtų būti tikras keistuolis, — pasakiau aš.

— Tuomet, manau, jums nepatiks ir mūsų šeima. Mat mes taip pat turime daug pinigų...

— Tai iš karto matyti, — pasakiau aš, priglausdamas veidą prie jos plaukų.

Ji vėl nusišypsojo.

— Ar jums patinka mano kvepalai?

— Dievinu.

— Nuostabu... — tarė ji. — Aš galiu prisiekti, kad jūs labiau vertinate arklių ar ginklų tepalo kvapą.

— Nesijuokite iš manęs, — tariau aš. — Ne mano kaltė, kad esu taip sudėtas ir kad mano veidas nepanašus į angelo.

— Nepakenčiu angeliukų, — pasakė ji. — Bet dar labiau nemėgstu vyriškių, kurie myli arklius.

— Niekada nebuvau net prisiartinęs prie šitų naminių gyvulių, — pasakiau aš. — Kada galėsiu vėl jus pamatyti?

— Ak!.. Aš dar neišeinu, — tarė ji. — Prieš akis dar visas vakaras.

— To nepakanka.

— Viskas priklauso nuo jūsų.

Tarusi šiuos žodžius ji nuėjo, kadangi muzika nutilo. Aš žiūrėjau, kaip ji brovėsi pro šokančiųjų poras; ji atsisuko bei nusišypsojo žiūrėdama į mane, tačiau tas juokas nebuvo užkrečiantis. Jos kūno linijos galėjo sugundyti netgi Kongreso narį.

Aš sugrįžau prie baro. Ten buvo Dikas ir Džikė. Jie gurkšnojo martinį ir atrodė siaubingai nuobodžiaujantys.

— O, Dikai! — tariau aš. — Jūs per daug juokiatės. Jums gali plyšti burna...

— Kaip reikalai, ilgaplauki vyriški? — paklausė Dikas. — Ką jūs veikėte? Pasislėpėte brūzgynuose su negre? Ar medžiojote turtingą ir prabangią kalytę?

— Ilgaplaukiam tipui, — atkirtau aš, — neblogai sekasi svinguoti. Tik dinkime iš čia su kokiomis nors simpatiškomis paukštytėmis, ir aš parodysiu jums, ką sugebu.

— Simpatiškosios būtybės — tai tos su katės akimis ir suknelėmis be petnešėlių. Argi ne?

— Džike, mano džiaugsme, — pasakiau aš, priėjęs prie jos ir apkabinęs ją per liemenį, — tik nepradėkite man priekaištauti dėl to, kad man patinka gražios mergaitės!