Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

Senas laužas netikėtai sustojo, ir mano ranka grubiai nusviro ties mergiotės krūtine.

— Aš greitai sugrįšiu, — pareiškė Dikas.

Jis išlipo ir nubėgo į namą. Tai buvo tipiškas šio kvartalo namas.

Visa eilė tokių pat statinių rikiavosi šiame žaliame žemės lopinėlyje. Netrukus Dikas vėl pasirodė ant paradinių namo durų slenksčio. Rankose jis laikė gitarą lakuotame dėkle. Jis užtrenkė paskui save duris ir trimis šuoliukais prisiartino prie mašinos.

— Bi Dži nėra namuose, — paaiškino jis. — Ką darysime?

— Mes grąžinsime jai gitarą, — pasakiau aš. — Sėskit. Važiuokime pro Rikardą, kad galėčiau pripildyti šį daiktelį...

— Jūsų reputacija bus nuostabi, — pasakė Džudė.

— Ak, visi iš karto supras, kad jūs mane įtraukėte į savo nešvankias orgijas, — patikinau aš.

Atgal mes sugrįžome tuo pačiu keliu, bet man trukdė gitara. Aš pasakiau vaikinui, kad jis sustotų ne prie pat baro, ir išlipau prisipildyti gertuvės. Nupirkau dar vieną tokią pat ir sugrįžau į kompaniją. Dikas ir Džudė, atsiklaupę ant priekinės sėdynės, karštai kažką svarstė su blondine.

— Kaip jūs manote, Li, — paklausė vaikinas, — gal išsimaudytume?

— Sutinku, — tariau aš, — tik ar jūs paskolinsite man maudymosi kostiumą? Aš nieko nepasiėmiau...

— Taip, mes viskuo pasirūpinsime!.. — pasakė jis.

Jis vėl įjungė variklį, ir mes išvykome iš miesto. Labai greitai jis pasuko į šalutinį kelią, kuris buvo toks siauras, kad kraisleris juo vos galėjo važiuoti. Vairuoti buvo sunku. Apskritai mašina judėjo tiesiog nevaldoma.

— Mes žinome stulbinančią vietelę maudymuisi, — užtikrino jis. — Ten niekada nebūna žmonių! O koks vanduo!..

— Ir joje veisiasi upėtakiai?

— Taip. Purus ir baltas smėlis. Niekas ten neužklysta. Tik mes važiuojame tuo keliu.

— Taip, tai labai akivaizdu, — pasakiau aš, stengdamasis prilaikyti žandikaulius, nes atrodė, kad jie tuoj išnirs. — Jums reikėtų savo karietą pakeisti į traktorių.

— Tai tik nuotykių pradžia, — paaiškino jis. — Nėra reikalo kitiems kaišioti bjaurius savo snukius į šias vietas.

Jis paspaudė pedalą, ir aš atsidaviau Aukščiausiojo valiai. Kelias staiga darė vingį, ir, nuvažiavę dar pusę šimto metrų, mes sustojome. Aplinkui buvo brūzgynai. Kraisleris sustojo prie didelio klevo, ir Dikas su Džude iššoko iš mašinos. Dikas paėmė gitarą ir nuėjo pirmas. Aš klusniai nusekiau paskui jį. Tarp šakų buvo išmindžiotas takelis, ir staiga prieš mūsų akis pasirodė upė, gaivinanti ir skaidri, kaip stiklinė džino. Saulė leidosi, bet dar buvo labai karšta. Šešėlio pusėje upės vanduo raibuliavo nuo vėjelio, o kitoje, saulėtoje pusėje, švelniai paviršių glostė blėstantys spinduliai. Tanki žolė, sausa ir dulkėta, augo prie pat vandens.

— Puiki vietelė, — pasakiau aš pritardamas. — Ar jūs patys ją suradote?

— Ne tokie mes ir kvailiai, — tarė Džikė, mesdama į mane stambų sausos žemės grumstą.

— Jeigu būsite nepaklusnūs vaikai, — pagrasiau aš, — negausite daugiau skanumynų.

Aš paplojau per kišenę norėdamas patvirtinti savo žodžius.

— Na, nepykite, senas bliuzų dainininke, — pasakė ji. — Geriau parodykite, ką jūs mokate daryti.

— O kur maudymosi kostiumas? — paklausiau aš Diko.

— Nesirūpinkite, — pasakė jis. — Čia juk nėra žmonių.

Aš apsidairiau. Džudė jau movėsi savo megztinį. Po juo, sakyčiau, buvo ne per daugiausia apatinių rūbų. Sijonas slydo jos kojomis, ir vieną momentą ore suplevėsavo jos kojinės bei bateliai. Matyt, aš atrodžiau gana kvailai, kadangi ji atvirai pasišaipė iš manęs, ir aš net suglumau. Dikas ir Džikė tokiais pačiais kostiumais nudribo ant žolės šalia jos. Juokingiausiai atrodžiau aš, sutrikęs ir suglumęs. Aš pastebėjau, kad jaunuolis buvo liesas, jo šonkaulius dengė oda, įdegusi saulėje.

— Puiku, — prabilau aš, — kam tos ceremonijos.

Aš tyčia neskubėjau. Gerai žinojau, ko esu vertas nuogas, ir garantuoju jums, kad jie turėjo pakankamai laiko įvertinti tai, kol aš nusirengiau. Aš pasiraiviau taip, kad net kaulai subraškėjo, ir atsisėdau prie jų. Dar ne visai buvau nusiraminęs po trumpo glėbesčiavimosi su Džike, bet ir nesistengiau to nuslėpti. Manau, kad jie tikėjosi, jog aš dreifuosiu.

Aš čiupau gitarą. Tai buvo puikus „Edifono“ firmos gaminys. Nelabai patogu buvo groti sėdint ant žemės, ir aš pasakiau Dikui:

— Ar jūs neprieštarausite, jeigu iš mašinos pasiimsiu pagalvėlę?

— Aš einu kartu su jumis, — tarė Džikė.

Ir ji kaip ungurys nusliuogė tarp šakų.

Keistai atrodė šios paauglės kūnas su subrendusios moters galva tarp šešėlių pilnų krūmų. Aš padėjau gitarą ir nusekiau paskui ją. Ji aplenkė mane ir man priartėjus prie mašinos jau grįžo su sunkia odine pagalvėle.

— Duokite ją man! — tariau aš.

— Tarzane, palikite mane ramybėje, — sušuko ji.

Aš nepaklusau jai ir kaip laukinis griebiau ją už nugaros. Ji išmetė iš rankų pagalvėlę ir leidosi apkabinama. Aš galėjau ją ir patvarkyti. Ji, matyt, tai suvokė ir iš visų jėgų pradėjo priešintis. Aš nusijuokiau. Man tai patiko. Toje vietoje žolė buvo aukšta ir švelni, lyg pripučiamas čiužinys. Džikė tarsi nuslydo ant žemės, ir aš kritau paskui ją. Mes daužėmės kaip laukiniai. Ji buvo įdegusi net iki spenelių, ir nesimatė jokių liemenėlės žymių, kurios labai gadina jaunos mergaitės kūną. Ji buvo švelni kaip abrikosas, nuoga kaip kūdikis, bet kai užguliau ją, supratau, jog apie tuos dalykus ji žino daug daugiau negu maža mergaitė. Pirštais jutau jos liemens išlinkimą, o žemiau — stangrų kaip arbūzas užpakaliuką. Mūsų imtynės truko apie dešimt minučių.

Ji apsimetė, kad snaudžia, ir tą momentą, kai aš norėjau su ja suartėti, ji atstūmė mane kaip gniužulą ir nubėgo prie upės. Aš čiupau pagalvėlę ir nubėgau paskui ją. Prie kranto ji įsibėgėjo ir nėrė į vandenį nesukeldama bangų.

— Jūs maudotės?

Tai buvo Džudės balsas. Ji gulėdama kramtė ievos šakelę, užsidengusi galvą rankomis. Dikas, išsidrėbęs šalia jos, glostė jos užpakaliuką. Viena gertuvė mėtėsi apversta ant žemės. Ji pajuto mano žvilgsnį.

— Taip... ji tuščia! — nusijuokė mergiotė. — Mes jums palikome kitą...

Džikė taškėsi kitoje pusėje. Aš pasirausiau striukės kišenėje, suradau pilną butelį, paskui panėriau į šiltą vandenį. Aš buvau puikios formos. Sprintavau kaip beprotis ir pavijau ją upės viduryje. Čia gylis siekė apie du metrus ir upės tėkmės beveik nesijautė.

— Ar jūsų nekankina troškulys? — paklausiau jos, viena ranka laikydamasis ant vandens.

— Ir dar kaip! — atsiliepė ji. — Jūsų rodeo nugalėtojo užmačios yra varginančios!

— Plaukite čia, — pasakiau aš. — Atsigulkite ant nugaros.

Ji apsivertė ant nugaros, o aš užsliuogiau ant jos, viena ranka apkabindamas per liemenį. Kita ranka padaviau jai gertuvę. Džikė čiupo ją, o mano ranka tuo metu nuslydo žemyn, jos šlaunimis. Aš švelniai praskėčiau jos kojas ir paėmiau ją vandenyje, Ji atsidavė aistringai. Mes laikėmės ant vandens beveik stovėdami, tik šiek tiek pajudėdami, kad nenuplauktume gilyn. III

Taip slinko dienos iki pat rugsėjo. Jų kompaniją sudarė dar penki šeši paaugliai, mergaitės ir vaikinai: Bi Dži — gitaros savininkė, nelabai daili mergina, nuo kurios sklido nuostabus kvapas, Siuzė Jen, dar viena blondinė, bet ne tokia putli kaip Džikė, ir šatenė, visiškai beveidė, kuri visą dieną šokdavo. Vaikinai buvo tokie neišmanėliai, kad juos galėjau kvailinti kiek tik panorėjau. Aš daugiau nesusitikinėjau su jais mieste. Greit toje vietovėje būčiau tapęs žlugusiu žmogumi. Mūsų pasimatymo vieta buvo prie upės, ir jie saugojo paslaptį, kadangi jiems aš buvau neišsenkantis burbono ir džino šaltinis.